Kaliniai priversti mokytis gestų kalbos

Vilniaus pataisos namų kaimynystėje gyvenantys vilniečiai puikiai išmoko, kaip rankomis parodyti „gerai miegu“, „laukiu siuntinio“, „myliu“, nes kiekvieną dieną mato, kaip tai daro su nuteistaisiais per tvorą bendraujantys jų artimieji ir bičiuliai.

Kol Daiva bendravo su kalinčiu draugu, jos sūnus Renatas atidžiai stebėjo aplinką.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kol Daiva bendravo su kalinčiu draugu, jos sūnus Renatas atidžiai stebėjo aplinką.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Arūnas Dumalakas

Sep 7, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Mar 1, 2018, 12:39 PM

Gestų kalba tinka ne tik kurtiesiems bendrauti. Tai puikiai perprato tie, kurių draugai, vyrai ar broliai dienas leidžia už grotų Vilniaus pataisos namuose, esančiuose Rasų gatvėje.

Per automobilių gaudesį iš zonos išgirsi tik pavienius žodžius, be to, už šūkavimą nuteistąjį nubaus prižiūrėtojai.

Tad kaliniai išrado savotišką bendravimo būdą, prieš kurį pataisos namų administracija – bejėgė.

Švenčionių, Gervėčių, Vitebsko ir kitų aplinkinių gatvių namuose gyvenantys vilniečiai, kasdien matydami pro langus mosikuojančius kalinius ir laisvėje esančius jų artimuosius, taip pat pramoko gestų kalbos.

Sugyventiniui liepė tylėti

Artėdama Mielagėnų gatve pataisos namų link Daiva jau iš tolo mojuoja ir rodo gestus prie lango senokai jos laukiančiam Ruslanui Muntianui. 37 metų nuteistasis – jos sugyventinis.

Bendravimas ilgai neužtrunka. Kol jis vyksta, devynmetis Daivos sūnus Renatas akylai stebi aplinką. Vėliau abu patraukia Halės turgavietės link.

Ruslanas per langą dar kažką riktelėjo draugei, bet ši gestais parodė tylėti.

Mat už šūksnius prižiūrėtojai gali nubausti.

Pamokos – iš kurčiųjų

„Sostinės“ kalbinta Daiva prisipažino, kad prie pataisos namų ateina beveik kiekvieną dieną. Ruslanui ji laiškuose nurodžiusi pasimatymų laiką. Paprastai jie vyksta tarp 17 ir 19 valandos.

Anot Daivos, didžiausia bėda, kad R.Muntianui prižiūrėtojai neleidžia susitikti su dviem jos vaikais, nes jie yra kito tėvo, kuris jau miręs.

Be to, pasimatymai – tik kartą per mėnesį, o rugpjūtį su draugu išvis nepavyko susitikti, nes administracija pareiškė, jog nėra laisvos pasimatymams skirtos vietos.

Daiva gestų kalbos išmoko kadaise dirbdama su kurčiaisiais, jos pramokė ir R.Muntianą.

„Ateiname dažnai, nes Ruslanas nori pamatyti vaikus nors iš tolo. Į pasimatymus leidžia tik mažylę.

Tai baisu, nežmoniška“, – piktinosi nuteistojo draugė, auginanti ne tik du savo vaikus, kurie yra kito vyro, bet ir R.Muntiano trejų metų dukterį.

Draugas praneša apie tėvus

Prie tvoros artimieji keičiasi lyg pagal tvarkaraštį. Prieš pasirodant Daivai čia kelis kartus mindžikavo Viktoras.

Bendravimas gestais taip pat neužtruko, o Viktoras spruko tarp namų, nenorėdamas pasirodyti prižiūrėtojams.

„Draugas ten sėdi. Bent gestais parodau, kad jo tėvams viskas gerai. Jie nebejauni, prie Baltarusijos sienos kaime gyvena, atvažiuoti negali“, – trumpai paaiškino Viktoras.

Po Daivos į aikštelę kitapus gatvės įsuka apynaujis automobilis. Iš jo išlipusi moteris, atsisukusi į pataisos namus, pasišneka mobiliuoju telefonu, kažkam pamojuoja.

„Koks skirtumas, kam skambinu“, – pyktelėjo ji, paklausta, su kuo bendravo telefonu.

Netrukus prie tvoros pasirodo trys krykštaujančios merginos. Į pataisos namų pusę pasiuntusios oro bučinius, jos gestais rodo, kaip liūdi, verkia. Akivaizdu, kad jos kurčiųjų kalbą moka blogiausiai.

Perprato bendravimo būdą

Vitebsko gatvėje gyvenanti Danguolė Šafranavičienė, kasdien matydama tokį nuteistųjų ir artimųjų bendravimo būdą, gyrėsi, kad jau ir pati pramokusi gestų kalbos.

„Nežinau, ar ta kalba tikra. Bet gestai kartojasi, juk dauguma nori pasakyti tą patį“, – tvirtino moteris.

Ji stengiasi sutemus nesiartinti prie pataisos namų tvoros, nes artimųjų veidai neretai būna panašūs į sėdinčiųjų už grotų. Tą patį prisipažino ir netoli gyvenanti Vytautė.

„Vienas man pasiūlė pastovėti drauge, pavaidinti, kad aš jo mergina. Nežinau, kokių tikslų jis turėjo“, – prisiminė Vytautė.

O Švenčionių gatvės gyventojai teko matyti ne tik gestų, bet ir intriguojančių scenų.

„Iš pradžių nesupratau, ko mergina prie šiukšlių konteinerių staiposi, rankine vis pamoja. Paskui ji pradėjo vyniotis lyg striptizo šokėja aplink stulpą. Viskas paaiškėjo tik kai atsisukau į pataisos namus“, – šypsojosi vilnietė.

Už grotų – dėl narkotikų

Paklausta, už ką R.Muntianas atsidūrė už grotų, Daiva pratrūko: „Už narkotikus. Geri draugai pakišo. Jis tikrai nekaltas.“ Ruslanui teismas skyrė 2 metus 7 mėnesius laisvės atėmimo. Vilniaus pataisos namuose jis atsidūrė tik liepą, tad sėdėti dar teks ilgai.

R.Muntianas dar birželį apie injekcinių narkotikų vartojimą pasakojo vienos tarptautinės konferencijos dalyviams. Tad jam ši tema – nesvetima.

Ruslanas buvo šeimos maitintojas. Dirbo ir Daiva, bet susilaužė koją ir jau tris mėnesius yra nedarbinga. Moteris sakė, jog išsigydžiusi traumą į darbą turbūt negrįš.

Daiva piktinosi ne tik dėl to, kad pataisos namai skiria per mažai pasimatymų su mylimuoju. Moteris pyko, kad atnešusi draugui televizorių ji sužinojo nebegalėsianti perduoti šiltesnių drabužių. Taip pat jai protu nesuvokiama, kodėl prižiūrėtojai uždraudė Ruslanui įteikti USB jungtį, kurioje buvo nuotraukos.

Parodyti vaiko neuždrausi

Vilniaus pataisos namų direktorius Arvydas Ižička pripažino, kad sučiupti su artimaisiais per tvorą bendraujančius nuteistuosius – nelengva užduotis. Įrodyti šį nusižengimą taip pat sunku – juk pokalbių neįrašysi, nenufilmuosi.

Dažniausiai prie tvoros ateina nuteistųjų draugės. Pasistaipo, pamojuoja, gestais pabendrauja. Išgirsti vieną kitą žodį sunku, nes ir vakarais aplinkkeliu pro pataisos namus lekia daug automobilių.

Jei prižiūrėtojai vis dėlto nučiumpa nuteistuosius, jiems gresia įvairios nuobaudos – papeikimas, darbas be eilės, teisės apsipirkti pataisos namų parduotuvėje praradimas ir kiti suvaržymai.

„Deja, padėti niekuo negaliu“, – atsiduso A.Ižička, išgirdęs apie R.Muntiano atvejį. Jei vaikai ne jo, motina jų atsivesti į pasimatymą su patėviu neturi teisės. Bet parodyti vaikus per tvorą nedraudžiama.

Žinoma, jei patėvis juos taip myli, gali paprašyti į zoną atsiųsti jų nuotrauką.

Lukiškėse padeda tarpininkai

Kalinių pokalbių su artimaisiais priversti klausytis ir šalia Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenantys vilniečiai. Šūkavimų, riksmų čia daugiausia vasarą ir rudenį. Jei nuteistojo langas toliau nuo gatvės, prie pokalbio prisijungia ir jo tarpininkas, kuris perduoda žodžius.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vadovai tikino esą bejėgiai prieš tokius pokalbius. Juk prižiūrėtojų postai yra tik viduje, išorėje pareigūnai nepatruliuoja. Todėl jie gali nubausti tik nuteistuosius.

Už pokalbius Lukiškėse paprastai apsiribojama pastaba ar papeikimu. Jei kalbėjosi nuolat kalėjimo tvarką pažeidžiantis asmuo, jis gali būti uždarytas į baudos izoliatorių.

Pokalbiais nepatenkintiems vilniečiams Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija patarė kreiptis į policijos pareigūnus, kad šie už tvoros esančius kalinių artimuosius baustų už viešosios rimties trikdymą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kandidatų į prezidentus debatai – ar ryškėja skirtumai?