Sodyboje - pilna svečių
55 metų Irena ir 57 metų Vaclovas Akavickai svetingai priima kiekvieną į jų kiemą užsukusį svečią, o jų, pasirodo, netrūksta.
Apžiūrėti nematytų gyvūnų, šimtais skaičiuojamų jurginų veislių, sendaikčių parodos autobusais atvažiuoja moksleiviai iš Žemaitijos. Prieš jubiliejus, vestuves klientai atvyksta įsigyti jurginų žiedų. Dažni svečiai ir žurnalistai, ne tik iš Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos.
Atsisakė tradicinio ūkininkavimo
Tapę sodiečiais iš pradžių Irena ir Vaclovas gyveno kaip ir daugelis aplinkinių: augino daržoves, laikė kiaules, karvę. Tačiau pamažu atsisakė tradicinio ūkininkavimo ir ėmėsi netradicinių mūsuose verslų.
Per dešimtmetį jurginų laukas išsiplėtė iki 35 arų. Juokdamiesi sutuoktiniai prasitarė, kad bulvių jie augina mažiau negu jurginų - tik 20 arų.
Jurginus Akavickai parsivežė iš Vilniaus, Kauno, Rokiškio rajonų. Ūkininkai gali pasigirti, kad šiemet jų lauke žydi net 300 veislių šių gėlių.
Tačiau sutuoktiniai nežada ties tuo skaičiumi sustoti, artimiausiu metu ruošiasi kelionei į Latvijos Ventspilio miestą, kur įsigys dar Lietuvoje nematytų retų veislių.
Dirba šeimynine ranga
Tik iš pirmo žvilgsnio jurginų auginimas gali pasirodyti lengvas. Pasirodo, reikia žinoti, kaip žemę tręšti, kaip išlaikyti rudenį iškastus gumbelius iki pavasario.
Irena jurginus tręšia prieš sodindama trejus metus pūdytu arklių mėšlu. Vėliau laukia atsakingas ir varginantis ravėjimas. „Dirba šeimynine ranga: padeda sūnus, dukra, anūkai“, - sakė ūkininkė.
Už puikią priežiūrą jurginai atsilygina įvairiaspalviais žiedais. Pasak Vaclovo, žinių, kaip auginti jurginus, sėmėsi ir iki šiol gilinasi žurnaluose, internete.
Pirmasis jurginų „liga“ šeimoje „susirgo“ vyras, paskui „užsikrėtė“ ir žmona. Dabar abu vos išgirdę apie rengiamą jurginų parodą, meta darbus ir išvyksta, kad ir į Rokiškį, esantį už 300 kilometrų nuo namų.
Žavi reti gyvūnai ir paukščiai
Akavickų sodyboje lankytojų akį patraukia jurginų fone pievoje besigananti asilė, dvi ponių kumelaitės, eržiliukas. Toks vaizdas žavi ne tik atvykstančius klientus, turistus, bet ir vietinius gyventojus.
Tradicinių paukščių Akavickų ūkyje taip pat nedaug. Didžiąją dalį sudaro dekoratyvinės vištos, balandžiai, fazanai, patarškos, antys indijos bėgikės. Po kiemą išdidžiai vaikšto povas. „Deja, kasmet paukščių gretas praretina lapės“, - nusiskundė Irena.
Nerimą kelia šalnos
Kiekvieną ankstų rytą sutuoktiniai keliasi ir važiuoja į darbą miške, mat ponių, dekoratyvinių paukščių ir jurginų auginimas šeimai tėra papildomas pajamų šaltinis. Tačiau darbas sodyboje šeimai nėra lažas, antraip argi būtų iš miesto persikėlę į kaimą?
Gėles mylinti, kiekvieną žiedelį paglostanti Irena teigė su baime kasmet laukianti pirmųjų šalnų. Moteris prisipažino,kad anksčiau jurginus nuo pirmųjų šalnų gindavo po apklotu.
Irena ir Vaclovas susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Trys iš jų yra suaugę ir sukūrę savo šeimas. Jaunėlė 12 metų dukra dar moksleivė, tėvams padeda suktis namuose. Akavickai džiaugiasi turintys gausų būrį - net 12 - anūkų.
Ponių kumelaitės segi sijonus
Apžiūrėjus neįprastą Irenos ir Vaclovo ūkį, kyla natūralus klausimas: kaip kaime žmonės žiūri į jurginus, asilę ir ponius auginančius kaimynus?
„Iš pradžių mus laikė keistuoliais, dabar visi apsiprato, palaiko, pražydus jurginams ateina pasigrožėti margaspalviu lauku“, - džiaugėsi sutuoktiniai.
Irena ir Vaclovas laukiami įvairiose šventėse, į kurias atvyksta jurginų žiedų prikrautais vežimais, pasikinkę ponius. Ponių kumelaitės į šventę pasipuošia kaip tikros damos - Irena joms pasiūdino sijonus.
Namuose Akavickai saugo padėkos raštus už pagalbą organizuojant įvairius renginius. Energingas tėvas ir senelis Vaclovas randa laiko ir visuomeninei veiklai, yra aktyvus Mažeikių policijos rėmėjas.
