Anot merginų, jų santykiai ir laisvalaikis beveik nesiskiria nuo įprastų porų gyvenimo. Merginos teigia, kad myli viena kitą, ir kad ateityje norėtų šeimos.
Tačiau tokie įvykiai kaip neseniai Vilniuje praėjęs gėjų paradas, pareikalavęs daug lėšų, skirtų eitynių dalyvių apsaugai, kartais verčia bijoti aplinkinių reakcijos.
- Ar jūsų tėvai žino apie jūsų orientaciją?
R.K.: Žino sesuo ir mama. Sesuo visuomet mane palaiko, o štai mamos reakcija buvo labai netikėta. Sužinojusi ji buvo rami, tačiau mačiau jos akyse daugybę klausimų ir viltį, jog tai galbūt kada nors pasikeis.
K.G.: Manieji nežino. Prieš kelerius metus pasakiau apie save sesei. Ji nuliūdo tik dėl to, jog šitiek metų turėjau slėpti savyje didžiausią skaudulį nedrįsdama prisipažinti.
Tėtis gal ir nutuokia, o mama mano, jog tai yra liga, todėl kol kas neapsiverčia liežuvis atsiskleisti.
- Kaip suprantu, glaudžiai bendraujate su homoseksualių žmonių bendruomene, turite daug draugių, kurios irgi yra lesbietės. Papasakokite trumpai apie tai, kokia ta bendruomenė?
K.G.: Daug spaudoje pasisakančių homoseksualų dedasi tokie rimti, verkšlena, jog jie siekia tik šeimos ir pripažinimo, tačiau nėra vien taip.
Tarp jų yra ir paleistuvių, kurie teminiuose klubuose lankosi dėl vienos nakties nuotykių. Bet lygiai taip pat ir paprastuose klubuose būna palaidūnų.
Netgi pažįstu susituokusią heteroseksualią porą, kurie, kartu atėję į teminius klubus, abu ieško nuotykių su tos pačios lyties asmenimis. Ir jiems gerai.
Šioje bendruomenėje nėra visi vieningi, kaip gali atrodyti: ne visi palaiko savus, ir tikrai labai maža dalis jų dalyvavo eitynėse. Tačiau yra ir tokių, kurie su tuo pačiu partneriu praleidžia visą gyvenimą, užaugina vaikų, ir klubuose net nesilanko.
- Besiklausant diskusijų visuomenėje, kuris aspektas jums pačioms atrodo svarbiausias, kalbant apie gėjų ir lesbiečių teises?
K.G.: Aišku, svarbiausia yra šeimos pratęsimas. Kvaila manyti, jog jeigu mane traukia ne vyras, su kuriuo natūraliu būdu galėčiau susilaukti vaiko, o moteris, tai aš ir motiniškų instinktų neturėsiu.
Dar kvailiau yra galvoti, kad homoseksualai būtų blogi tėvai, kurie, būdami savanaudžiai, vaiką „įsigytų“ kaip augintinį.
Tik heteroseksualiems asmenims gali pasitaikyti „netyčiukai“, kurie dažnai tampa nemylimais vaikais. Gėjų ir lesbiečių poros pereina didžiausius įstatymų kalnus, kad galėtų pradėti šeimą, ir vaikas būna labai išlauktas ir mylimas.
- Ar jūs pačios norėtumėte turėti vaikų? Ar pažįstate tokių porų, kurios turi vaikų? Kaip jos tvarkosi su tuo, kad tai nėra reglamentuota įstatymais?
R.K.: Tiesą sakant, anksčiau net negalvojau apie savo šeimą, nenorėjau vaikų dėl asmeninių priežasčių. Tačiau meilė ir mylimas žmogus viską keičia. Manau, gimdytume mes abi, tik, spėju, aš būčiau pirmoji, nes kažkada ji yra prasitarusi, jog to norėtų.
K.G.: Aš norėčiau didelės šeimos ir planuoju po poros metų pradėti tuo rūpintis, pirmiausia svarbu pasidaryti nors šiokią tokią karjerą.
Lietuvoje jau dabar yra labai nemažai homoseksualių porų, auginančių vaikus iš vieno iš partnerių ankstesnių ryšių, pasinaudojus užsienio šalių spermos bankų paslaugomis ar surogatinių motinų bei donorų pagalba.
Ir dar negirdėjau, kad kuri nors iš tų šeimų susilauktų patyčių. Štai vienos draugės augina berniuką - viena prieš darbą jį nuveda į darželį, kita vakare pasiima.
Mamos draugę jis vadina vardu ir kai jo klausia, kur jo tėtis, jis sako, kad gyvena su mama ir „Agne“. Ir niekam neužkliūna.
- O kuri iš jūsų būtų mama, o kuri - „tėtis“? Ar turite kažkokį vaidmenų pasiskirstymą santykiuose apskritai?
R.K.: Ji (K.G. - Red.) tiek išvaizda tiek charakteriu vyriškesnė nei aš, tačiau jokių vaidmenų mes neskirstome, todėl abi būtume mamos. Nors ir esame skirtingos, tačiau neiškeliame savęs aukščiau kitos, kiekviena turi sritį, kurioje yra stipresnė. Tai yra gerai, nes skirtingose situacijose galime keistis vietomis, viena tampa kaklu, kita galva, ir atvirkščiai, todėl savo vaikus galėsime daug ko išmokyti .
- Kaip žiūrite į santuoką? Ar planuojate pačios kada nors gyvenime susituokti? Ar religija yra jums svarbi?
K. G.: Santuokos nesureikšminu, man tai - tik šventė artimiesiems. Aišku, partnerystės įstatymas labai svarbus norint įteisinti savo santykius jau vien tik tam, jog galėtum apsaugoti savo šeimą, bendrą verslą, nekilnojamą turtą ir finansus atsitikus nelaimei. Nesuprantu, kaip kažkam dėl to gali būti pikta.
R.K.: Aš esu krikštyta ir priėmusi pirmą Komuniją, tačiau nesu religinga, tad ir į Bažnyčios įvairias priešiškas replikas nereaguoju.
Žinoma, tai kartu ir tam tikra priesaika, tačiau jei jau apie tai galvočiau, man tikrai nereikėtų Bažnyčios, o ir priesaika būtų mano pačios.
- Ar daug jūsų pažįstamų būna užpuolamos, engiamos, patiria patyčių?
R.K.: Niekada nepatyriau patyčių dėl savo orientacijos. Mano pažįstami taip pat. Nors esu girdėjusi įvairių istorijų.
K.G.: Aš irgi niekuomet nesu patyrusi patyčių dėl savo orientacijos. Atrodau pakankamai vyriškai ir tikrai matau, jog yra žmonių, kurie teisingai įtaria mano orientaciją, tačiau nei darbe, nei gatvėje nesu girdėjusi užgauliojimų.
Žinoma, vengiu provokuoti, bet draugę už rankos gatvėje paimu, o kartais ir į skruostą pakšteliu. Tai tik įrodo, jog labiausiai besityčiojantys yra internetiniai komentatoriai bei politikai, kurių skambūs homofobiniai pareiškimai sudaro įspūdį, jog mes esame engiami. Tikrai ne daugiau, nei kiti.
- Kaip aiškinate tokius kai kurių visuomenės veikėjų, politikų agresijos protrūkius, nukreiptus į homoseksualius žmones? Ar bandote suprasti „kitą barikadų pusę“?
K.G.: Mes įsijungiam vakarais su spragėsiais kokią laidą, kur Petras Gražulis buria kariauną prieš iškrypėlius-gėjus, ir juokiamės.
Net mano pakankamai homofobiška mama Kazimierą Uoką ir P.Gražulį po pirmųjų eitynių išvadino proto skurdžiais, o tai jau kai ką sako.
Aš nepykstu, man tik gaila, kad tokios baikščios ir silpnos asmenybės lyg piemenys veda Lietuvos žmonių bandą į regresiją.
Homofobijos pagrindas yra neapykanta. Neapykantai, kaip ir žmogžudystei, reikia motyvo. Taigi nekęsti gali tik to, kas tave liečia asmeniškai - galbūt patys didžiausi „antigėjai“ iki šiol labai skaudžiai kovoja su savo potraukiais, o gal jie taip sunkiai išgyvena savo artimųjų prisipažinimus.
- Ar dėl to norėtumėte gyventi kitoje šalyje, tarkime, tokioje, kur homoseksualų teisės yra didesnės, kur į juos žiūrima liberaliau?
R.K.: Norėčiau, ir vis dažniau apie tai pagalvoju. Kalbinu ir draugę pasiryžti, tačiau ji vis dar laikosi įsikibus Lietuvos. Būtų tikrai sunku palikti gimtinę, bet visuomet žinočiau, jog galiu čia sugrįžti.
K.G.: Norėčiau, bet myliu Lietuvą, ypač gimtąjį Vilnių, todėl, kol tai bus pakenčiama, siesiu savo gyvenimą su tėvyne.
- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?
R.K.: Palinkėčiau kuo mažiau pasiduoti kitų įtakai. Būkite tolerantiški vieni kitiems ir rodykite tolerancijos pavyzdį vaikams bei jaunimui. Norėtųsi, jog neskubėtumėte smerkti tų, kurie jums pasirodė kitokie, nes neabejotinai už jūsų nugaros stovės žmogus, kuris darys tą patį. Linkiu kuo mažiau pilkumo, agresijos ir pagiežos.
K.G.: Norėtųsi, jog kiekvienas nuoširdžiai pats savęs paklaustų, ar tikrai jam visi yra lygūs, ir kad žmonės apskritai atsakytų į tai savais žodžiais, o ne nugirstais. Ir dar norėčiau pridurti vieno autoritetingo žmogaus žodžius - mes irgi už Lietuvą, vyrai. Už laisvą ir visiems vienodai jaukią.
