Rugsėjo 12-ąją Vilniuje įvyko G.Ručytės-Landsbergienės ir režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Lūžis prie Baltijos” premjera. Filme atskleidžiamas Gražinos vyro ir jo bendražygių kelias siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
„Kurti filmą – drąsus žingsnis. Neprašiau iš nieko finansinės paramos, nes būtų juokinga – neturėjau sąlyčio su šia kūrybos sritimi.
Drąsos man suteikė beveik trys dešimtmečiai, kuriuos praleidau dirbdama Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pianiste. Matydavau, kaip režisieriai stato spektaklius, kaip valdoma komanda, planuojamas laikas. Net nesvarsčiau apie savo sugebėjimus – žinojau, ką ir kaip noriu parodyti ir remtis autentiškais faktais”, – teigė moteris.
Ji džiaugiasi, kad sutapo jos ir filmo režisierės A.Marcinkevičiūtės siekiai. Juodvi, įsitaisiusios prie didelio stalo Landsbergių namuose Žvėryne, filmą ir sumontavo.
Per metus buvo atliktas kruopštus darbas – reikėjo surinkti daug archyvinės medžiagos. Kai ką buvo sunku rasti, pavyzdžiui, kadrus iš pirmojo Sąjūdžio mitingo 1988 metų birželio 24-ąją, bet pavyko.
G.Ručytė-Landsbergienė trokšta, kad jaunimas ir ateities kartos suvoktų, koks buvo svarbus Atgimimo laikas ir kokiu vos ne stebuklingu būdu buvo atgauta Nepriklausomybė.
„Buvome akylai stebimi, kontroliuojami, greitai pritaikomi apribojimai eiti tam tikras pareigas, taip pat išvykoms į užsienį. Juk žmogų iš darbo atleisdavo vien todėl, kad jis atėjo į mitingą! Net ir taip nekaltai pareikšti savo pritarimą buvo pavojinga”, – prisimena moteris.
Nuo 1988-ųjų Gražina lydėdavo vyrą, kuris daug važinėdavo po Lietuvą – aiškino laisvės siekius ir stengdavosi įkvėpti žmones tikėti laisve.
Daugelyje susirinkimų G.Ručytė-Landsbergienė dalyvaudavo ne tik kaip laisvės šauklio žmona, bet ir kaip pianistė. Vyko įvairių teminių koncertų, susibėgdavo daug žmonių.
Iki tol pernelyg nekeliavę po užsienį, nes geležinė uždanga sunkiai prasiverdavo Sibiro tremtinių dukrai, Gražina su Vytautu vis dėlto išsiveržė į svečias šalis. 1989 metais juodu viešėjo JAV.
Dažniausiai keliaudavo vos su keliasdešimčia dolerių kišenėje. Kaip jautėsi moteris, eidama į priėmimą Jungtinių Amerikos Valstijų senate ar pas Ispanijos karalienę Sophią?
„Jokių specialių apdarų neturėjau, bet koncertuodavau, galėjau pritaikyti scenos drabužius. Be to, mes turėjome didį tikslą. Svarbiausia buvo pasakoti, kurti Lietuvos įvaizdį ir aiškinti tikslus.
Pamenu, pas Paryžiaus mero Jacques’o Chiraco žmoną Bernadette Chodron de Courcel nuėjau vilkėdama perkelinę suknelę ir gražiai susišukavusi. Visai gerai atrodžiau. Jaučiau atsakomybę ne išsipuošti, o atstovauti tautos mentalitetui ir įvaizdžiui”, – pasakojo G.Ručytė-Landsbergienė.
Toli gražu ne apie apdarus buvo kalbama bet kokių viešnagių metu, kad ir kur jos būtų vykusios. Ir prie vakarienės stalo virė darbas.
Mažų nesklandumų dėl aprangos lietuvei iškilo tik Ispanijoje, kai su vyru buvo pakviesta į karaliaus Juano Carloso I ir karalienės Sophios priėmimą.
„Tai buvo nelauktas kvietimas labai karštą dieną. Šiam priėmimui nebuvau gerai pasiruošusi, bet, manau, gėdos nepadariau. Tada supratau, kad pribrendo laikas papildyti garderobą – grįžusi namo nuskubėjau pas siuvėją”, – prisipažino Gražina.
Jos geros išvaizdos formulė tokia: svarbu dailiai sušukuoti plaukai, sutvarkytos rankos ir kokybiška avalynė.
Gražina ir Vytautas kartu – jau 54 metai. Koks jų gražaus sutarimo receptas?
„Susitikau su žmogumi, su kuriuo buvo įdomu bendrauti. Tuomet Vytautas pradėjo savo ilgalaikę kovą norėdamas išsamiai pristatyti kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. Aš jam padėjau ir darau tai iki šiol.
Be to, buvau neseniai grįžusi iš Sibiro, kur susipažinti su dailininkų Vincento van Gogho ar Paulio Gauguino kūryba neturėjau galimybės, o Vytautas turėjo krūvą meno albumų. Vis pildžiau savo dvasios skrynelę. Vytautas tapo tuo papildančiu šaltiniu”, – pasakojo G.Ručytė-Landsbergienė apie užsimezgusį ryšį, kuris užaugino meilę.
Jųdviejų šeimos gyvenimas prasidėjo kukliai. Moteris prisimena pirmą jų kambarėlį pusrūsyje ir kartoninę dėžę, ant kurios, pasitiesę Sibire Gražinos siuvinėtą staltiesę, valgė pirmąsias savo Kūčias.
Pirmas baldas, kurį pora įsigijo, buvo rašomasis stalas, nes V.Landsbergiui reikėjo dirbti.
Veikloje it voverė sukosi ir Gražina, tad įtemptas gyvenimas padėjo kai kada nekreipti dėmesio į buities ar tarpusavio santykių smulkmenas.
Pianistė savo dieną ir vakarą skirdavo ne tik koncertams ir repeticijoms – namuose jos laukė tokie pat buities darbai kaip ir visų moterų, o svarbiausia – augo dukra Birutė ir sūnus Vytautas.
Tiek anksčiau, tiek per pastaruosius 20 metų, kai buvo vyro kovų bendražygė, ji stengėsi išlaikyti savąjį „aš”, neapleisti profesijos.
„Lydėti vyrą nėra didelė vertybė. Stengiausi nepamesti savęs, nes aptarnaujantis personalas niekam neįdomus”, – įsitikinusi ji.
Tad moteris labai džiaugėsi, kad neseniai vėl porą kartų koncertavo, nors ligos gviešėsi atimti grojimo džiaugsmą.
