Amerikos drabužių kompanijoje „Modnique” pirkimų vadybininke dirbanti E.Garnienė – viena iš nedaugelio dailiosios lyties atstovių Lietuvoje, turinčių piloto sklandytojo licenciją.
Ji puikiai išmano, kas yra aerodinamika, navigacija, oro teisė, ir valandų valandas galėtų pasakoti apie sklandytuvus bei jų prietaisus.
Vaikystėje Eglę dažnai lydėjo vienas sapnas – ji valdo debesis raižantį lėktuvą, kuris kyla vis aukščiau.
Tuomet, kai daugelis jos bendraamžių svajojo tapti manekenėmis, dainininkėmis, laidų vedėjomis ar šokėjomis, kaunietė troško sėdėti prie lėktuvo vairalazdės.
Sulaukusi dvylikos metų paauglė pati užsirašė į sklandymo mokyklą ir tik tuomet apie tai pranešė tėvams.
„Mama jaučia aukščio baimę ir manęs nieku gyvu nenorėjo leisti skraidyti. Nepadėjo nei mano maldavimai, nei pažadas, kad mokysiuosi dar geriau ir daugiau, nors ir taip buvau pirmūnė. Leidimo išsiprašiau iš tėčio, nors ir jis mano pasirinkimu nelabai žavėjosi”, – pasakojo pilotė.
Į Pociūnų (Prienų r.) aerodrome įkurtą sklandymo mokyklą vos patekusi moksleivė suprato, kad atrado tikrąjį pašaukimą. Pirmojo skrydžio įspūdžiai jai išliko turbūt visam gyvenimui.
Per mokslo metus sklandyti ir semtis teorinių žinių į Pociūnus kaunietė važiuodavo kiekvieną savaitgalį. Vasaromis iš aerodromo ji išvykdavo retai, nes dalyvaudavo sklandytojų vasaros stovyklose.
Sklandytuvo parengimas skrydžiui, kilimas į viršų ir sklendimas buvo geriausia ir įdomiausia veikla, kokią tik ji galėjo įsivaizduoti per atostogas.
Tuomet Eglė dažnai dalyvaudavo sklandytojų varžybose. Ji du kartus tapo Lietuvos jaunųjų sklandytojų čempione, yra iškovojusi daugybę kitų medalių.
Baigusi vidurinę mokyklą ir Kauno technologijos universitete pradėjusi studijuoti ekonomiką E.Garnienė sklandymo treniruotes ir dalyvavimą varžybose buvo kuriam laikui nutraukusi.
Moteriai reikėjo rimtai krimsti mokslus. Be to, norint tobulinti įgūdžius ir pereiti iš jaunimo į suaugusiųjų sklandytojų lygį, buvo būtinos nemažos investicijos. Sklandymas studentei buvo tiesiog per brangus.
„Žinojau, jog baigusi studijas užsidirbsiu tiek pinigų, kad galėsiu įgyvendinti svajonę tapti sklandytoja. Nors kurį laiką sklandytuvo nevaldžiau, sąsajų su oreivyste nenutraukiau: domėjausi, kas vyksta sklandytojų padangėje, dažnai vykdavau į aerodromą, stebėdavau varžybas, ne kartą šokau parašiutu”, – pasakojo kaunietė.
Kai E.Garnienė nutarė, kad laikas grįžti į sportą, ji laukėsi antrojo sūnaus Martyno, o vyresnis Ernestas tuomet buvo vos dvejų metų.
Maždaug per pusantrų metų baigusi sklandymo programą ir išlaikiusi 11 egzaminų, kurių metu buvo tikrinamos navigacijos, aerodinamikos, mechanikos, oro teisės žinios, sugebėjimas pilotuoti sklandytuvą visais skrydžio režimais ir mokėjimas saugiai leistis į iš oro pasirinktas aikšteles, moteris gavo sklandytojo piloto licenciją. Ji leidžia savarankiškai valdyti sklandytuvą.
Nelygu oro sąlygos ir debesuotumas, sklęsdama pilotė gali pakilti net į 2 kilometrų aukštį. Jos valdomas įrenginys gali skrieti iki 180 kilometrų per valandą greičiu. Kol kas moteris turi teisę sklandyti viena, tačiau ore praleidusi tam tikrą nustatytą valandų skaičių pilotė galės skraidinti keleivius.
Kildama į padangę E.Garnienė apie galimus pavojus nemąsto. Moteris tiki likimu, kurį galbūt galima šiek tiek pakeisti, tačiau išvengti to, kas turi įvykti, jos manymu, dar niekam nepavyko.
„Prieš kiekvieną skrydį stengiuosi susikaupti, viską padaryti teisingai ir mėgautis laisvės pojūčiu. Neverta baugintis ir galvą apkrauti nereikalingomis mintimis”, – įsitikinusi pašnekovė.
Kaip į moters pomėgį žiūri bendraamžis vyras Nerijus, kuris yra televizijos projektų vadovas? Žmonos aistra sklandyti vyras pernelyg nesižavi ir kaskart jai išvykus į aerodromą šiek tiek baiminasi, kad kas nors nenutiktų. Tačiau drausti ar atkalbėti nuo šio sporto jis Eglės niekada nemėgino.
„Vyras mano pomėgiui neprieštarauja ir net mane palaiko, nors pats sklandyti niekada netroško. Gerokai dažniau į aerodromą atsivežu savo atžalas. Berniukams smalsu apžiūrėti sklandytuvus, įlipti į jų kabiną, apžiūrėti prietaisus, bet į orą jie dar nėra kilę”, – tvirtino oreivė.
Moteris norėtų, kad kuris nors iš jos sūnų taip pat pamėgtų sklandymą. Kol kas nei Ernestas (6 m.), nei Martynas (3 m.) tokio troškimo neišsakė.
