„Man netyčia pasisekė. Mūsų organizacinis komitetas – ne toks didelis ir turtingas, kad galėtų samdyti vertėjus. Visi savanoriškai pasiskirstėme darbais, o man pasiūlė visur vykti kartu su Jo Šventenybės kortežu ir vertėjauti. Net truputį bijojau. Tai – labai didelė atsakomybė“, – atslūgus svarbaus Tibeto rėmėjams įvykio rūpesčiams prisipažįsta D.Miniotas.
Vis dėlto į Dalai Lamos vizito organizaciją Darius įsitraukė neatsitiktinai. Jis yra Rigdzin Namkha Gyatso Rimpočės įkurtos „Rigdzin Gatsel Ling“ bendruomenės narys. Ji išpažįsta Nyingma („Senosios vertimų mokyklos“) tradiciją.
Dvasiniais mokymais D.Miniotas pradėjo domėtis mėgindamas atsakyti į klausimus, kurie kilo dar studijuojant aktorinį meistriškumą. Tačiau į vaidybą Darius stojo tik dėl to, kad tada manė, jog aktoriai gyvena labai linksmai. „Žinoma, tai buvo toli nuo tiesos“, – šypteli buvęs „Keistuolių teatro“ ir trupės „No Theatre“ aktorius. Šiuo metu jis režisuoja reklaminius klipus ir rengiasi kurti dokumentinį filmą apie gamtą.
Darius patyrė: kūryba scenoje ir kine, taip pat reklamos pasaulyje gali padėti geriau perprasti budistinę pasaulėžiūrą. „Iš pradžių kalbėjote su manimi kaip su vertėju, paskui – kaip su aktoriumi, o dabar – kaip su besidominčiu budizmu. Vadinasi, nieko nėra vientiso ir nekintamo. „Aš“ yra daug, priklausomai nuo situacijų. Negalėtų taip būti, kad kažkur eina sau Minioto „Aš“ visas nedalomas“, – mūsų pašnekesiui savaime nuslydus į budizmo filosofijos temą nusijuokia Darius.
Jo žmona, pianistė Eglė Vosyliūtė, nėra budistė, tačiau budizmu domisi. „Ji turi tiek atjautos, kiek viso devynaukščio gyventojus kartu sudėjus. Nebūtina tapti budistu, kad būtum geru žmogumi“, – vėl nusišypso pašnekovas.
Interviu su D. Miniotu – apie kelis jo „Aš“ bei patirtį, suartinančią aktorystę ir budizmo praktikas.
- Kodėl išėjote iš „Keistuolių“ teatro tuo metu, kai jo repertuaras buvo populiarus?
- Vienu metu „Vogtos dainos“ iš tiesų pasidarė beprotiškai populiarios. Mūsų programos buvo parodijinės. Tačiau pasiekėme tokį pamišimą, kad susibūrė net fanų judėjimas. Būdavo, po spektaklio išeiname, tarkim, iš Tauragės Kultūros rūmų, o lauke jau laukia spiegiančios merginos, prašančios mūsų parašų ant krūtinės.
Neatvažiuoja į Lietuvą „Status Quo“ ar Suzy Quatro, tuomet į tą mūsų sąmoningą surogatą gerbėjai pradeda žiūrėti labai rimtai, tarsi į savo svajonių išsipildymą. Supratome, kad žmonės išvis nepagauna mūsų parodijos ir ironijos siunčiamos žinutės.
Jei tik nori garbės be prasmės, tuomet tai way to go. Bet kai nesusitaikai, kad publikos reakcija visiškai išplauna tavo sumanymo esmę, tas populiarumas įgrysta ir tampa kalėjimu. Todėl vieningai sutarėme, kad arba turime išsiskirstyti, arba bent padaryti pertrauką, ar sukurti kažką nauja. Be to, visi norėjome išbandyti skirtingas veiklas.
Aš po aktorystės studijų mokiausi aukštuosiuose režisūros kursuose pas neseniai išėjusį maestro Arūną Žebriūną ir labai norėjau kurti kiną – būtent tada, kai kino industrija Lietuvoje griuvo. Profesionalios technikos nebuvo, tam reikėjo gauti valstybės paramą. Buvo visiškai kiti laikai nei dabar, kai beveik kiekvienas namuose turi kokią nors kamerą ir gali filmuoti.
Užtat amato teko mokytis ir patirties semtis ten, kur pinigų ir kamerų buvo – reklamoje. Teko kurti ir tiems laikams labai didelio biudžeto reklaminius vaizdo klipus. Reklamos agentūrose pradirbau 8 metus, o režisieriumi – bene 20 metų.
- Nesijaučiate reklamoje užsibuvęs per ilgai, jei šią sritį laikėte tik tarpine stotele pakeliui į kiną?
- Žinoma, laikui bėgant dirbdamas su reklama pradedi savęs klausti, ką aš darau, kokios to pasekmės žmonėms, kokia mano motyvacija. Bet ir supratau, kad reklamos agentūroje dirbti labai naudinga, jei domiesi budizmu. Tai labai tinkama sritis iliuzijos atsiradimo ir išnykimo suvokimui ir analizei.
Tau atneša buteliuką, sklidiną drumzlino gelsvo skysčio, ir turi jį paversti geidžiamiausiu alkoholiniu gėrimu, kurį visi pirktų savo mamos jubiliejaus proga. Po kelių mėnesių darbo, kai matai tą be proto brangų gėrimą parduotuvių lentynose ir jį visi perka mamų ir anytų jubiliejams, supranti, kad ta realybe tapusi iliuzija sudėta iš tam tikrų dalių: tu pats ją ką tik sudėjai, o juk savo esme ji buvo visiška tuštuma.
Reklamos kūrėjai puikiai išmano žmogaus psichologiją ir kaip linkęs veikti mūsų protas. O ta frazė „reklama – jūsų teisė rinktis“ yra visiška apgaulė, nes jūs vis tiek renkatės, ne kaip norite jūs, o kaip jums leidžiame mes, ir jokių teisių jums čia nepalikta.
Reklamos kūrėjo darbas – eksploatuoti iliuziją, skatinti žmogaus puikybę, pavydą, godumą, geidulį, nes būtent jiems patenkinti įsigysite, pavyzdžiui, naują laikrodį, nors senas dar puikiai veikia.
- Tai suvokęs jaučiatės kaltas, kad žmones skandinote iliuzijoje?
- Kai kurie joje paskendo, kai kurie – išplaukė. Bet tikrai savęs nekaltinu. Jei atsitūpčiau į kampą ir pradėčiau plakti save rimbu, tai nieko nepakeistų. Man tas darbas buvo naudingas, nes padėjo suvokti kai kurias budistines tiesas praktiškai. Sakyčiau, reklamos kūrimas – labai gera analitinės meditacijos praktika budistui.
- Kaip, beje, ir darbas teatro scenoje?
- Mūsų kurso vadovė Algė Savickaitė buvo ganėtinai atvira skirtingoms teatro mokykloms. Mokėmės ne tik K. Stanislavskio metodų, susipažinome ir su M. Čechovo sistema, ir J. Grotovskio eksperimentiniu teatru. Studijų metu turėjome aktorinio meistriškumo pratybų, kurios labai panašios į savęs pažinimo būdus, tarp jų – ir budistines praktikas.
Per trenažus išmoksti valdyti ir pajungti vaidmens kūrimui emocijas. Taip ir budistinėje praktikoje mokaisi kontroliuoti emocijas, valdyti savo protą. Teatras, kinas yra iliuzija. Jeigu mokaisi suprasti, kaip kuriama iliuzija, tai lygiai tą patį jos susidarymą ir iširimą sugebėsi pamatyti ir realiame gyvenime, aplinkui.
Jei į aktoriaus profesiją žvelgi rimtai, tai ji tave skatina kelti klausimus apie realybę: iš ko ji susideda? Kas tai yra? Galiausiai – ar išvis ji yra? Taip pat esminį klausimą – kas gi, po galais, esi tu?
- Bet į vadinamąjį rimtąjį teatrą, kuris uždeda pilnaverčio aktoriaus štampą, taip ir nepasukote?
- Jei nori tapti aktoriumi, susikuri visą vaizdinį iš atskirų dėlionės dalių ir mėgini jį įgyvendinti, pavyzdžiui, kad turėsi savo grimerinę, savo staliuką, ant durų bus užrašyta „nusipelnęs aktorius X“. Kai kurie per gyvenimą surenka visas stereotipinio įsivaizdavimo apie aktoriaus profesiją dalis, kai kurie – ne visas. O aš nenorėjau tapti aktoriumi, todėl ir tų puzlių visiškai nerinkau.
Man visada buvo įdomiausia pats kūrybos procesas ir bandymas suprasti, kaip veikia sąmonė – ir mano, ir žiūrovo. Užtat man ir patiko dirbti su „Keistuoliais“. Tai buvo teatras, kuris provokuoja žmogaus protą, meta iššūkį mąstymo įpročiams. Man labai patinka dirbti ir su dabartiniais teatro pankais ir maištininkais „No Theatre“. Toks – eksperimentinis, provokuojantis, gyvas – teatras man yra artimas.
- O kaip susidomėjote budizmu?
- Kiekvienas turi tam tikrą prigimtį ir polinkį. Mano viena pažįstama šokėja gali valandų valandas suktis nesustodama kaip dervišas. Pajuokauju, kad ji – atgimęs sufijus. Aš nei suktis, nei šokti taip ir neišmokau, bet jau nuo mažų dienų ieškojau atsakymų į kai kuriuos įkyrius klausimus.
Iki šiol vis atsimenu, kaip vaikystėje tėvas mane mokė atskirti medžių lapus pagal jų formą. Tam kilo vidinis pasipriešinimas. Galų gale supratau, kodėl. Jeigu aš pamatau, kad tą lapo formą atpažįstu, kad tai yra skroblas – viskas, to paties lapo nebematau. Nebematau, kad kiekvienas to skroblo lapas iš tiesų yra visiškai skirtingas. Taip visiškai suvokiau, kad reikia mokytis pažinti be išankstinės nuostatos ir tyrinėti realybę tik per tiesioginę patirtį.
Paauglystėje lankiau Rytų kovos menus. Per tai pradėjau domėtis žmogaus kūno sandara, Rytų medicina, skirtingais mokymais. Per juos sužinojau apie meditaciją. Tada kasiausi dar giliau, bandžiau pažinti Rytų filosofijos mokyklas, kol priėjau man artimą dvasinio tobulėjimo sistemą. Kai kas atranda jogą, kai kas nuoširdžiai praktikuoja krikščionybę, o man tiko budizmas.
Tuomet priaugau iki tokių klausimų, į kuriuos atsakyti vien knygų neužtenka. Natūralu, kad tokiu atveju pradedi ieškoti sau tinkamo mokytojo. Mane stipriai paveikė Namkha Rimpočės, tada grįžusio į Lietuvą iš Šveicarijos, paskaita. Jis Lietuvoje antrą kartą viešėjo 2006 m. Tapę Namkha Rimpočės mokiniais, įkūrėme Rigdzin bendruomenę Lietuvoje.
Beje, Namkha Rimpočė daug prisidėjo, kad įvyktų Dalai Lamos vizito proga surengta Tibeto kultūros savaitė ir pats lankėsi Vilniuje per Jo Šventenybės vizitą, jo pavedimu atliko Mandalos sugriovimo ritualą.
Mano mokytojas – aštuonioliktos kartos nagpa. Jis yra tiulku, pripažintas paties tuometinio Nyingma mokyklos galvos Dilgo Khyentse Rimpočės. Bet ne šitie solidūs formalumai mane patraukė.
Kartą vyko pokalbis ir mokytojas paklausė: „Kas tu esi?”. Atsakiau: „Aš”. O jis: „Kur tas aš? Jei radai, parodyk man, kokia jo spalva, forma. Jei negali parodyt, vadinasi, jo nėra”. Taip ir tebeieškau. Man patinka Namkha Rimpočės tiesmukumas. Jis supranta, kad vakariečių ir tibetiečių mąstymas labai skiriasi, bet, nepaisant to, savo mokymo specialiai europiečiams neadaptuoja ir kalba taip, kaip kalbėtų savo tėvynainiams. Tuomet arba pagauni ką jis meta, jei tavo protas tam pribrendęs, arba ne – tai mane ir žavi.
- Mano kai kurie pašnekovai yra prisipažinę, kad į budizmą jie pasuko tik po kokio nors skausmingo smūgio. Jūs, regis, į budizmą ėjote nuosekliai.
- Budizmu domėjausi seniai, bet praktikuoti pradėjau irgi tik gavęs guzą. Žmogus – tinginys, jis nieko nenori su savimi daryti ar kažką keisti tol, kol neužsiaugina didelio guzo nuo vis tų pačių pasikartojančių klaidų. Kai kokį penktą kartą užlipi ant to paties grėblio, ima taip nepakeliamai skaudėti, kad pradedi ieškoti vaistų. Pabandai ir kartais paaiškėja, kad jie veikia.
- Ką dažniausiai šiame konservatyviame katalikų krašte tenka įrodinėti sužinojusiems, kad esate budistas?
- Kartą su Valentinu Masalskiu, kuris yra gilus pašnekovas ir krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas, diskutavome apie budizmą. Jis man tuomet pasakė, kad, jo nuomone, budistams viskas yra „dzin“, kad jie tik sėdi kojas sukryžiavę ir kiti jiems nerūpi. Tai iš tiesų visiškai prieštarauja budistinei pasaulėžiūrai. Namkha Rimpočė trumpai apibūdina budizmo esmę taip: kitas yra svarbesnis negu aš.
Dar vyrauja įsitikinimas, kad budizmas mums – kažkas svetima, nes mes šiauriečiai ir valgome lašinius. Betgi žmogaus protas, jo prigimtis tokie patys ir šiaurėje, ir pietuose. Laimingi nori būti visi vienodai. Beje, net ne visi budistai yra vegetarai. Dalai Lama, kaip vienuolis, turėtų būti vegetaras, bet, pasitraukęs į Indiją, jis susirgo hepatitu ir privalo valgyti tam tikros rūšies mėsą pagal gydytojų rekomendacijas, kad išliktų sveikas ir ilgiau gyventų.
Budizmas yra mokslinis ir praktinis metodas, kaip pasiekti laimę, sutramdant savo protą, atsisakant „ego“ ir laikant kitą svarbesniu už save. Tam skirtos įvairios praktikos. Bet jas atlikdami, turime nepamiršti, kad darome tai ne dėl savo asmeninės laimės, o kad padėtume tapti laimingomis visoms gyvoms būtybėms.
- Kalbate taip užtikrintai, tarsi savo dukkha jau įveikėte.
- O, ne! Aš – pats blogiausias Namkha Rimpočės mokinys. Esu tingus, mano kai kurios žmogiškos savybės visai neišvystytos. Esu pakankamai bukas, nes tam tikrus dalykus man reikia pakartoti kelis kartus, kad juos suprasčiau.
- Per Dalai Lamos vizitą buvote šalia Jo Šventenybės nuolat. Kokį įspūdį jis jums padarė?
- Dalai Lama man pasirodė visiškai toks pat, koks buvo prieš dvylika metų, kai lankėsi Lietuvoje. Aš tada buvau savanoris apsaugos darbuotojas. Turėjau prižiūrėti minią, kad žmonės vieni kitų nesutryptų.
Iki šiol man vis išnyra vaizdas: Dalai Lama išeina po paskaitos iš Vilniaus universiteto auditorijos, jo laukia daugybė žmonių, tarp jų – ir labai rimti, kostiumuoti asmenys, ir budistai, norintys palaiminimo, tačiau Jo Šventenybė eina tiesiai link vieno žmogaus ir jį apsikabina, kažką jam pasako, net susigraudina. Pasirodo, tas žmogus buvo aklas, jį atvedė viena moteris, nes jis svajojo susitikti su Dalai Lama. Jiedu apsikabino ir kartu apsiverkė.
Šios scenos tame koridoriuje niekas nefilmavo. Tai nebuvo koks nors viešųjų ryšių triukas, o visiškai natūralus Dalai Lamos poelgis. Jo empatija, įsijautimas į kenčiantįjį – fenomenalus.
Niekas nepasikeitė ir dabar. Jo Šventenybė visada elgiasi ir komentuoja iš atjautos pozicijų, absoliučiai iš širdies. Mane žavi, kad jis apskritai į bet kokį klausimą atsako nepasiruošęs ir kalba visiškai sklandžiai, neabejodamas. Jis niekada nė kiek sau neprieštarauja ir sugeba visame kame išlikti nuoširdus ir nuoseklus. Tai liudija neprilygstamą jo išmintį. Štai o aš grįšiu namo po mūsų pokalbio ir vis tiek pagalvosiu, kad gal kažką ne taip pasakiau.
Dalai Lamos protas visiškai ramus. Jo skleidžiama ramybė – tiesiog nuginkluojanti. Visi, kas jį saugojo ir lydėjo, jautė tą užkrečiančią ramybę. Jokios įtampos, nepaisant griežtai suplanuotos dienotvarkės, visų paskaitų, skrydžių, skirtingų laiko juostų.
