Tokių vaikų į buvusios vadybininkės 33-ejų Gitos Navickienės dailės studiją tėvai atveža po kelis kasdien. Jie tapo, lipdo, piešia smėliu.
Dailės terapija labai padėjo jos pačios sūnui autistui Dominykui. Šešeri metai dailės terapijos, ir tapo sunku atspėti, kad aštuonmetis turi negalią.
Autistas – vienas iš dvynių
„Esu dailės terapeutė, turiu savo dailės studiją Kaune. Dirbu su neįgaliais vaikais, dažniausia – su autistais“, - prisistato Gita. Sutinku ją neįgaliems vaikams ir jų tėvams skirtoje stovykloje, kur ji savanoriauja.
Jauna motina augina du sūnus dvynius. Vienas jų – autistas. Ligą medikai diagnozavo prieš 6 metus, kai berniukui tebuvo dveji.
Kai išgirdo diagnozę, kad Dominykas – autistas, ji neturėjo kada pamąstyti apie gautą likimo smūgį – iškart ėmėsi ugdyti sūnų.
„Neturėjau kada susivokti, kad vaikas su negalia – blogai. Aš pradėjau veikti ir tik po metų kitų pagalvojau, kad tai yra blogai. Reikėjo dirbti, dirbti, dirbti“, - pasakojo kaunietė.
Kiek padvejojusi ir pasiplėšiusi tarp darbo ir namų, galiausiai metė vadybininkės vargus Vilniuje ir ėmėsi pati ugdyti sūnų. Prieš vaikų gimimą ji pakeitė labai daug darbų. Buvo stiklo dizainerė, renginių organizatorė, vadybininkė. „Kai atsirado sūnus autistas, viskam pasakiau „stop“. Nebeliko didžiulio gyvenimo tempo, žadintuvo, nieko. Staiga viskas sustojo“, - pokyčius prisiminė kaunietė.
Vaiko pažanga apstulbino specialistę
Jai taip gerai sekėsi, kad po kelerių metų nebesimatė, jog vaikui kažkas negerai.
„Anksčiau visai nebendraudavo su žmonėmis, mušdavo brolį, krisdavo ant žemės, klykdavo. Dabar net nesitiki, kad taip buvo. Kai specialistė mus pamatė po 3 metų, išpūtė akis ir klausė: kas šitam vaikui atsitiko? Jis normalus!“ - pasakojo dvynių motina.
Dominykas dabar gali eiti į sveikųjų mokyklą, negalios nebesimato. Tiesa, berniukas neskaito, atsilieka akademiniai gebėjimai, tačiau bendrauti jam sekasi puikiai.
Apie ligą prisiskaičiusi dailės terapeutė džiaugėsi, kad su Dominyku pasaulį išvydo jo dvynys brolis Simonas. Abiem berniukams augant, ji greitai pastebėjo, kad su Dominyku kažkas negerai.
„Mes pagavome momentą, kai galėjome pasiekti gerų rezultatų. Jei su autistu dirbsi nuo 2 iki 5 metų, stipriai pažengsi į priekį, bet dažniausia autizmas diagnozuojamas 4-5 metų vaikams ir būna jau per vėlu“, - aiškino moteris.
Kai tik mama suprato, kur šuo pakastas, visą šeimą apmokė, kaip elgtis su berniuku. „Iki tol seneliai bijodavo pasiimti Dominyką, jis buvo neprognozuojamas. Dabar vaiko negalia yra nepastebima. Visi nustemba, kai pasakau, kad jis autistas. Dabar jis labai domisi datomis, įsidėmi jas. Taip pat vardus. Jis kartais man primena, kelintą gimtadienį močiutė švenčia“, - prisiminė Gita.
Mažiau pinigų, daugiau laimės
Jai pasisekė, kad šalia jos visada buvo vyras. 5 metais už žmoną vyresnis spaustuvininkas irgi įsisuko į kasdienius vaikų priežiūros ir ugdymo darbus. „Mūsų šeimoje net klausimo neiškilo, ar vyras liks su manimi. Ugdėm vaikus ir tiek“, - sakė G.Navickienė.
Baigusi Vilniaus dailės akademiją, Kauno dailės fakultetą moteris prisiminė savo aistrą dailei. Vėliau ji baigė ir pedagogiką, dailės terapijos kursus.
Dabar moteris dirba nuosavoje dailės studijoje.
Valanda individualaus darbo vaiko tėvams kainuoja 40 litų. Vaikai ateina 1 kartą per savaitę, kiti – po 3. „Kartais dirbu iš idėjos. Jei matau, kad vaikui labai patinka, o tėvai neturi pinigų, darau dideles nuolaidas. Čia ne verslas, kur galiu užsidirbti milijonus. Čia daugiau pomėgis“, - sakė dailės terapeutė.
Jei vaikas išeina besišypsantis ir tėvai laimingi, jos tikslas – pasiektas. „Dabar jaučiuosi laimingesnė, esu sau šeimininkė, dirbu mėgstamą darbą. Nors pinigų atžvilgiu yra prasčiau, toks gyvenimas man labiau patinka. Dėl sūnaus negalios ir pakeisto darbo nieko nepraradau, priešingai – gavau“, - pasakojimą baigė kaunietė.
