48 metų A.Mėčius iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Dar neįvykus laidotuvėms tragedijos sukrėsta moteris patyrė antrą smūgį – sužinojo, kad menininko duktė pareiškė pretenzijas į velionio kūrinius, rašo "Lietuvos rytas".
Kodėl daug metų su tėvu nebendravusi duktė po jo mirties panoro talentingo tapytojo darbų?
24 metų Eglė Mėčiūtė pateikė ieškinį teismui reikalaudama jai perduoti visus tėvo darbus, tarp jų – ir paveikslus, kuriuos autorius asmeniškai skyrė mylimiems žmonėms.
Velionio bičiuliai mano, jog šį procesą paskatino merginos motina, pirmoji A.Mėčiaus žmona, Klaipėdos krašte žinoma teisininkė Loreta Mėčienė.
Dailininkas nebuvo surašęs testamento, tačiau paskutinę savo valią pareiškė nepalikdamas abejonių.
Atsisveikinimo raštelyje liko jo paties ranka rašyti žodžiai: „Visus paveikslus dovanoju Dalytei.
Jei nereikia, sudeginkite.” Po jų yra parašas ir data – 2013-ųjų gegužės 24-oji.
Kitą dieną A.Mėčius rastas negyvas savo namuose.
Mirtys – viena po kitos
Šių metų pavasarį Lietuvą sukrėtė virtinė beprasmių mirčių.
Kai kurios tiesiogiai palietė Dalią ir Arūną.
Kovą Anykščių rajone savo sodyboje rasti smalkėmis apsinuodijusių jų draugų, žinomų to krašto režisierių Vytauto ir Galinos Germanavičių kūnai.
Po kelių savaičių šalį apskriejo dar viena tragiška žinia – iš gyvenimo pasitraukė aktorius Vytautas Šapranauskas.
Netrukus tokį pat žingsnį žengė ir Klaipėdos grafikas, A.Mėčiaus bičiulis Valdemaras Kalninis.
Lyg to dar būtų maža, netrukus A.Mėčius sužinojo, kad mirtį vietoj gyvenimo pasirinko ir tėvų netekęs 28 metų Germanavičių sūnus Daumantas.
Nors paskutiniuose laiškuose A.Mėčius prašė nesieti jo sprendimo su V.Šapranausko arba kitų jo pažįstamų mirtimi, artimieji mano, kad viena po kitos smogusios netektys paliko negyjančių žaizdų jautrioje šio menininko sieloje.
Jau studijų Vilniaus dailės akademijoje metais A.Mėčius išsiskyrė talentu ir darbštumu.
Itin kritiškas ir reiklus sau tapytojas į pasaulį žvelgė su ironija ir švelniu sarkazmu.
Jo darbus nesunku atpažinti iš ryškių, dažnai fantasmagoriškų siužetų, kuriuose realybė susipynusi su mistika.
Autorius savo darbais gebėjo akimirksniu užkariauti simpatijas net tų, kurie apie meną menkai nutuokia.
Kūrybai įkvėpė ir katinas
Dailininkas mėgo tapyti mylimus žmones, tačiau savaip.
Jųdviejų su Dalia namų sienos Klaipėdoje buvo nukabinėtos didžiuliais portretais.
Iš paveikslų žvelgė ir beplaukiai Kanados sfinksų veislės katinai, kurie šiuose namuose buvo ypač mylimi.
Pirmasis jų namuose atsiradęs katinas, vardu Nevidonas, įkvėpė menininką sukurti visą seriją paveikslų, kuriuos pernai pavasarį pristatė parodoje „Mažas didelio miesto gyventojas”.
Pristatydamas paskutinę savo parodą A.Mėčius kalbėjo: „Tikra viskas, kas gimsta iš meilės. Klysta tie, kurie skirsto meilę į tikrą ir netikrą, didelę ir mažą, gražią ir negražią.
Ši paroda skirta katinui, kuris šiais metais mano vidiniam vaikui suteikė daug džiaugsmo valandų.
Kitiems jis – tik mažas didelio miesto gyventojas, o man – kūrybos versmė ir įkvėpimas.
Lygiai taip ir aš: vieniems esu tik mažas didelio miesto gyventojas, susiliejantis su senamiesčio grindinio akmenimis, o kitiems – mylimas, brangus ir vienintelis, gal net – didis.”
Išeidamas parengė dovaną
Prieš 11 metų susipažinę Arūnas ir Dalia buvo neišskiriami.
Jis iliustravo jos eilėraščių knygas, ji rengė jo darbų parodas, rašė anotacijas, kūrė darbų pavadinimus.
Abu aktyviai dalyvavo onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas”, kuriai Dalia vadovavo, veikloje. Sunkiai sergančius žmones A.Mėčius mokė piešti.
Kad tapytojas nusprendė visus savo darbus padovanoti Daliai, nė kiek nenustebino jo kolegų ir bičiulių dailininkų.
Nemažai savo tapytų paveikslų jis mylimai moteriai yra padovanojęs jos gimtadienio arba kitomis progomis, o kartais ir visai be progos.
Išeidamas į nebūtį A.Mėčius paliko ir paskutinę dovaną – dar vieną nuostabų Dalios portretą. Kitoje pusėje jo ranka parašyta dedikacija „Didžiausiai gyvenimo meilei” ir atsisveikinimo žodžiai.
Siekė atimti iš dukters tėvą
Iš teismo atskriejusi žinia, kad A.Mėčiaus dukters vardu pareikštas ieškinys, D.Bielskytę tiesiog pribloškė.
Ji aiškino su mergina kalbėjusi laidotuvių dieną, kitiems girdint pasiūliusi vėliau susitikti, pasikalbėti: „Sakiau – ateik į namus, pasiimk, kuriuos nori, paveikslus ir tėvo daiktus, bet ji nepanoro.”
D.Bielskytė mano, kad teisminį procesą paskatino ne A.Mėčiaus duktė, kuri su tėvu nebendravo jau daug metų, bet jos motina – Klaipėdos rajono 3-iajam notaro biurui vadovaujanti Loreta Mėčienė.
Nors su A.Mėčiumi ji išsiskyrė dar gerokai iki tol, kol vyro gyvenime pasirodė Dalia, atrodo, kad širdyje likusių nuoskaudų L.Mėčienė negali pamiršti iki šiol.
Ši moteris prieš dešimt metų bandė skaudžiai nubausti buvusį vyrą – ji siekė per teismą apriboti buvusio sutuoktinio tėvystės teises.
Tąkart A.Mėčius bylą laimėjo. Duktė tėvo neprarado, bet su juo beveik nebendravo.
Spjovė į velionio valią
Klaipėdos rajono apylinkės teismui ieškininiame pareiškime dėl santuokos nutraukimo 1993 metais L.Mėčienė rašė: „Nuo pat santuokos pradžios atsakovas nesirūpino šeima, mūsų požiūriai į gyvenimą nesutapo, todėl pykomės (...).
Jau treji metai kaip negyvename kartu, todėl atkurti šeimos nebeįmanoma. Nes ir aš, ir atsakovas to nebenorime. Prašome mūsų santuoką nutraukti.”
Skyrybų procesą pradėjusi ir su vyru daug metų nebendravusi L.Mėčienė, visų nuostabai, pasirodė dailininko laidotuvėse šių metų gegužę, o jau po poros mėnesių E.Mėčiūtės vardu buvo pateiktas ieškinys dėl neteisėto nuosavybės laikymo.
Teismo prašoma padėti atgauti D.Bielskytės neva neteisėtai pasisavintą A.Mėčiaus palikimą, įskaitant daiktus, kuriuos juodu kartu įsigijo ir naudojosi, D.Bielskytės asmeninę paveikslų kolekciją, taip pat visus A.Mėčiaus tapytus darbus, kurie parduoti dar prieš jo mirtį.
Netrukus į namus pasibeldė antstoliai. Jie sudarė velionio palikto turto aprašą.
Kadangi dailininkas nebuvo surašęs testamento, pagal įstatymą į palikimą pretenduoja artimiausi šeimos nariai.
A.Mėčius nebuvo susituokęs su D.Bielskyte, tad palikimo reikalauti ėmė vienintelė duktė – E.Mėčiūtė.
Buvusi šeima spjovė į paties dailininko prieš mirtį raštu išreikštą valią ir pradėjo karą, kurio pabaigos kol kas nematyti.
D.Bielskytė, netekusi mylimo žmogaus, neabejoja, kad patyrusi teisininkė L.Mėčienė naudojasi jos dabartiniu silpnumu.
Moteris nė baisiausiame sapne neregėjo tokio pragaro, per kurį teks pereiti – prasidėjus teisminiam ginčui pašlijo D.Bielskytės sveikata, dėl depresijos jai teko išeiti iš darbo.
Paveikslų likimas kelia nerimą
Į laikiną saugojimo vietą iškeliavo ne tik namuose kabėję paveikslai, bet ir Klaipėdos barą „Senamiestis” puošę šeši A.Mėčiaus grafikos darbai, kuriuos baro savininkas yra nusipirkęs.
Reikalavimą perduoti darbus gavo ir visos galerijos, kuriose buvo A.Mėčiaus darbų, kai kurioms pareikšti ieškiniai.
Motyvuodama tuo, kad paveikslai gali dingti, būti sugadinti ar pagrobti, E.Mėčiūtė paprašė teismo leisti juos išgabenti į laikiną saugojimo vietą, kol ginčas bus išnagrinėtas.
Teismas šį prašymą patenkino. D.Bielskytės manymu, toks prašymas neturi pagrindo: „Arūnas paliko man paveikslus žinodamas, kad sugebėsiu jais tinkamai pasirūpinti.
Dabar jie tąsomi iš vienos vietos į kitą.
Šitaip su meno kūriniais gali elgtis tik tie, kurie apie meno vertybes neturi jokio supratimo. O jeigu paveikslai bus pažeisti?
Galbūt ten, laikinoje saugykloje, jiems kas nors nutiks? Kas atlygins žalą, kurios jokiais pinigais neįvertinsi?” – sielojosi D.Bielskytė.
Ji buvo įpareigota perduoti visą A.Mėčiaus paliktą turtą laikinai saugoti Gargžduose įsikūrusiai privačiai įmonei „Liepa”, kuriai priklauso ir restoranas „Lijo”.
D.Bielskytė panoro pamatyti, kokiomis sąlygomis bus saugomi ypač brangūs daiktai.
Duris atrakinusi moteris paaiškino, kad biuro kabinetas su baldais yra vienintelė laisva patalpa, kurioje galima laikinai padėti meno kūrinius. Čia jiems esą nieko nenutiks.
Kodėl meno vertybės atgabentos į vietą, kuri visiškai nepritaikyta paveikslams saugoti?
Ir kaip galėjo nutikti, kad įmonė yra įsikūrusi tik keli žingsniai nuo Klaipėdos rajono 3-iojo notaro biuro, kuriam vadovauja L.Mėčienė?
Šie klausimai verčia nerimauti ir A.Mėčiaus talento gerbėjus, daugelį metų su juo bendradarbiavusius galerininkus.
Pasiduoti nežada ir D.Bielskytė: „Arūnas patikėjo paveikslus man – tokia buvo jo paskutinė valia, ir aš ją ginsiu.
Žmogaus nebėra, bet jo darbai turi būti išsaugoti kaip pridera, o jo valia gerbiama.”
Nesijaučia esanti tinkama pašnekovė
Loreta Mėčienė
Klaipėdos rajono 3-iojo notaro biuro vadovė
„Nesu ginčo dalyvė, todėl klausti derėtų ne manęs.
Tai privatūs šeimos reikalai, aš negaliu aptarinėti, ko nori mano vaikas, ko nori velionio tėvai ir ko nori svetimas žmogus.
Aš nenoriu nė vieno nei aukštinti, nei žeminti, objektyvi irgi negaliu būti, nes tai liečia mano šeimą. Kiekviena motina esant tokiai situacijai būtų subjektyvi, taigi nesu tinkama pašnekovė.”
Svarbu viską įteisinti
Henrikas Mackevičius
Advokatas
„Priešmirtinis laiškas nėra testamentas, tai – dovanojimo sutartis. Tai vienašalis sandoris, kurį kitas žmogus patvirtina savo veiksmais, šiuo atveju asmuo, kuriam paveikslai padovanoti, juos priėmė. Namų apyvokos daiktai, kuriais gyvendami naudojosi abu, po mirties teisiškai priklauso likusiam gyvam sutuoktiniui arba, šiuo atveju, sugyventiniui.
Mano patarimas – visus veiksmus įforminti pagal įstatymo reikalavimus, kad ateityje nekiltų ginčų. Įsigijus automobilį, namą ar bet kokį kitą vertingą daiktą, derėtų nedelsiant jį įregistruoti savo vardu.
Skolinant pinigus ar suteikiant teisę kitam žmogui tvarkyti savo reikalus taip pat verta pasirūpinti tai įrodančiais dokumentais.
Prieš priimant svarbų sprendimą geriausia būtų pasitarti su teisininku, kad vėliau netektų savo tiesos įrodinėti teisme ar patirti didelių finansinių nuostolių.”
Tėvai pasipriešino sūnaus valiai
* Prieš mirtį laiškuose artimiesiems A.Mėčius prašė jo nelaidoti, bet kūną sudeginti, o pelenus išbarstyti virš jūros. Tačiau šiam troškimui pasipriešino velionio tėvai.
* Galiausiai pavyko rasti kompromisą ir įvykdyti bent dalį dailininko paskutinės valios – A.Mėčiaus kūnas buvo pašarvotas, o vėliau kremuotas. Kūrėjo amžinojo poilsio vieta tapo Klaipėdos Lėbartų kapinės.
Fotografijų pristatyti nespėjo
* Arūnas Mėčius gimė 1965 metų kovo 26-ąją Klaipėdoje. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos bakalauro studijas, įgijo menų magistro laipsnį. 2000 metais Klaipėdos menininkų namuose surengė pirmąją personalinę parodą „Paveikslėliai”.
* Iš viso yra surengęs 13 personalinių parodų, iliustravo Dalios Bielskytės, Sigito Poškaus, Gintaro Grajausko poezijos knygas. Nuo 2002 metų dėstė tapybą ir kompoziciją Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje.
* A.Mėčiaus kūryba pažįstama ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Latvijos, Prancūzijos, Italijos, JAV meno mėgėjams. Jo darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose.
* Gegužės 25 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje A.Mėčius ir D.Bielskytė rengėsi jųdviejų fotografijų parodos „Fotoakimirkos iš Tolminkiemio, Donelaičio žemės” atidarymui. Parodoje pristatytos fotografijos, sukurtos Tolminkiemyje, kur 2011 metų rugpjūtį, minėdami Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejų, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus kūrėjai surengė bendrą Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkų plenerą.
* Tačiau parodos atidaryme autoriai nepasirodė, o netrukus miesto kultūros bendruomenę apskriejo žinia, kad A.Mėčius mirė.
