Populiarūs homoseksualūs santykiai ir girtuokliavimai
„Mitas, kad tokiose įstaigose ligoniai išgydomi, – tikino Katia. – Priešingai – visi, kurie ten patenka, tampa nebe žmonėmis. Nežinau, kodėl gydytojai ir valstybė nusprendė, kad jei žmogui ne viskas gerai su galva, tai jam nereikalingas karštas vanduo, patogi lova, šiltas tualetas. Kažkodėl psichikos negalią turintiems ligoniams negalima žiūrėti televizoriaus, skaityti knygų, lankyti sporto salės, nueiti į cerkvę, kur būtų galima pasimelsti ir paprašyti Dievo, kad pasigailėtų. Jau nebekalbant apie naudojimąsi tokiais civilizacijos dalykais, kaip internetas ir mobilusis telefonas. Tikras kalėjimas. Skirtumas tik tas, kad iš kalėjimo galima išeiti kad ir po 20 metų. O iš ten – apskritai jokios vilties.“
Anot Katios, psichiatrijos ligoninėse klesti homoseksualūs santykiai, baisus girtuokliavimas: „Juk slaugės nelegaliai atneša ligoniams alkoholio, taip pat netrūksta ir abortų bei savižudybių. Tie, kurie dar turi proto, ilgai neištveria ir savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Galima sakyti, mano akyse viena moteris pasikorė ant savo pėdkelnių. Ji turėjo penkis vaikus, kurių jai neleido aplankyti vaikų globos namuose net ir su ją lydinčiais asmenimis. Kaip aš ten neišprotėjau? Tiesiog tikėjau. Iš pradžių, kad motina vis dėlto pasigailės manęs ir pasiims iš ten. Arba vyras persigalvos. Žodžiu, buvau naivi. Paskui, kai supratau, kad artimiesiems aš nereikalinga, tiesiog tikėjau, kad įvyks stebuklas. Tikėjau gerais žmonėmis, Dievu...“
Ir stebuklas įvyko. Kai nuo žmogaus nusisuka visi artimieji ir giminės, kai atrodo, kad nebeliko jokios galimybės išsigelbėti, iš kažkur atsiranda neabejingas žmogus, pasirengęs atiduoti paskutinius marškinius.
„Beveik nepažįstama moteris Antonina Imedadzė iš Žemutinio Naugardo ištraukė mane iš psichiatrijos internato gniaužtų, – šypsosi Katia. – Ji apsiėmė mane globoti, nusivežė į savo namus, davė pavalgyti ir lovą. Tik jos dėka aš dabar su jumis kalbuosi.“
Rokerės šukuoseną pakeitė kaselė, o džinsus – ilgas sijonas
Kažkada Jekaterina savo gimtajame Brianske buvo žinoma asmenybė – itin populiaraus mieste muzikanto Sergejaus Lalenkovo žmona.
„Juk aš ne visada buvau religinga. Net priešingai – iki 26 metų mano religija buvo roko muzika, o mano Dievas – vyras Serioža. Aš vaikštinėjau prisivėrusi auskarų ne tik į ausis, bet ir į nosį, bambą, vilkėjau nutrintus džinsus“, – pasakojo J.Meškova.
Moteris dirbo miesto administracijos kultūros skyriuje, mokėsi pedagoginiame koledže. Serioža rašė dainas, vadovavo muzikos grupei. Bet kodėl Katia staiga metėsi į religiją, ji ir pati negali to paaiškinti. Pradėjo vaikščioti į cerkvę: iš pradžių retsykiais, po to vis dažniau. Išsivėrė visus auskarus, džinsus pakeitė ilgas sijonas, rokerės šukuoseną – dailiai supinta plona kaselė. Su vyru pradėjo nebesutarti, santykiai vis labiau prastėjo.
„Ir aš nusprendžiau išvažiuoti pas draugę, gyvenančią Briansko srities užkampyje, – prisiminimais dalijosi Katia. – Daiktų turėjau mažai ir 15 kilometrų įveikiau pėsčiomis. Ėjau neskubėdama, čiulbėjo paukšteliai, buvo auksinis ruduo. Leną pasiekiau tik vakare. Paaiškėjo, kad draugė, kol aš pėdinau, man daug kartų skambino. Jaudinosi. Jau buvo spėjusi ant ausų pastatyti mano motiną ir vyrą. Žodžiu, jie užgriuvo mus kitą dieną. O aš tuo metu basomis vaikštinėjau po kaimą, nors jau buvo pakankamai šalta. Mano motušę vos infarktas neištiko. Įsivaizduokite, iki tol buvau įsivėrusi daugybę auskarų, rokerė, o čia basa ir su ilgu sijonu klajoju po kaimą. Mane stvėrė ir jėga išvežė į miestą, iškvietė psichiatrų brigadą ir patalpino į psichiatrinę ligoninę.
Aš negirdžiu jokių balsų, niekas manęs nepersekioja, tačiau galvoju, kad man galėjo būti nervinis protrūkis, na, ir depresija dėl vyro neištikimybės, – kiek patylėjusi Katia tęsė savo pasakojimą. – Taip, vaikštinėjau aš basa rudenį. Bet ar dėl to reikia žmogų uždaryti į psichiatrijos ligoninę? Mane gydytojas iš karto privertė pasirašyti sutikimą gydytis. Kas tai buvo per gydymas? Vadinamoji insulino terapija: kai suleidus didžiulę insulino dozę žmogus nugrimzta į komą, kai netenka sąmonės ir prasideda kliedesiai, traukuliai. O kur dar nuolatinės psichotropinių vaistų injekcijos. Aš raudojau dieną ir naktį. Maldavau ir motinos, ir vyro pasiimti mane į namus. Gal kuriam nors toks gydymas ir padeda, tačiau man nuo jo darėsi vis blogiau ir blogiau: prastai miegodavau, nuolat būdavau prislėgta, verkdavau be perstojo.“
Teismas pripažino neveiksnia Praėjus trims mėnesiams vyras Sergejus, pasiimdamas Katią iš ligoninės, verkė. Jauna moteris dėl vartotų stiprių preparatų pavirto į daržovę. Jekaterinos akys buvo išsprogusios ant kaktos, be perstojo tekėjo seilės, moteris visiškai nesusigaudė, nei kur ji, nei kas su ja darosi.
Tačiau grįžus namo gyvenimas nesiklijavo nei su vyru, nei su motina. Galų gale Katia su Sergejumi išsiskyrė: moteris pirma parašė pareiškimą skirtis.
Jekaterina ėmė daug važinėti po šventas vietas. Sergievo-Posadskio vienuolyne susipažino su ikonų metraštininku Aleksandru Vergazovu. Pradėjo artimai bendrauti. Netrukus paaiškėjo, kad moteris laukiasi kūdikio. Bet Aleksandras pasakė, kad nenorėjo ir nenori jokių vaikų. Todėl, kai gimė dukrelė, Katia išvyko namo į Brianską, priregistruoti naujagimio pagal savo registracijos vietą.
Nuvykusi sužinojo, kad jos motina per tą laiką kreipėsi į teismą ir ten Katia buvo pripažinta neveiksni. Teismas įvyko jai nedalyvaujant. Mažylę Niką globoti ėmėsi senelė, kuri pati susitvarkė visus reikalingus dokumentus ir pasiėmė ją pas save. O dukterį vėl įkišo į psichoneurologijos internatą iki gyvos galvos.
„Kai mes susituokėme, ji buvo normali , – sakė buvęs vyras Sergejus. – O paskui jai pasimaišė: ėmė aktyviai domėtis religija, vaizduoti nežinia kas esanti, visus mokė gyventi, kaip ir ką reikia daryti. Ją reikėjo gydyti!“ Į klausimus, ar dėl to reikėtų žmogų visam laikui uždaryti į psichiatrijos ligoninę, ar ji pavojinga visuomenei, vyras atsakė: „Ne, ji nėra pavojinga. Taip, visos tos įstaigos baisios. Bet juk ne aš dėl to kaltas! Ji pati nenorėjo su manimi gyventi. Išėjo nežinia kur, o paskui grįžo su vaiku.“
Tikriausiai Katia iš tikrųjų sudėtingo charakterio žmogus, gal turėjo problemų ir su psichika. Todėl motinai ir buvusiam vyrui lengviau tokią dukterį ir žmoną laikyti užrakinus.
Kelis kartus buvo įkritusi į tualeto skylę
„Gyvenimas psichiatrinėje ligoninėje tikrų tikriausias pragaras. Visus ten patekusius ligonius iš karto nuskuta plikai. Atima visus daiktus, drabužius. Palatoje apgyvendinama po 12 žmonių, vieni dejuoja, kiti švokščia, treti stena, dar kiti loja, o kai kurie tiesiog guli ir verkia. Bet baisiausia, kad laisvo laiko – per akis, o užsiimti visiškai nėra kuo, – pasakojo Jekaterina. – Mane iš karto ėmė badyti adatomis. Be to, nuo vaistų gausybės atsirado šalutinių poveikių: visiškai išsibalansavo virškinimo sistema. Po kelias valandas per dieną praleisdavau šaltyje, lauko tualete, nes kitokių ten nėra. Nuo šalčio ir drebulio bei veikiant psichotropiniams vaistams, kai kūnas tavęs jau nebeklauso, kelis kartus buvau įkritusi į tualeto skylę.
Karšto vandens nėra, pirtis – vieną kartą per savaitę. Kai atšaukiami preparatai (o taip atsitinka, kai nebesipriešini, nustoji verkti ir prašytis namo) ir daugiau mažiau atsipeikėji, tai užgriūva kankinamai ilgos nieko neveikimo valandos. Keltis reikia kaip ir kitose medicinos įstaigose – 6 ar 7 val. ryte. Ilgiau gulėti lovoje negalima. Jokių pasilinksminimų. Kokia nors darbinė veikla ten taip pat nenumatyta. Nors būtų davę piešti ar siuvinėti kryželiu...“
Katia stengdavosi surasti sau bent kokį užsiėmimą: padėdavo sanitarėms, valytojoms. Prausdavo ir prižiūrėdavo tuos, kurie patys nesugebėdavo. Su ne vienu iš jų pavyko net susidraugauti. Pavyzdžiui, su vaikų globos namų auklėtiniu Petia. Jis psichiatrijos internate gyvena jau 20 metų. Jam priklausiusio buto iš valstybės taip ir negavo, todėl nebuvo kur jo apgyvendinti. Užtat nustatė anamnezę – vystymosi atsilikimą (ši diagnozė įrašyta daugelio vaikų globos namų auklėtinių dokumentuose) ir pristatė į psichiatrijos internatą. Ten „prigydė“, ir netrukus vaikinui ši įstaiga tapo tikraisiais namais.
Anot Jekaterinos, tokių kaip Petia, buvusių vaikų globos namų auklėtinių, ten nemažai. Moteris parodė nuotrauką, kurioje nufotografuotos dvi moterys. Viena iš jų – Zina. Ją kažkada labai smarkiai sumušė vaikų globos namų direktorius. Suprantama, jį pašalino iš pareigų, gal net kažkokią baudą skyrė, tačiau Zinai dėl to nei šilta, nei šalta. Nuo patirtų traumų jai buvo pažeistos smegenys, prasidėjo epilepsijos priepuoliai, todėl Ziną taip pat patalpino psichiatrijos internate iki gyvos galvos. Čia ji jau daugiau kaip 10 metų. Kita nuotraukoje – Vika. Ji neturi dešinės rankos, tačiau labai mėgsta piešti.
„Aš neturiu savo nuotraukų. Juk psichiniams ligoniams draudžiama turėti fotoaparatą. O šią nuotrauką padariau, kai šį pavasarį buvau nuvykusi ten su labdaros koncertu“, – sakė Katia.
Nerūpi nei žmogaus jausmai, nei pojūčiai, nei siela
O štai Tanią Peskovą (kuri vėliau pasikorė su savo pėdkelnėmis), kaip ir Katią, į ligoninę įkišo giminaičiai. Penki nelaimingos motinos vaikai pateko į našlaičių prieglaudą. Kai moteris du kartus mėgino pabėgti pas savo vaikus, ją ilgam pervedė į korpusą, skirtą agresyviems ligoniams, nusikaltėliams ir pabėgti linkusiems ligoniams. Vienutėje ji ir pasikorė.
„Galiu jus užtikrinti, čia pasodinus visiškai sveiką žmogų, jis išprotės po mėnesio, – tikino Katia. – Aš nežinau, kaip ten Vakaruose psichiatrinėse ligoninėse gydomi žmonės, tačiau to, kas vyksta Rusijoje, nerasi niekur kitur. Mūsiškių psichiatrijos įstaigų lygis – lygiai toks pat, kaip ir prieš 100 metų. Juk ir žodis – „psichozė“ lotyniškai reiškia išklydusį iš savo vagos. Tačiau čia niekam nerūpi nei žmogaus jausmai, pojūčiai, nei siela. Su manimi tame internate nedirbo nei psichologai, nei terapeutai. Niekas manęs neklausė nei apie mano nerimą, nei apie baimes, nei apie tuos pačius iškreiptus religinius įsitikinimus.
Ten yra nemažai žmonių, kuriems iš tikrųjų reikalinga rimta medicininė pagalba. Štai, pavyzdžiui, mano palatos kaimynė Galia. Nežinau, kokią ligą jai nustatė, tačiau Galia nebuvo agresyvi, nesikandžiojo, nesimušė. Protinga moteris, intelektualiai kalbėjo, daug žinojo. Tiesiog nuolat verkdavo ir skųsdavosi, kad jai blogai, kad ji negali daugiau čia būti. Jai leido psichotropinius vaistus – štai ir visas gydymas. Kelis mėnesius ji prašėsi priimama ligoninės vyr. gydytojo. Arba bent pasikalbėti su gydančiu gydytoju, tačiau taip niekas su ja ir nesusitiko.“
Jekaterinos tvirtinimu, ir pati ligoninė kritinės būklės. Remonto ten nebuvo jau daug metų. Viskas apskurę, sudaužyta. Kažkada buvusi baltos spalvos patalynė pageltusi, suplyšusi. Maitina irgi nežinia kuo: skysta sriuba ir avižų koše su virtais lašiniais. Iš drabužių taip pat vien skudurai.
„Labai tikiuosi, kad pavyks atkreipti rėmėjų dėmesį ir jie įrengs internate bent sporto kampelį. Juk ten yra ir daug jaunų žmonių, tegul bent kažkiek pasportuoja, – sakė Katia. – Medicinos punkte nėra elementarių vaistų, net jodo būna tik per „šventes“. Aspirinas – viena tabletė nuo visų ligų. Jokių tyrimų, jokio ultragarso. Nieko! Vienas vaikinas mirė nuo paprasto gripo, niekas negalėjo jam padėti, nes nesiteikė nuvežti jo į normalią gydymo įstaigą. Užtat internate moka gerai daryti abortus arba sukelti priešlaikinius gimdymus.“
Ramybės nedavė mintys apie dukrelę
Po dvejų metų ligoninėje Katia pradėjo regzti pabėgimo planus. Kažkokiu būdu pavyko susitaupyti 700 rublių. Tam prireikė kelių mėnesių. Paskui ji patyliukais išsikasė skylę po tvora. Sulaukė pavasario ir gegužės 9 dieną ištrūko į laisvę.
„Kur aš turėjau eiti? Namo negalėjau, nes mane iš karto būtų suradę ir grąžinę. Supratau, kad gali tekti valkatauti. Bet vis dėlto džiaugiausi, juk prieš akis – vasara ir neteks sėdėti tarp keturių sienų. Nuvykau į Divejevą – ten varguoliai nemokamai maitinami du kartus per dieną. Pasistačiau prie upelio palapinę iš medžio šakų ir kurį laiką ten gyvenau. Apylinkių gyventojai man padėjo: davė maisto, drabužių. Ten su Antonina ir susipažinau“, – pasakojo bėglė. Paskui ta moteris pakvietė Katią prekiauti cerkvei priklausančiame kioske. Dar pabėgėlė plovė grindis ir šlavė gatves. Katia gyveno prie šventoriaus. Artėjo Naujieji metai.
„Aš su malonumu būčiau išėjusi į vienuolyną, tačiau mintys apie dukrelę nedavė ramybės. Susitaupiusi kiek pinigų nusprendžiau nuvažiuoti į Brianską aplankyti motinos. Parodyti jai, kad esu normali, galiu dirbti, pati save išlaikyti. Buvau įsitikinusi, kad ji neišgrūs vėl manęs į internatą. Ir kam? Juk aš jai nieko blogo nepadariau, nesiprašiau pas ją gyventi“, – pasakojo Jekaterina. Ruošdamasi kelionei ji pripirko daug dovanų: mamai, dukrytei – lėlę, knygelių ir mobilųjį telefoną. Juk ne už kalnų – šv.Kalėdos...
Motinos namuose Katia išbuvo lygiai 10 minučių, kol pagal iškvietimą neatvažiavo „greitoji pagalba“. Ją mažametės dukters akyse suėmė, užvilko tramdomuosius marškinius ir išvežė. Bėglę lydėjo policininkai su automatais, tarsi ji būtų pavojinga nusikaltėlė, recidyvistė. Katia vos spėjo apkabinti savo dukterį ir paklausti: „Mama, o jei aš internate pasikarsiu?“ – „Paverksime ir pamiršime“, – atsakė ji.
Turėjo miegoti vienoje lovoje su moterimi, sergančia AIDS
Internate Jekaterina iš karto buvo įkišta į karcerio vienutę. „Juk Maskvoje daug protingų ir gabių gydytojų, – su ašaromis akyse kalbėjo moteris. – Paklauskite jų, ar galima palikti vieną žmogų, juo labiau, jei jis yra psichikos ligonis, dviem savaitėms betono karceryje? Tiek aš išbuvau, bet nepakėliau prieš save rankos, nors ir turėjau daug galimybių. Kambarius su minkštomis sienomis rodo tik filmuose. O paskui mane pervedė į „beždžionės namą“. Tai vieta, kur laikomos „beždžionės“ – itin sunkūs psichikos ligoniai. Aklinai uždarytose palatose žmonės sėdi visiškai nuogi.
Mane patalpino į kambarį, skirtą keturiems. O lovų jame buvo tik trys. Aš turėjau su kažkuo gulėti. Ligoniai tokie, kurie šlapinasi po savimi, plėšo visus rankšluosčius, paklodes ir drabužius (todėl ir nuogi). Ten toks kvapas, kad net purviniausioje kiaulidėje geriau kvepia. Tarp mano kaimynių buvo viena mergina, kuri kažkada baigė Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. Nežinau, kas jai nutiko gyvenime ir kaip ji atsidūrė šioje įstaigoje.
Nebuvo įmanoma jos apie tai paklausti, nes ji buvo tiesiog užbadyta injekcijomis, todėl sąmonė atsirasdavo tik retsykiais. Tačiau ne tai svarbiausia – jos gimda, galima sakyti, beveik iškrito lauk. Skęsdama kraujyje ji nuolat iš skausmo aimanavo ir dejavo. Aš klausiau gydytojų, kodėl neveža jos į ligoninę. Užuot atsakę, jie tik tylėjo. Ten tarp sunkių ligonių aš praleidau daug dienų ir naktų. Norėjau pasikarti, bet neturėjo ant ko. Juk buvau be drabužių.“
Anot Katios, negana to, sunkius nuogus ligonius išvesdavo ir į kiemą. Tiesa, ne į tą, kur susirinkdavo visi likusieji, o į specialų 20 kvadratinių metrų dydžio kiemuką. Aplink pastatyta betono siena. Tikras kalėjimas. Po kiek laiko internato vyriausiasis gydytojas, pasigailėjęs Katios, iš „beždžionių namų“ perkėlė ją į karcerį, skirtą agresyviems ir prasikaltusiems ligoniams. Ten ji su dar trimis ligonėmis turėjo tūnoti dvivietėje kameroje, nes daugiau nebuvo vietos.
„Man teko miegoti vienoje lovoje su Lena, sergančia AIDS. Labai jau ji mėgo mylėtis su visais iš eilės. Todėl ją nuolat ir nubausdavo. Be to, ji dar ir epilepsija sirgo. Du kartus per naktį ją ištikdavo epilepsijos priepuoliai, – pasakojo Katia. – O mes buvome užrakintos. Kiek nori, gali trankyti kumščiais į tas geležines duris – nieko neprisišauksi. Nes ir gydytojams, ir medicinos seserims nusispjauti į tai. Vos vos ją atgaivino. Kai Lena atsipeikėjo, paklausė: „Kam? Geriau jau būčiau patekusi į kitą pasaulį, nei būčiau šitame pragare.“
Pradėti gyvenimą iš naujo trukdo spaudas pase – „neveiksni“
Katia nepasakojo, kaip jai pavyko užmegzti ryšius su išoriniu pasauliu, nes nenori pakenkti tiems, kurie jai padėjo. Ji siuntė pagalbos maldaujančius laiškus vienuolynams, cerkvėms, draugams ir pažįstamiems, žmogaus teisių gynėjams ir net įžymybėms. Tačiau į laiškus iš psichiatrinės ligoninės niekas nereagavo. Paskutinį laišką pavyko perduoti Divejeve gyvenančiai Antoninai.
„Perskaičiusi Katios laišką, kitą dieną nusipirkau bilietus į Brianską. Ten man pavyko susitikti su jos motina, buvusiu vyru Sergejumi, bet jie kategoriškai atsisakė pasiimti ją pas save. O jos vaiko tėvas apskritai dingo nežinia kur. Paskui aš aplankiau Katią internate. Beveik nepažinau jos: nuskusta galva, akys paklaikusios...“ – pasakojo Antonina. Moteris iki šiol be virpulio negali prisiminti savo apsilankymo internate. Ir tada tvirtai nusprendė Katią žūtbūt iš ten ištraukti. Tačiau šis procesas truko daugiau kaip pusmetį.
„Paaiškėjo, kad aš – vienintelis žmogus mūsų šalyje per daugelį metų, pasiėmusi globoti psichiatrijos internato pacientę, – pasakojo Antonina. – Mat nei ten, Brianske, nei čia, Žemutiniame Naugarde, kur ir atsivežiau Katią, globos ir rūpybos atstovai nežinojo, kaip užpildyti dokumentus.“
„Aš buvau pirma ir tikriausiai vienintelė kregždutė, kuriai pavyko išvengti įkalinimo iki gyvos galvos psichiatrijos ligoninėje. Todėl mano pareiga – atkreipti visuomenės dėmesį į tuos, kurie liko ten. Aš turiu padaryti viską, kad psichikos ligoniai galėtų ten gyventi bent truputėlį geriau“, – sakė Katia.
Dabar J.Meškova gyvena Žemutiniame Naugarde ir dirba Petro ir Povilo vardo labdaros fonde, kur padeda slaugyti sunkiai sergančius ligonius ir senukus. Ji tvirtai nusiteikusi per teismą atsistatyti savo darbingumą. Tačiau tas kelias labai ilgas ir sunkus. Antonina padeda jai kiek gali.
„Kol kas mano gyvenimas nevertas ir supuvusio grašio, – atsidūsta Katia. – Aš negaliu įsidarbinti, negaliu pasiimti savo dukrelės, ištekėti ir dar susilaukti vaikų. Negaliu nusipirkti buto, net jei ir turėčiau pinigų. Viską gadina mano pase esantis psichiatrijos internato antspaudas – „neveiksni“. Vadinasi, aš – ne žmogus.“
Tačiau J.Meškova nenuleidžia rankų. Ji organizavo labdaringą projektą „Dovanokime žmonėms džiaugsmą“. Moteris renka dovanas ir aukas, pati kai ką nuperka ir nuveža išdalyti savo likimo draugams į psichiatrijos internatą, kur pati praleido ilgus metus. Parengė Sniegė Pilypienė
