„Atvykęs į Vilnių prieš dvidešimt penkerius metus kaip turistas mačiau jūsų Dainuojančiąją revoliuciją, su plakatais ir vėliavomis stovėjau garsiajame mitinge Vingio parke.
Vėliau dalyvavau ne vienoje demonstracijoje ir protesto akcijoje prieš sovietus“, – pradėjo pokalbį 45 metų J.C.Diamondas Rivero, šiuo metu su Vilniuje sukurta šeima gyvenantis viename Gedimino prospekto bute.
Prieš atvykdamas į Vilnių jis studijavo architektūrą Kijeve, Charkove ir Minske. Planavo studijas baigti Lietuvoje, tačiau atsinaujino sporto salėje patirta nugaros trauma, rašo „Lietuvos rytas“.
Nebegalėjo net rankos pakelti, jau nekalbant apie stovėjimą prie braižymo lentos.
J.C.Diamondas Rivero jau buvau praradęs viltį, kad kada nors vėl galės gyventi visavertį gyvenimą, tačiau atvykęs į Vilnių atsitiktinai susipažino su manualinės terapijos ir Rytų šalių masažų specialistu Gintaru Burneika.
Po jo gydymo vyras tvirtai atsistojo ant kojų, grįžo gyvenimo džiaugsmas.
Užsienietis baigė kursus, kuriuos vedė G.Burneika, ir nuo tada pats pradėjo domėtis netradicine medicina.
– Gal prie jūsų negalavimų prisidėjo gyvenamosios vietos bei klimato pokyčiai? Juk nuo Bolivijos iki Lietuvos – kone šviesmetis, – „Sostinė“ pasiteiravo atvykėlio.
– Mano gimtasis miestas Andų kalnuose – 3600 metrų aukštyje nuo jūros lygio.
Ten vasarą vidurdienį oras įšyla daugiausia iki 15–18 laipsnių šilumos. Vakare nebūna daugiau nei 5–7 laipsniai.
Todėl darganoti lietuviški orai manęs visai nebaugina.
Buvo sunkiau priprasti prie kultūrinių skirtumų. Bet lietuvių kalbą pamilau nuo pirmųjų išgirstų žodžių. Ji mane tiesiog užbūrė.
Niekada negalėjau net pamanyti, kad be jokių mokytojų pagalbos taip greitai ją išmoksiu. Iki šiol darau klaidų ir kalbėdamas, ir rašydamas, bet man labai patinka kalbėti lietuviškai.
– Ar nebuvo kilę minčių išsikraustyti iš Vilniaus į kokį nors mažesnį miestą ar prie jūros?
– Per tuos porą dešimtmečių esu apkeliavęs beveik visą Lietuvą, bet Vilnius man labiausiai patinka ir jį geriausiai pažįstu.
Čia turiu daug draugų, jau susibūręs lotynų amerikiečių bičiulių ratas, su kuriais pavakarojame, padainuojame ir pagrojame gitaromis.
– Kelis kartus buvote išvykęs atgal į gimtąją Boliviją. Ar jau apsisprendėte, kur gyvensite ateityje?
– Po pažinties su G.Burneika trejiems metams buvau grįžęs į Boliviją – ten baigiau netradicinės medicinos studijas ir su keliais chirurgijos specialistais buvau atidaręs kliniką.
Jau aštuoneri metai bandau Vilniuje įsitvirtinti kaip netradicinės medicinos specialistas, tačiau mano pastangos kol kas bergždžios.
Jei ir pasiūlo kokia nors klinika dirbti masažuotoju, reikalauja, kad didžiąją uždirbtų pinigų dalį atiduočiau šeimininkams.
Vienos žinomos klinikos savininkė neseniai kvietė mane dirbti su sąlyga, kad jai atitektų net 70 proc. mano uždirbtų pinigų, o man – tik 30 procentų.
Aš jai pasiūliau atvirkštinį sandorį, mums susitarti nepavyko.
– Ar vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis pastebite, kurie žmonės turi stuburo problemų?
– Žinoma. Iš eisenos, stovėsenos, laikysenos dažnai pastebiu, kad praeiviai turi stuburo problemų, kurios netrukus gali baigtis rimta liga.
Kartą su drauge lankėmės drabužių dizainerių kolekcijų pristatyme. Sėdėjome visai prie pat podiumo.
Stebėdamas manekenes mačiau, kad beveik kiekvienos jų stuburas iškrypęs ir būtina jį kuo skubiau koreguoti.
Stuburo iškrypimai kartais išprovokuoja tokias ligas, kurių tradicinė medicina nesugeba net diagnozuoti.
Man yra tekę padėti ir valdžios atstovams, ir menininkams, ir vaikų namų globotiniams. Dažnai be jokio atlygio, nes nesu gimęs būti verslininkas.
– Ar jau užsidarė jūsų gyvenimo ratas – Vilnius–Bolivija–Vilnius?
– Kai dirbau Bolivijoje, beveik neturėdavau laisvo laiko. Visą mano gyvenimą užimdavo darbas, o Vilniuje mėgaujuosi ramybe. Bet su žmona jau ne vienus metus planuojame išvykti į Boliviją.
Tik vis kas nors sutrukdo. Pastarąjį kartą sutrukdė džiugi žinia, kad susilauksiu dukrytės. Dabar jai – vieni metai. Tad gal šiemet pavyks išvykti.
Bet neatmestina, kad išvykę sugrįšime atgal. Labai norėčiau, kad apskritai visas pasaulis būtų be sienų ir žmonės kada panorėję galėtų važinėti kur tik nori. Kodėl pinigai gali plaukioti bet kur, o žmonės – ne?
Dabar, mano galva, pasaulis pritaikytas ne žmonėms, o tik pinigams.
Jeigu žmonės dirbtų mažiau, sumažėtų pinigų poreikis, sumažėtų jų kiekis pasaulyje. Tada išnyktų ir godumas, ir terorizmas.
– Ar šią utopiją sukūrėte Vilniuje?
– Kitos planetos jau taip gyvena. (Juokiasi.) O Vilnius man – kaip laiko ratas.
Čia atvykęs apsuku kelis ratus ir grįžtu atgal. Kažin ar mano planuojamas išvykimas į Boliviją nesibaigs dar vienu grįžimu?
