Dalijosi vienu paltu su penkiomis kaimynėmis Raisa Maksimovna Gorbačiova (mergautinė pavardė Titarenko) gimė 1932 metais sausio 5 dieną Altajaus krašte, Rubcovske. Jos tėvas – ukrainietis, dirbo geležinkelyje inžinieriumi. Mama – tikra Sibiro valstietė. Šeima kėlėsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą dėl tėvo darbo. Raisa pakeitė šešias mokyklas, tačiau nuo mažų dienų ji buvo perfekcionistė: visada ir visur mokėsi tik puikiai, todėl be egzaminų gabi mergina buvo priimta į Maskvos valstybinio universiteto Filosofijos fakultetą.
Raisa buvo tipiška pokario laikmečio studentė. Užduotis namuose atlikdavo pasidėjusi sąsiuvinį ant kelių, dalijosi vienu paltu su penkiomis bendrabutyje gyvenančiomis kaimynėmis. Kaip ir daugelis kitų studentų, taip ir ji tramvajais važinėdavo „zuikiu“. Kartą per vieną šokių vakarėlį bendrakursiai privedė prie jos vieną iš savo draugų – drovų, prastokos išvaizdos (juk dirbo kombainininku), užtat pabrėžtinai mandagų vaikiną iš Teisės fakulteto – Mišą Gorbačiovą. Tuo metu Raisa buvo visai neseniai išsiskyrusi su ankstesniu savo gerbėju, todėl iš pradžių laikėsi šaltai. Tačiau Michailas ne tik jausmingai ir nuoširdžiai, bet ir atkakliai ją mergino, kol galų gale ištirpdė Raisos širdį kausčiusius ledus. Netrukus jiedu susituokė.
Baigę universitetą Gorbačiovai persikėlė į Stavropolį, kur Michailas gimė. Jis turėjo čia dirbti pagal nukreipimą kaip jaunas specialistas. Raisa pradėjo skaityti paskaitas bendrijoje „Žinios“, taip pat dėstytojavo, rašė mokslų kandidatės disertaciją, ją sėkmingai apsigynė. O Michailas per tą laiką įgijo dar vieną aukštąjį išsilavinimą. Jis tapo agronomu. Taip pat sėkmingai kilo karjeros laiptais ir pagal komjaunimo, ir pagal partijos linijas.
Paprastus žmones erzino kasdien rodomas Raisos veidas
1978 metais Gorbačiovai grįžo į Maskvą, čia Michailas Sergejevičius buvo išrinktas SSRS CK nariu. O po septynerių metų jaunas ir energingas M.Gorbačiovas tapo generaliniu sekretoriumi. Neatidėliodamas savo pažadų, išsakytų kalbose, ir užsibrėžto tikslo M.Gorbačiovas iš peties ėmėsi didžiulės šalies, jau ėjusios visiško degradavimo link, politinės ir ekonominės sistemos pertvarkymo. Sutuoktinį visiškai palaikė ir nuo jo nė per žingsnį nesitraukė žmona Raisa.
Tačiau praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje rusų liaudis buvo visiškai nepasiruošusi valstybės vadovo sutuoktinės pavyzdiniams pasirodymams. Tais laikais net nebuvo tokių žodžių, kaip „pirmoji ponia“ ar „Kremliaus šeimininkė“. Jei Nikitos Chruščiovo žmoną Niną Petrovną liaudis daugiau mažiau pažinojo iš veido, o Leonido Brežnevo žmoną Viktoriją Petrovną – tik pagal vardą ir tėvavardį, tai Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos žmonas pamatė tik jų vyrų laidotuvėse. O čia štai nematytas dalykas – kur M.Gorbačiovas, ten ir Raisa. Lygiai taip pat, kaip ir kapitalizmo šalyse!
Paprastus sovietų laikų žmones, kurie vakarais grįždavo iš darbo, įsijungdavo televizorius norėdami ramiai pažiūrėti programą „Laikas“, labai erzino kasdien televizorių ekranuose rodomas Raisos veidas. Dar labiau jie siuto matydami, kaip ji sėsdavo į traukinio kupė pasipuošusi elegantišku kostiumėliu ir pasidabinusi juvelyrikos papuošalais. „Žiūrėk, kaip išsidabino damutė, o šalyje nėra ko valgyti!“ – pro sukąstus dantis iškošdavo ne vienas, nurydamas nuoskaudą ir pasipiktinimą kartu su išgerta degtine. Ypač rusus nervino Raisos taisyklinga kalba, ištariama su atitinkamomis intonacijomis. „Ir šita išsišokėlė moko mus gyventi?“ – klausdavo žmonės. Žmonės taip pat negalėjo pakęsti jos akivaizdžios įtakos vyrui.
Dėl pradėtos antialkoholinės kampanijos šalyje kaltino tik Raisą
Apie R.Gorbačiovą sklido nemažai legendų: kad jai drabužius siuvo ir asmeniškai rengė Yvesas Saintas Laurentas, kuris išskrido į Maskvą vos jai pareikalavus. Kad per vizitą į Angliją ji prisipirko brangenybių už pusę milijono tuomečių rublių. Suprantama, paimtų iš valstybės iždo, nes ji nenorėjo atrodyti prasčiau už karalienę Elizabeth II. Kaip R.Gorbačiova tyčiodavosi iš savo tarnaitės, kurią KGB atrinko iš nejaunų, neišvaizdžių ir kurčnebylių moterų.
O kai M.Gorbačiovas paskelbė visiems žinomą ir daugelio sunkiai išgyventą antialkoholinę kampaniją, jis turėjo tam svarių priežasčių. Pirmiausia – dėl savo neabejingumo alkoholiui ir Raisos Maksimovnos brolio, rašytojo Jevgenijaus Titarenkos alkoholizmo. Pastarasis be degtinės neištverdavo nė dienos, negana to, savo išsišokimais ne tik išvedė iš kantrybės, bet ir pridarė gėdos Gorbačiovų šeimai. Galų gale J.Titarenkai dėl „baltosios karštinės“ pasimaišė protas ir jis buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę.
Tačiau, kaip dažnai nutinka Rusijoje, imantis bet kokios geros idėjos perlenkiama lazda. Juk kovojant su alkoholizmu šalyje, buvo iškertami vynuogynai, žmonės stovėdavo kilometrinėse eilėse norėdami už duotą taloną nusipirkti butelį degtinės. Spaudoje buvo publikuojamos komjaunuoliškos vestuvės su arbata ir pyragėliais ant vaišių stalo. Ir vėl rusų liaudis dėl to kaltino tik Raisą: „Tai ta boba viską sugalvojo, o vyras po padu bijo jai prieštarauti.“ Aišku viena, kad be Raisos ir M.Gorbačiovas nebūtų buvęs toks, koks buvo. Kaip ir kiekvienam vyrui, taip ir jam reikėjo, kad greta būtų visada palaikanti, išmintinga ir atsidavusi patarėja. Raisa jį palaikydavo ir sulaikydavo, jei reikėdavo, stumtelėdavo imtis aktyvių veiksmų, atkalbėdavo nuo skubotų ir neapgalvotų žingsnių, žmona jį auklėjo ir mokė, gyrė ir peikė.
Tai dabar kiekvieno politiko paslaugoms – būrys viešųjų ryšių specialistų, įvaizdžio kūrėjų, stilistų ir vizažistų. O sovietiniais laikais vadams bijota net užuominomis pasakyti, kad nemandagu čepsėti prie stalo, ir apskritai buvo nesuvokiama, kaip galima lįsti su karštais bučiniais prie kitų šalių vadovų.
Tačiau jau pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais Raisa daug dėmesio skyrė ir rūpinosi vyro išvaizda, o vėliau ir jo prestižu. M.Sergejevičius besąlygiškai ja pasitikėjo. Ir teisingai darė, nes be Raisos įtakos, be jos įžvalgių patarimų, kad ir dėl naujos supervalstybės prezidento įvaizdžio, kažin ar M.Gorbačiovas būtų sulaukęs tokios pagarbos Vakarų šalyse. Kažin ar jis būtų galėjęs kaip lygus su lygiu elgtis su pirmaisiais kitų šalių asmenimis, ar būtų sugebėjęs žaisti pagal tarptautinės diplomatijos taisykles, ar būtų įėjęs į ХХ amžiaus istoriją kaip vienas iš progresyviausių (tegul ir prieštaringai vertinamų) politikų. Nebūtų laimėjęs ir pasaulio Nobelio premijos. Galų gale tikriausiai nebūtų tapęs nei generaliniu sekretoriumi, nei prezidentu. Ir nebūtų pradėjęs esminių šalies reformų, dėl kurių žmonės pirmą kartą per daug dešimtmečių pajuto esantys laisvi.
Su maniakišku užsispyrimu skaičiavo tik jos apdarus
Tačiau Raisa „dirbo“ ne tik žmona. Ji ir pati įsitraukė į aktyvią veiklą socialinės politikos ir kultūros srityse. R.Gorbačiova padėjo vaikams, išgyvenusiems avariją Černobylio atominėje elektrinėje, globojo Maskvos vaikų centrinę ligoninę, vadovavo asociacijai „Pasaulio hematologija – vaikams“. Tačiau likimas jai buvo negailestingas ir per daug žiaurus – Raisa Maksimovna ir pati mirė nuo kraujo vėžio.
Taip pat jos dėka buvo atidaryta dešimtys naujų muziejų. Prezidento žmona įkūrė Sovietų kultūros fondą, kuravo projektus dėl cerkvių atstatymų, sugriautų sovietų valdžios metais.
Tačiau paprasta rusų liaudis su maniakišku užsispyrimu skaičiavo tik jos apdarus, kuriuos Raisa pakeitė per savaitę. O visi jos nuveikti darbai buvo palydimi sarkastiškais komplimentais: „Elegancijos carienė“, „Žmogiškasis komunizmo veidas“ ar net „Pirmoji Kremliaus žmona, sverianti mažiau už savo vyrą“. Užtat gerų žodžių R.Gorbačiovai negailėjo britų politikė Margaret Thatcher, kuri buvo vadinama anglų aristokratijos ikona. O britų žurnalas „Woman’s Own“ 1987 metais suteikė R.Gorbačiovai Metų moters titulą. Tuo tarpu Tarptautinis fondas „Kartu už pasaulį“ apdovanojo R.Gorbačiovą premija „Moterys už pasaulį“. Tačiau savo šalyje ji įvertinimo nesulaukė. Kai 1991 metais rugpjūčio mėnesį Maskvoje įvyko perversmas, valdžią užgrobė GKČP, M.Gorbačiovas ir jo šeima buvo įkalinti Forose. Kai pučas baigėsi demokratinių jėgų pergale ir teisėtas SSRS prezidentas sugrįžo į Maskvą (tiesa, netrukus jam buvo parodytos durys), ant lėktuvo trapo pasirodė trapi, nuo bemiegių naktų pavargusi ir vis dar išsigandusi moteris. Pirmą kartą programos „Laikas“ žiūrovai pamatė ne orią valstybės prezidento žmoną, o paprastą moterį, kuri visa širdimi išgyveno dėl savo artimųjų, kuri taip pat kartais būna bejėgė ir silpna. Pirmą kartą net užkietėję „geradariai“, liežuvautojai ir pavyduoliai prikando liežuvius.
Griuvus SSRS M.Gorbačiovas išėjo iš didžiosios politikos, tik kartą dar pamėginęs parodyti galybę, kai 1996 metais iškėlė savo kandidatūrą į naujos Rusijos prezidentus. Nors R.Maksimovna ir buvo prieš, bet ji padėjo vyrui suorganizuoti priešrinkiminę kampaniją. Kaip ir galima buvo tikėtis, M.Gorbačiovas gavo labai mažai balsų. Jis niekam neįtiko ir buvo apkaltintas dėl visų mirtinų nuodėmių ir iš dešiniųjų, ir iš kairiųjų, novatorių ir konservatorių.
Tačiau M.Gorbačiovas ir toliau produktyviai dirbo: dėstė universitete, rašė knygas, kurias redagavo, žinoma, jo žmona Raisa. Ji ir pati rašė knygas. Geriausiai žinoma jos biografinė apysaka „Aš tikiuosi...“, kuri buvo išleista dar 1991 metais. O savo paskutinės knygos, darbiniu pavadinimu „Dėl ko skauda širdis“, ji taip ir nesuspėjo baigti.
Tada R.Gorbačiova ir toliau rūpinosi sergančiais vaikais, įkūrė naują visuomeninę organizaciją „Raisos Maksimovnos klubas“, kurios nariai koordinavo provincijos gydytojų ir pedagogų darbą. Dabar tam klubui vadovauja Gorbačiovų duktė Irina Virganskaja.
M.Gorbačiovas verkė pasikūkčiodamas kaip vaikas
1999 metų liepos mėnesį Raisa staiga pasijuto labai prastai ir kreipėsi į gydytojus. Diagnozė skambėjo kaip nuosprendis – aštrios formos leukemija.
Liga daugeliui gydytojų užminė mįslę, kodėl taip atsitiko. Gal tam įtakos turėjo 1940 metų pabaigoje netoli jos gimtojo Rubcovsko atlikti branduoliniai bandymai? Ilgus metus tūnojusi liga pagilėjo, kai Raisai teko radiacijos dozė Černobilyje, kur ji važiavo padėti vaikams. O 1991 metų pučo dienomis R.Gorbačiova patyrė mikroinsultą.
R.Maksimovna buvo pervežta į vieną prestižinę Vokietijos kliniką, joje dėl jos gyvybės du mėnesius grūmėsi geriausi šalies gydytojai. 1999 metais rugsėjo 20-oji buvo paskutinė Raisos gyvenimo diena. Palatoje prie ligonės nuolat sėdėjo Michailas ir jos sesuo. Raisa jau merdėjo. M.Gorbačiovas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį.
Kažkuriuo momentu ji savo pirštų galiukais vos vos palietė jo ranką. Moteris jau nebepajėgė kalbėti ir nebeatmerkė akių, bet M.Gorbačiovas suprato, kiek reikėjo jėgų, kad jos pirštai susijungtų su jo ir paskutinį kartą įrodytų savo meilę jam. M.Gorbačiovas bijojo net krustelėti. Norėjo kuo ilgiau taip būti ir staiga pajuto, kad jos pirštai atitolsta. Raisos gyvybė užgeso. M.Gorbačiovas paėmė žmonos ranką, įsikniaubė į jos delną ir garsiai, pasikūkčiodamas kaip vaikas, pradėjo verkti: „Raječka, kodėl mane palikai, Raječka, kodėl palikai?..“ Raisos sesuo neišlaikė ir išbėgo iš palatos.
R.Maksimovna Gorbačiova buvo palaidota Novodevičės kapinėse. Jai buvo 67 metai.
Dar gulėdama ligos patale Raisa liūdnai pajuokavo: „Tikriausiai reikia mirti, kad žmonės mane suprastų ir pamėgtų.“ Tačiau kai buvo pranešta apie pirmojo ir paskutinio SSRS prezidento žmonos mirtį, mažai kuriam tai rūpėjo ir jaudino. Žmonės dar negalėjo atsigauti po politinės ir ekonominės šalies žlugimo. Kaukaze vyko karas. Maskvoje griaudėjo sprogimai, o vis dažniau sergantis B.Jelcinas dairėsi įpėdinio.
R.Gorbačiova taip ir liko pirmosios šalies ponios etalonu, kurio nepavyko perimti nei Nainai Jelcinai – mažai moteriai, turinčiai didelę gerą širdį, tačiau gyvenusiai pagal principą: „Borisas Nikolajevičius visada teisus“, nei Svetlanai Medvedevai, kuriai rusai apskritai nerodė jokių emocijų, kaip, beje, ir jos sutuoktiniui, nei Liudmilai Putinai, kurios pirmosios šalies ponios vaidmuo ilgai buvo gaubiamas paslaptimis, tačiau dabar jau visiems žinomas. Nė viena iš jų neprilygo Raisai – jos neįprastai charizmai, karališkam ištaigingumui ir aristokratiškai laikysenai. Palaidojęs žmoną Michailas Sergejevičius visa galva pasinėrė į darbus, tačiau netekties skausmas jo iki šiol neapleidžia. Jis ir dabar gana dažnai užeina į savo žmonos kabinetą, kuriame nepakeista nė viena detalė ir išsaugota kiekviena smulkmena. Ilgai sėdi ant jos kėdės, susimąsto, prisimena. Paima nuo stalo žmonos įrėmintą nuotrauką, švelniai paglosto jos skruostą, nesivaržydamas nubraukia ašarą ir prisipažįsta: „Nėra pasaulyje moters, kuri man galėtų pakeisti Raisą.“
Jie labai nuoširdžiai ir aistringai mylėjo vienas kitą. „Daug metų dažnai sapnuodavau vieną sapną: pasigirsta telefono skambutis, o kitame laido gale girdėti Raisos balsas. Ji man sakė, kad reikia gyventi toliau ir tikėtis geriausio“, – savo jausmų mirusiai žmonai neslėpė M.Gorbačiovas.
Parengė Sniegė Pilypienė
