Apie tą baisią naktį, kai jų šeimą su keturiais vaikais (tėčiui buvo 7 metai, seserims – 9 ir 5, jauniausiajai – 8 mėnesiai), išvarė iš namų Rokiškio rajone, Lašų kaime. Nieko neleido pasiimti, sukrovė į vagoną, skirtą gyvuliams, ir išvežė už septynių tūkstančių kilometrų į Irkutsko sritį.
Mačiau vieną iš tų vagonų Rumšiškių muziejuje su užrašu „Irkutsk“. Kas žino, gal jame ir vežė... Močiutė pasakojo, kad vidury vagono stovėjo krosnis „buržuika“ ir kibiras gamtos reikalams; vieną kartą per dieną maitino balanda, vieną kartą šviesiu paros metu sustodavo mirusiuosius išnešti. Lentynų vagone buvo mažai, ne visiems buvo vietos atsisėsti. Išlaipino Irkutsko srityje, Tiretės rajono stotyje. Tada atrinko darbingus asmenis, o daugiavaikes šeimas ir senyvo amžiaus žmones nuvežė už 50 kilometrų į atsilikusį ūkį „Ursaty“. Vietinių gyventojų – 20 namų.
Geresnio gyvenimo išprašė grasinimais
Laisvų namų nebuvo, apgyvendino keletą šeimų vienoje troboje su skambiu pavadinimu „zemlianka“. Jokio darbo nebuvo, badas, skurdas. Vietiniai gyventojai iš pradžių buvo priešiškai nusiteikę. Jiems buvo pranešta, kad atveš liaudies priešus, eksploatatorius.
Vėliau, kai pamatė, kokius „eksploatatorius“ atvarė, pradėjo patylomis padėti, kiek patys išgalėjo. Močiutė pasakojo, kad neištvėrusi pareiškė komendantui Komarovui, kad jei neišsiųs jų į vietovę, kur galima prasimaitinti, paskandins vaikus ir nusiskandins pati, kol dar neužšalo upė.
Tada tik leido susirasti patiems ūkius, kuriuose juos priims. Teta pasakojo, kad senelis pėsčiomis išėjo ieškoti geresnio ūkio. Už 20 kilometrų rado gyvenvietę „Moisejevką“, kur susitarė, kad juos priims. Ten buvo kolūkis ir MTS (mašinų bei traktorių stotis).
Gyvenimo sąlygos iš pradžių buvo sunkios: kelios šeimos glaudėsi vienoje troboje. Vėliau apgyvendino atskirai negyvenamose patalpose, kiekvienas turėjo pats pritaikyti patalpas gyvenimui. Davė po penkis arus žemės. Sėklų davė vietiniai gyventojai.
Pirmais metais derlių suėdė kenkėjai. Rudenį vyresni vaikai nėjo į mokyklą, nes grybavo ir uogavo. Tėtis su vyresne seserimi lankė mokyklą pakaitomis, nes šiltas drabužis buvo vienas visiems. Visa avalynė – trys poros kaliošų nuo 34 iki 43 dydžio. Iš namų apyvokos rakandų – kelios lėkštės, jas taip pat atnešė vietos gyventojai.
Močiutė pasakojo, kad senelis jaunystėje mokėsi Latvijoje amatų, ten įgijo ir staliaus, ir šaltkalvio-motoristo bei kalvio specialybes, taip pat gerai mūrijo krosnis, todėl po kurio laiko jį pakvietė dirbti į MTS, kur mokėjo už darbą atlyginimą pinigais, tada tapo šiek tiek lengviau.
Po metų šeima įsigijo karvę, tik tada atsikvėpė, kad badu nemirs. Vyresni vaikai, baigę septynias klases, išėjo dirbti. Kadangi tremtinių vaikų nepriimdavo į aukštąsias mokyklas, visi vaikai neakivaizdžiai mokėsi technikumuose.
Kai MTS uždarė, šeima pervažiavo už 60 kilometrų į šachtininkų gyvenvietę „Zabitui“. Kadangi senelis buvo auksinių rankų meistras, darbo rado, bet pritapti naujoje vietoje vėl nebuvo lengva.
Tetos pasakodavo, kad jas skriausdavo, o brolis jas gynė. Tik 1957 m. po XX TSKP suvažiavimo ir N.Chruščiovo kalbos žmonės pradėjo palankiau žiūrėti į tremtinius. Po Stalino mirties pirmuosius paleido politinius kalinius, nes, kaip sakė, „jie laikinai klydo“, o buožės yra amžini liaudies priešai.
Reikalavo atsisakyti turto Lietuvoje
Kai vėliau vis dėlto išduodavo reabilitacijos pažymas, reikalaudavo, kad tremtiniai pasirašytų, jog atsisako bet kokio Lietuvoje turėto turto. Senelis su tėčiu lankėsi Lietuvoje 1961 m., važiavo į savo gimtinę. Jų namo vienoje pusėje buvo įsikūrusi kolūkio kontora, o kitoje gyveno kolūkio pirmininkas.
Jiems buvo pareikšta, kad jiems gyventi ir dirbti vietos nėra. Visi artimi giminės buvo ištremti, apsistoti nebuvo kur. Viltis sugrįžti žlugo. Bet svajonės liko.
1968 m. tėtis vedė ir kartu su mama išvažiavo į Irkutską, mama mokėsi Irkutsko universiteto Geologijos fakultete, o tėtis – Automobilių technikume, taip pat dirbo Irkutsko žemės ūkio institute vairavimo instruktoriumi.
Kaip ir daugelis jaunų šeimų, vargo nuomojamuose kambariukuose, nors tuo metu jau buvo šeimos pagausėjimas, į pasaulį atkeliavau aš. Po metų šeima apsigyveno mažame kambarėlyje bendrabutyje.
Dirbant vairavimo instruktoriumi institute, neįmanoma buvo išlaikyti šeimos, tad visą gyvenimą tėtis papildomai uždarbiaudavo vakarais remontuodavo automobilius. Buvo geras savo srities specialistas.
Atsimenu, kad labai dažnai instituto dėstytojai ateidavo pas tėtį konsultuotis automobilių eksploatavimo ir remonto klausimais.
7-mečiui peršovė abi kojas
Kai dar buvau visai maža, tėvas pasakodavo savo šeimos istoriją. Buvo labai graudu. Jis pasakodavo taip emocingai, lyg visa tai būtų įvykę ką tik. Pasakojo, kaip jo akivaizdoje okupantai spardė jo tėtuką – tada vienintelį kartą gyvenime mačiau savo tėvo akyse ašaras.
Ir jam pačiam, septynerių metų vaikui, peršovė abi kojas. Pasakojo, kaip varė iš namų, kaip vežė, kaip jie išgyveno. Ryškiausi mano vaikystės prisiminimai: mes su broliu sėdime tėčiui ant kelių, o jis prašo mūsų, kad atėjus laikui palaidotume jį Tėvynėje. Ir taip visą mano sąmoningą gyvenimą.
Gimusi Irkutske ir turėdama lietuvišką pavardę, aš ir pati buvau svetima savo aplinkoje. Turėjau tik keletą gerų draugų, kurie nekreipė dėmesio į aplinkinių spaudimą. Mano klasės draugo mama dėstė institute mano būsimajai brolienei, o po paskaitų skaitė moralus, kad nereikia draugauti su lietuviu, kad yra daug rusų vaikinų, kad mes esam svetimi.
Negalėjau suprasti: gyvenome nedideliame studentų miestelyje, visi pažįstami nuo vaikų darželio, eidavome vieni pas kitus į svečius, to klasės draugo tėvas ne kartą kreipėsi į Tėtį dėl automobilio remonto. Ir štai po tiek metų tie patys žmonės žarsto patarimus mūsų vengti.
Pamenu tą dieną, kai užpildžiau anketą gauti pasą. Ir nurodžiau tautybę – lietuvė. Pareigūnė, tai pamačiusi, liepė perrašyti, ji kalbėjo, kad manęs nepriims į institutą, kad negalėsiu įsidarbinti, kad čia Rusija ir turiu rašyti, kad esu rusė.
Užrakino kabinetą ir neišleido. Nepasidaviau. Jei būčiau palūžusi, negalėčiau grįžti namo ir pasižiūrėti tėčiui į akis.
Gyvenimo tikslas – padėti tėčiui grįžti
Be galo mylėjome tėtį, jis buvo ypatingas, jį mylėjo visi mūsų draugai, daugumai jų jis buvo labiau tėvas nei tikrieji tėvai. Studentai jį labai gerbė, jis turėjo Dievo dovaną: sudėtingiausius dalykus išaiškindavo labai suprantamai. Didžiavausi juo.
Sunku apsakyti, bet buvau taip prisirišusi prie tėvelio, kad jo svajonės tapo mano svajonėmis, jo Tėvynė tapo mano Tėvyne. Niekada nesijaučiau kitaip. Paaugusi pradėjau galvoti, ką galėčiau padaryti dėl tėčio, kad jis galėtų pagyventi Tėvynėje, o ne tik būti joje palaidotas.
Mano gyvenimo tikslas buvo padėti tėčiui grįžti, bet neturėjau supratimo, ką turiu daryti. Įstojau į Žemės ūkio akademijos Mechanikos fakultetą, viena mergina fakultete (aišku, norėjau būti kaip tėtis). Mokiausi taip, kad ir Jis galėtų didžiuotis.
Būdama trečiame kurse, 1989 m. vasario 22 d., nežinau, kokios jėgos varoma, netikėtai parašiau laišką į Lietuvą, Lietuvos žemės ūkio akademiją Kaune, jame išdėsčiau norą persivesti į analogišką specialybę šioje akademijoje. Neatsimenu, kokiu adresu išsiunčiau laišką, matyt, panašiu į „į kaimą seneliui“. Atsakymo negavau.
Atėjo vasara, ankščiau laiko išlaikiau sesiją, kūriau atostogų planus. Toliau mokysiuosi Rusijoje... Įsimintiną birželio 10 d. iškrito sniegas (net Sibirui tai neįprastas reiškinys), mane iškvietė į dekanatą. Iš to kvietimo nieko gero nelaukiau, pamaniau, kad vėl dekanas vers plauti langus dekanate iki oficialios sesijos pabaigos (kaskart bariau save už tą skubėjimą išlaikyti sesiją ankščiau laiko).
Tą pokalbį su dekanu pamenu miglotai, buvau šokiruota, galvoje skambėjo atskiros frazės: „atėjo paklausimas iš Lietuvos akademijos“, „tave priima, prašo dokumentų“, „skubiai turi važiuoti, ten prasidėjo praktika“.
Į Lietuvą – atgimimo metais
Neatsimenu, kaip parsiradau į namus. Buvau visai sutrikusi. Turėjau puikių draugų, mokslai sekėsi, gyvenome mažame butuke, bet su broliu turėjome bendrą atskirą kambariuką. Norėjau padėti tėvui, bet galvoje sukosi mintys: ar jau dabar, ar jau laikas? Viskas buvo netikėta.
Taip, tą laišką parašiau pati, bet tai buvo prieš kelis mėnesius, atsakymo nebuvau gavusi, nebuvau pasiruošusi. Neturėjau su kuo pasitarti, tėvai pasakė: turi spręsti pati. Laiko galvoti nebuvo. Laiko skirtumas su Lietuva – minus septynios valandos, reikėjo skubiai skambinti, kol nepasibaigė darbo diena.
Prisiskambinau, tepasakė: nori mokytis – turi atvažiuoti kuo skubiau. Lėktuvo bilietai buvo didžiulis deficitas, bet pavyko gauti... Susiruošti turėjau per pusantros paros. Taip prasidėjo mano kelionė tėčio svajonių išsipildymo link.
Kaip čia pritapau – atskira istorija. Laikai buvo neramūs. Atgimimo banga, Baltijos kelias, Nepriklausomybės atkūrimas. Daugumai atvažiavusiųjų tuo metu nebuvo lengva.
Baigiau mokslus 1991 metais. Tai buvo paskutiniai metai, kai studentai gaudavo paskyrimus į darbovietes. Gavau diplomą su pagyrimu, todėl man leido rinktis pirmai, kur norėčiau dirbti. Iki šiol bendrakursiai tikriausiai juokiasi iš manęs, kad pasirinkau prasčiausią (tebūnie – nuošaliausią) vietą, ir džiaugiasi, kad nepasirinkau niekieno iš jų pretenduojamos vietos.
Pribloškė vaizdas kolūkyje
Iš trumpo sąrašo siūlomų vietų nepasirinkau paskyrimo į Vilnių ar Kauną, paskutinis pasiūlymas sąraše buvo: Obeliai, Rokiškio rajonas, vyriausiojo inžinieriaus pareigos. Pasirinkau tėčio gimtinę. Buvau idealistė. Tėtis gimė visai šalia, Lašų kaime. Turėjau begalę idėjų, kurias, maniau, įgyvendinsiu.
Vaizduotėje mačiau, kaip „pakelsim“ žemės ūkį, kaip dirbsiu, kaip įsitvirtinsiu senelių žemėje, kaip gyvensiu mažame tvarkingame namelyje, kaip atvažiuos mano šeima. Įsivaizdavau didžiausius laukus, galingą techniką ir daug kitų dalykų, susijusių su žemės ūkio procesais.
Nuvažiavau prisistatyti į būsimą darbovietę. Apsirengiau gražiausiu šifoniniu kostiumėliu, pasipuošiau tais laikais madinga čekiška bižuterija, atrodo, buvau su baltomis pirštinaitėmis. Niekada nepamiršiu kolūkio pirmininko veido, kai jam prisistačiau.
Pamatęs tokią jauną specialistę, pretenduojančią į vyriausiojo inžinieriaus pareigas, jis neteko žado. Po to turbūt karštligiškai galvojo, ką „nuostabiausio“ iš kolūkio gyvenimo man parodyti, kad kuo greičiau manęs atsikratytų.
Į mano klausimą, kur gyvensiu, atsakė, kad nenumatyta skirti man gyvenamojo ploto. Mintyse „nubraukiau“ vaizduotėje matytą mielą namuką ir pakeičiau namuko „skaidrę“ į jaukią palėpę, kurią tikriausiai tektų nuomotis. Pastabus pirmininkas suprato, kad tai manęs dar neatbaidė.
Ką gi, sako, parodysiu mechanines dirbtuves. Nekantriai laukiau. Tėtis turėjo didžiulį garažą ir visas įmanomas priemones mechanizmams remontuoti, visur buvo ideali tvarka ir švara. Ir aš, aišku, didelio kolūkio mechanines dirbtuves įsivaizdavau mažų mažiausiai kaip tvirtovę, kaip kokį žemės ūkio miniatiūrinį „Pentagoną“.
Realybė atrodė kur kas kuklesnė. Įtarimą sukėlė ilgas kelias laukais – vežė mane arklio traukiamu vežimu… Ir pasirodė jis – aprūdijęs angaras ir kažkokio mechanizmo griaučiai, jų, atsakingai pareiškiu, atpažinti buvo neįmanoma. Vis dėlto atsargiai paklausiau: „Kur technika?“ Išgirdau: „Čia viskas... Viskas, kas liko.“
Nemoku apsakyti, ką jaučiau tuo metu. Bet jau tada aiškiai supratau, kad žemės ūkiui Lietuvoje ateina amen. Dabar manau, kad panašiai ir įvyko. Toliau ir nėra ką pasakoti. Pirmininkas pasisiūlė pats nuvežti mane į Rokiškį, rajono valdyboje pats sutvarkė dokumentus ir pats palydėjo mane į stotį (norėdamas įsitikinti, kad tikrai išvažiavau). Apkabino atsisveikindamas. Labai savimi patenkintas. Matyt, kad atsikratė.
O mano kelias tėčio svajonės link tuo metu tik prasidėjo...
Supratome, kad mes ne vieni
Lietuvoje atsidūriau permainingais laikais. Visuomenėje tvyrojo sumaištis, blogai kalbėjau lietuviškai, neturėjau būsto, atsisakiusi paskyrimo neturėjau darbo. Jaučiausi čia niekam nereikalinga. Pasilikau dėl tėčio.
Tėvams Rusijoje tuo metu irgi nebuvo lengva. Tik 1990 m. tėvai gavo ilgai lauktą erdvų butą, bet jo negalima buvo keisti, privatizuoti ar parduoti. Tėveliai visą gyvenimą dirbo aukštosiose mokyklose, algos mažos, dar man pačiai padėdavo.
Mano aplinkoje Lietuvoje nebuvo nė vieno žmogaus, kurio šeimoje būtų tremtinių, nežinojau, kad yra tarnybos, kurios padeda tremtiniams įsikurti. 1996 m. išgirdau iš savo tetos, gyvenančios Krasnojarske, apie pas juos egzistuojančią Lietuvių bendruomenę. Bet nieko daugiau. Tik tai, kad tokia yra.
Visiškai atsitiktinai 1999 metais, atostogaudama pas tėvus Irkutske, sužinojau, kad atvažiuoja Lietuvos delegacija. Dalyvavau susirinkimuose, sužinojau apie sukurtą Lietuvių bendriją Irkutske.
Tuo metu atsirado galimybė tėveliui ir broliui pateikti dokumentus gauti Lietuvos pilietybę. Sužinojome apie programą, padedančią tremtiniams grįžti į Lietuvą. Tada tėtis suprato, kad mes ne vieni, kad yra žmonių, kurie realiai padeda.
Ir vėl jam sužibo viltis sugrįžti į Lietuvą. Mes nuvažiavome pas vyresniąją tėčio seserį Aldoną, gyvenusių už 400 kilometrų nuo Irkutsko, Tuluno mieste, ir papasakojome viską, ką patys sužinojome per Lietuvos delegacijos apsilankymą.
Kalbos kursai pralaužė ledus
2000 m. tėčiui ir broliui buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Beveik tuo pačiu metu Krasnojarske Lietuvos Respublikos pasus gavo ir tėčio sesuo Marytė su sūnumi. Kai 2000 m. jie gavo vieno kambario butą, į Lietuvą atsikraustė jos sūnus Andrejus. O kai atsirado galimybė įsigyti erdvesnį butą, 2008 m. į Lietuvą persikraustė gyventi ir mano teta Marytė.
Vis dėlto turėjo praeiti dar nemažai metų, kad svajonė išsipildytų. 2007 m. Socialinių paslaugų priežiūros departamento kvietimu į lietuvių kalbos kursus atvažiavo mano brolis Edvardas su dukra Laima. Tie kursai ir „pralaužė ledus“.
Edvardas tikėjo, kad įmanoma ilgainiui išmokti sunkią lietuvių kalbą, o tai reikštų galimybę susirasti kvalifikuotą darbą pagal Irkutsko žemės ūkio akademijoje įgytą specialybę. Laima pareiškė norą mokytis Lietuvoje.
2008 m. į gautą būstą atvažiavo tėvai ir brolis Edvardas.
Buvau laiminga. Norėjau „pavyti“ tuos 20 metų, kuriuos gyvenau toli nuo tėvų: skambindavau jiems dešimt kartų per dieną, kartu važiuodavome grybauti, uogauti, plaukėme baidarėmis, ėjome į žygius, važinėjome prie jūros.
2010 m. į Lietuvių namus mokytis atvažiavo dvylikametė brolio duktė Laima. Ją laikome „pirmąja kregždute“ brolio šeimoje. Laimos mama atvažiuos gyventi į Lietuvą su jaunesniąja dukterimi Evelina po kelerių metų, kai baigs tarnybą policijoje ir turės savo pajamų šaltinį.
Prasidėjus sunkmečiui Lietuvoje ir brolis nerado darbo, iš kurio pavyktų išlaikyti šeimą, tad užsidirbti turėjo važiuoti kitur. Pasak dukterėčios Laimos, pirmi metai Lietuvoje buvo labai sunkūs ir tik nuostabaus Vilniaus lietuvių namų gimnazijos kolektyvo dėka jai pavyko čia išsilaikyti.
Man atrodo, kad tik atvažiavus Laimai, tėtis pasijuto tikrai grįžęs namo. Planavo su broliu statytis namą, nedidelį servisą, kad užsiimtų veikla, kurią abu puikiai išmanė. Buvo daug planų. Viskas žlugo akimirksniu. 2011 m. tėtis staiga susirgo, mūsų sveikatos apsaugos sistemai tokie žmonės yra per didelė našta. Tėvelis mirė dėl medikų aplaidumo.
Nežinau, kaip gyvenčiau toliau, jei ne paskutiniai tėčio žodžiai. Sėdėdama prie jo ir matydama, kad jis gęsta akyse, pradėjau raudoti. Atsiprašinėjau, kad išvažiavau iš Irkutsko, kad turėjau būti šalia ir padėti, kad turėjome būti visi kartu. Tėtis ištarė: „Tada aš niekada nebūčiau čia grįžęs.“
Kur mano pačios vieta?
Rašydama šias kelias pastraipas, permąsčiau visą savo gyvenimą. Viskas, ką esu padariusi savo gyvenime, buvo padaryta dėl jo. Dabar jo nebėra. Klausiau savęs, kaip jaučiuosi būdama iš esmės ne savo Tėvynėje, neturiu čia savo praeities, neturiu prisiminimų, neturiu vaikystės draugų, kur mano pačios vieta?
Bet stovėdama prie tėčio kapo suvokiau, kad myliu jo kraštą, myliu tą žemę, kurioje jis atgulė, myliu jo Lietuvą. Dabar čia ir mano namai.
Padariau viską, ką galėjau, kad išsipildytų tėčio svajonė grįžti namo ir būti čia palaidotam. Kiekvieną dieną dėkoju Dievui už tai.
Esu širdingai dėkinga žmonėms, kurių pastangomis buvo sukurta valstybinė programa nekaltai ištremtiems žmonėms sugrįžti į brangiąją Tėvynę.
***
Pasakojimas 2013 metais buvo publikuotas knygoje „Gyvensime tėvų žemėje“, antrojoje dalyje. Joje publikuojamos tremtinių, politinių kalinių ir jų vaikų istorijos. Knyga išleista už Politinių kalinių ir tremtinių grįžimo į Lietuvą programos pinigus.
