„Nuo pat pradžių bandėme jį atitraukti nuo kompiuterinių žaidimų – siūlėme išvykas, būrelius, bet jam vis buvo neįdomu. Neversdavom, nenorėdavom pykčių, ašarų, vis tikėjomės, kad jis pats susidomės. Manėm, vaikai šiuolaikiniai patys atsirenka, kas jiems patinka“, - pasakojo tėvas.
Kaip rašo dienraštis „Lietuvos rytas“, vieną rugpjūčio dieną tėvai išvažiavo į sodybą pas gimines už 80 km, o jis užsileido mėgstamą muziką, atsigulė savo lovoje ir daugiau nebeatsikėlė.
Trejus metus jis maišė dieną su naktimi. Kai visi miegodavo, jis pasinerdavo į virtualų pasaulį. Ryte griūdavo į lovą ir atsijungdavo.
Nepadėjo nė daugybė gydytojų – psichologų ir psichiatrų, pas kuriuos tėvai vedė Vidą. Berniukas jais tiesiog netikėjo. O gydytojai, anot tėvų, tik formaliai atliko pareigą, surasti bendros kalbos su vaiku nesistengė.
Vidas atsisakė ne tik gydymo, bet ir sporto, vairavimo teisių, naujų drabužių. Visos šeimos pastangos ištraukti mylimą vaiką iš pražūties ėjo perniek.
Kai sesuo iš Airijos tėvams paskambino ir perspėjo – brolis „Facebook“ parašė grėsmingą žinutę, skubėkite jo gelbėti, – tėvai viską metė ir iš sodybos per pusvalandį parskriejo namo. Ir tik tuo metu rinkosi jų iškviesti medikai, policininkai, ugniagesiai, kuriems iki įvykio vietos buvo vos keli kilometrai. Tik tėvui nesusivaldžius ir apšaukus ugniagesius, pavyko įsilaužti į namus. Buvo per vėlu. Įpuolę į namus, tėvai rado sūnų negyvą.
Žadėjo susitvarkyti pats
Motinai plyšta širdis. Jai ramybės neduoda klausimai, kodėl medikai neliepė prievarta gydyti sūnaus, kuris kone 6 metus kankinosi nuo depresijos, kodėl greitoji pagalba „sugebėjo“ atvažiuoti vienu metu su tėvais, o gelbėtojai bejėgiškai tik trypčiojo prie durų, nors nuo tėvų pranešimo apie galimą nelaimę jau buvo praėję 40 min.
Moteris pyksta ir sielvartauja. Ji kaltina save ir klausia: ką darė gydytojai? „Išrašė vaistų ir liepė laukti 3 mėnesius, o gal ir pusę metų be jokio daugiau vizito pas gydytojus, jokio vaiko stebėjimo. Aišku, vaikas nelabai leidosi gydomas, bet likus 2 mėnesiams iki išėjimo, pats, savanoriškai leidosi paguldomas į nervų ligų ligoninę, Krizių skyrių Vasaros gatvėje. Nė vienas specialistas nerado priėjimo, kaip jam padėti“, - sakė motina.
Sūnaus pykčio protrūkiai prasidėjo nuo 12 metų. Berniukas pyko ant tėvų, sesers, viso pasaulio. Gydytojai jam nustatė depresiją. Vidas nuo 8 klasės nustojo reguliariai lankyti mokyklą, praleidinėdavo pamokas. „Kreipėmės ir į mokytojus, į vaiko teisių gynimo komisiją, niekur neradau pagalbos“, - guodėsi motina.
Tėvai pirmiausia sūnų nuvedė į Vaiko raidos centrą, pas vaikų psichiatrą. Išgirdo paaiškinimą: „Vaikui reikia supermenų tėvų.“ Gydytojai siūlė tėvams palikti berniuką centre gydymui arba reguliariai atvežti jį. Berniukas kiek palankė, o vėliau pareiškė, kad daugiau ten nesilankys, esą nieko ten dirbančios jaunos psichologės apie jo būklę nesupranta. Tėvai prievarta vaiko gydyti nesiėmė. Gydytojai ne vieną kartą patarė to nedaryti.
Iki nelaimės likus 1 mėnesiui tėvai Vidą vedė ir į Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centrą. Vaiko akys šaukte šaukėsi pagalbos, bet gydytojui išrašius vaistus, berniukas buvo paliktas vienas su tėvais ir savo liga. Iki baisios netekties buvo likusios vos dvi savaitės – liga jau buvo per stipriai jį paveikusi. Vidas pradėjo bijoti žmonių, net tėvų, nekalbėjo. Išsprūsdavo tik vienas kitas žodis.
Tėvai dar bandė kovoti už sūnaus gyvybę. Nepaisydamas primygtinių gydytojo rekomendacijų palikti vaiką ramybėje, žmonos raudos ir sūnaus maldavimo šauksmo akyse neištvėręs tėvas „įkyriai“ skambino gydytojui ir klausė, ką daryti. Jų sūnui nebuvo suteiktas papildomas vizitas pas gydytoją. Telefonu buvo išgirstas atsakymas: laukit, kol pagerės.
Arba nusižudys, arba atsipeikės
Jaunuolis nuo 12-os vis labiau grimzdo į priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Pastaruosius trejus metus naktis vaikinas leisdavo prie kompiuterio, dienomis miegodavo. „Kompiuterio atimti negalėjau. Tai buvo jo asmeninis kompiuteris. Jis per dvi vasaras jį užsidirbo, dirbdamas Belgijoje pas mano seserį“, - aiškino motina.
Fabrikas, kuriame vaikinas dirbo, siūlė jam nuolatinį darbą ir studijas. Teta ir jos vyras būtų mielai sūnėną priėmę, tačiau Vidas atsisakė – nesiejo savo ateities su darbu fabrike.
Kai 18-metis vaikinas vasaros pradžioje perspėjo tėvus, kad nusižudys, medikai jį paguldė į Vilniaus psichikos sveikatos centrą Vasaros gatvėje. „Jį išgąsdino tai, ką jis pamatė ligoninėje, išgąsdino, kaip atrodo kiti pacientai“, - prisiminė motina.
Po savaitės su tėvu sutikimu, gydytojai jį išrašė namo. Kaip tuomet sūnus sakė tėvams, jį gydė jaunos rezidentės ir gydytojas, panašus į rokerį, kuris jam patarė iš vis negerti jokių vaistų.
Viena gydytoja paaiškino tėvams, kad tėra 50 proc. tikimybė, kad jis liks gyvas: „Fifty-fifty – arba nusižudys, arba atsipeikės,- dabar jaunimas taip spręndžia savo problemas.“
Motina siūlė nuo kompiuterinių žaidimų priklausomam sūnui lankyti Minesotos programą. Tai 12 žingsnių programa, sukurta alkoholikams, tačiau tinkama ir nuo kitų priklausomybių kenčiantiems žmonėms. „Ne, man to nereikia“, - atsisakė sūnus.
Paskutinėmis dienomis Vidas dar pikčiau kalbėjo su motina. „Eik iš čia“, - varydavo ją iš kambario, kai ji mėgindavo paklausti, kaip jis jaučiasi.
Motina prisiminė gydytojo patarimą nepriekaištauti, nieko nereikalauti, palikti vaikiną ramybėje. „Kantrybės, laukit, ne viskas taip greitai pasikeis“, - vis ramindavo psichiatras, kai išsigandę tėvai klausė, ką daryti.
Psichiatras trims mėnesiams buvo išrašęs vaikinui antidepresantus. Vaistai turėjo priversti Vido organizmą naktį miegoti, o dieną būti žvaliam. Motina stebėjo išgeriamų tablečių kiekį ,tačiau liga darė savo. Vėliau dalį tablečių rado stalčiuje.
„Dūšioje vaikas, bet šiaip suaugęs žmogus, 18-os metų. Prižiūrėti dienotvarkę, stebėti, kad jis vaistus gertų – sudėtinga, jei jis to nenorės, tai ir nedarys. Bijojom rimtesnės prievartos. Kiek klausėm gydytojų, nė vienas nerekomendavo gydyti sūnaus per prievartą, guldyti į ligoninę ar panašiai“, - aiškino velionio tėvas.
Rado negyvą
Jis negalėdavo pakelti sūnaus būsenos.
Kai tik galėdavo, savaitgaliais šeima važiuodavo į gamtą. Vidas dažnai klausdavo tėvų, kada jie išsinešdins. Tėvai siūlydavo Vidui važiuoti kartu, tačiau jis atsisakydavo. Tik Jonines sutiko švęsti sodyboje, kartu su šeima. „Dantis sukandęs ten buvau“, - motinai prisipažino vaikinas.
Apie tragediją pirmoji pranešė vyresnė Vido sesuo. „Duktė iš Airijos paskambino ir pasakė, kad Vidas „Facebook“ parašė keistą žinutę, sakė, važiuokit namo, kažkas negerai. Žinutėje buvo parašyta kažkas panašaus į „Laikas baigėsi“, - pasakojo velionio motina.
Jie sėdo į automobilį ir lėkė žaibišku greičiu. Motina dar turėjo vilties, kad sūnus bus išgėręs tablečių, apsinuodijęs ir jie dar galės jį išgelbėti. Skubėdami į Vilnių, tėvai iškvietė greitąją pagalbą, ugniagesius, policiją, kad jie važiuotų, veržtųsi į butą ir gelbėtų sūnų.
80 kilometrų tėvai įveikė per pusvalandį. Panašiu metu prie namų atvažiavo ir tarnybos. „Niekas neskuba, niekam neįdomu. Kiek kartų skambinom, sakėm adresą, raginom laužti duris, nieko nežiūrėti, o jie atvažiavo kartu su mumis“, - apmaudavo vilnietė.
Buvo per vėlu vaikiną gelbėti. Tėvai ir tarnybų darbuotojai rado jį nebegyvą.
„Nesutinku su gydymo sistema, kuri nepadeda žmogui susivokti, kad jam reikalinga pagalba“, - liūdėjo moteris. Jai skaudu, kad niekas jaunų žmonių neskatina mylėti gyvenimo.
Jos sesuo jai aiškino, kad Belgijoje tokį vaikiną gydytų per prievartą. Visi šeimos nariai jaučiasi kalti, kad kažko nepadarė. Konkrečių medikų jie nekaltina, įvardinti vaikiną gydžiusių psichologų ir psichiatrų šiuo metu dar nenorėjo.
Nešė kyšius gydytojams
Vyresnioji Vido sesuo ketvirtus metus studijuoja ir dirba Airijoje. Mergina skaudžiai išgyvena brolio savižudybę. „Visada siutino, kad joks gydytojas nesiimdavo gydyti, kol tėvai nepasiūlydavo kyšių. Tėvai davė 100-200 litų po kiekvieno vizito. Gydytojai imdavo pinigus, bet nieko nepadėdavo“, - pyko velionio sesuo.
Kai brolis šį pavasarį pirmą kartą užsiminė seseriai apie savižudybę, ji nupirko jam bilietus ir pasikvietė pas save. „Jis ir fiziškai, ir psichologiškai buvo labai nesveikas. Jis ieškojo palengvėjimo. Jis nemokėjo paaiškinti, kas jam yra. Sakė: „Aš negaliu nieko padaryti, aš bijau žmonių, man tragedija išeiti iš namų“, - prisiminė sesuo.
Po mėnesio Vidas išvažiavo į Belgiją pas tetą. Su seserimi sutarė, kad gydysis, o rudens pabaigoje kartu važiuos į Maltą dirbti ir užsidirbti kelionei į Naująją Zelandiją.
Merginai paauglystėje ir pačiai reikėjo pagalbos. Ji gėrė gydytojų siūlomus antidepresantus. „Buvau priėjusi iki tos pačios būsenos kaip ir Vidas. Laukiau, kada viskas pasibaigs. Bet aš turėjau tikslą – baigti studijas užsienyje . Dabar po brolio mirties gyvenu dėl tėvų. Nėra jokio noro gyventi“, - tvardydama ašaras sakė mergina.
Po brolio mirties ji Lietuvoje pasiliko porai mėnesių. Metė kasininkės darbą Airijoje, laikinai sustabdė studijas. Šiomis dienomis ketina grįžti į Airiją ir tęsti studijas.
Santariškių klinikų Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja, vaikų ir paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė
Šioje situacijoje ne tik gydytojai yra atsakingi, bet ir tėvai. Jie nenorėjo versti berniuko gydytis ir neprisiėmė atsakomybės. Žinoma, tėvams labai sunku, kai vaiko elgesys keičiasi. Patys tėvai yra bejėgiai, jie nežino išeičių, ką daryti. Irgi negalima jų vienų kaltinti. Apskritai ar šioje situacijoje ką nors kaltinti būtų išeitis?
Man nėra tekę gydyti vaikų, kurie apie savižudybę galvotų dėl priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų. Vaikai apie savižudybę mąsto, kai nemato gyvenimo prasmės arba išeities iš susidariusios situacijos. Sprendimas žudytis yra momentinis. Iki to vedantis procesas trunka nuo kelių savaičių iki kelių metų, kai vaikai mąsto apie vienišumą, nereikalingumą. Vaikai duoda signalus – kalba, rodo elgesiu.
Kai vaikai vieniši, tada jie savęs ieško alkoholyje, kompiuteryje, draugų kompanijoje.
Vaikų psichiatrai dirba ne tik su vaikais, bet ir su šeima, nes vaikas yra neatskiriama šeimos dalis. Darbas su vaiku neduos naudos, jei jis grįš į tuos pačius namus ir santykius šeimoje.
Jei matome, kad gresia pavojus vaiko gyvybei, o tėvai nesutinka gydyti vaiko, galime kreiptis į vaiko teisių tarnybą arba į teismą. Tačiau visada stengiamės taikiai susitarti su tėvais dėl vaiko gydymo, kad nebūtų bloginamas kontaktas su tėvais. Į teismą kreipiamės, kai tėvai kategoriškai atsisako bendradarbiauti. Dirbu psichiatre 10 metų, į teismą teko kreiptis vos vieną kartą.
Vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras
Nors pasaulinėje ligų klasifikacijoje priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų dar nėra, toks reiškinys egzistuoja.
Atpratinti paauglį nuo kompiuterinių žaidimų reikia kaip ir nuo bet kurios kitos priklausomybės – sukurti planą, kaip tą vaiką ar paauglį pakreipti, kad jis pamėgtų ką nors kitą. Kai vaikas turi šią priklausomybę, ji užpildo visą jo gyvenimą.
Bet Lietuvoje nelabai yra kam su tuo dirbti, niekas neteikia paslaugų kenčiantiems nuo priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų.
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas Alvydas Navickas
Visaip stengiamės tokiems žmonėms padėti: psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai teikia medikamentinę ir psichosocialinę pagalbą. Bet esant savižudybės rizikai yra reikalinga dar ir speciali pagalba Savižudybių prevencijos centruose.
Tokiuose centruose turėtų būti vykdoma ilgalaikė „sielos reanimacija“, kuriuose turėtų dirbti specialiai savižudybinio elgesio prevencijai paruoštos specialistų komandos. Keista, bet Lietuvoje vis dar nėra Savižudybių prevencijos centrų, o kasmet mėgina nusižudyti virš 10 000 žmonių.
Šiuose centruose turėtų būti teikiama praktinė ir metodinė pagalba tiek savižudžiams, tiek savižudžių artimiesiems, bendradarbiams, kitų specialybių medikams. Visiems yra įprasta, kai širdies ligomis sergantis žmogus gauna šeimos gydytojo, kardiologo, kardiochirurgo pagalbą, bet kai iškyla mirties pavojus yra teikiama reanimatologo pagalba.
Kita problema yra Psichiatrijos stigmatizavimas. Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Ligonių kasomis, Vidaus reikalų ministerija bei kitomis institucijomis toliau tęsia nuo sovietmečio išlikusią praktiką – psichiatrų pagalbą paversti žmonių diskriminavimo pagal diagnozes sistema.
Keista kai atėjęs gauti pagalbos žmogus gniuždomas visokiais ribojimais. Pavyzdžiui, sergantis priklausomybe ar depresija žmogus, kuris nesikreipia pagalbos, be problemų gauna visas pažymas įsidarbinimui, įsivaikinimui, vairavimui, ginklui ir kt., o žmogus kuris kreipėsi pagalbos – tokio leidimo gali nebegauti.
Žinybų atstovai aiškina, kad tokia sistema apsaugo visuomenę, bet statistika byloja visai ką kitą. Lietuva nuo sovietmečio savižudybių, žmogžudysčių, autoįvykių rodiklių dydžiu išsiskiria iš visų Europos Sąjungos valstybių. Taigi nuo tokio visuomenės „saugojimo“, pati visuomenė darosi ligotesnė ir silpnesnė, daugėja nelaimingų atsitikimų. Turėtų būti sukurta sistema, kad žmonės siektų pagalbos, o ne jos vengtų.
Neseniai į mane kreipėsi tėvai, kurie buvo krizėje po sūnaus savižudybės. Matė, kad sūnus serga depresija, bet negalėjo jo įkalbėti eiti gydytis. Jis sakė: „Neisiu pas psichiatrą, nes man dar blogiau bus“. Klausiau tėvų, kodėl neatvedė sūnaus. Jie atsakė: „Nenorėjom jam dar daugiau sugadinti gyvenimo“. Panašių atvejų yra daug.
Gydytis trukdo dar ir įsitikinimai, kad vaistai gali pakenkti arba sukelti priklausomybę. Antipsichiatrinė banga, scientologai, kartais ir psichologai, vaistininkai, žiniasklaida, informacija internete klaidingai gąsdina, kad vaistai tik sugadina psichinę sveikatą. Dėl to ypač jauni žmonės atsisako gerti vaistus, netiki skiriamo gydymo nauda.
Prie atsisakymo gydytis prisideda ypač priklausomybėms ir depresijai būdingas simptomas anozognozija, tai yra ligos nesupratimas. Šį simptomą įveikti kartais gana sunku. Padeda paciento ir šeimos narių mokymo programos skirtos simptomų atpažinimui, gydymo efektyvumo aiškinimai, taip pat savipagalbos grupės, kuomet panašiais sutrikimais sergantys žmonės dalinasi asmenine patirtimi. Tačiau dalis pacientų kategoriškai nusistato prieš gydymą ir jokiais argumentais nepavyksta jų įtikinti nei profesoriams, nei artimiesiems – tai labai skaudi problema.
