P.Devi dvejų metų sūnus Priyanshu dar nesupranta, kodėl pastaruosius 10 mėnesių namie tvyro sielvartas. Gražioji motina sėdi sustingusi tartum statula, o močiutė lieja graudžias ašaras ir kartais net alpsta.
Savo tėvą Akshay Kumarą berniukas matė taip seniai, kad jį sunkiai prisimena. Praėjusių metų vasarą jis išvažiavo dirbti į sostinę Delį.
Ten, autobusų remonto dirbtuvėse, 28 metų vyras susibičiuliavo su vairuotoju Ramu Singhu, kuris atvykėlį iš provincijos pasikvietė dirbti autobuso valytoju ir kontrolieriumi. A.Kumaras apsidžiaugė – tikėjosi išmokti vairuoti autobusą.
Bet svajonės virto pelenais. Pernai gruodžio 16-ąją būtent R.Singho autobuse grupė vyrų žiauriai išžagino 23 metų fizioterapijos studentę, kuri nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė.
33 metų R.Singhas nesulaukė teismo. Pavasarį jis pasikorė kalėjime. A.Kumarui ir dar trims prievartautojams už išžaginimą, nužudymą ir įrodymų naikinimą rugsėjo 13-ąją buvo paskirta mirties bausmė pakariant.
Kai ši žinia pasiekė A.Kumaro žmoną, ji suprato, kad blogiausi laikai – priešaky. Ir ne todėl, kad sutuoktinis – žiaurus prievartautojas, o todėl, kad jis jos negalės išlaikyti.
„Tapusi našle visiems laikams prarasiu garbę”, – atsiduso moteris.
Likimas nulemtas vaikystėje
P.Devi sako, kad jai 21 metai, nors pagal mokyklos dokumentus moteriai yra 24-eri.
Tiesa, ugdymo įstaigą gimtajame Džarkando valstijos kaime ji lankė tik šešerius metus. Tėvai atsiėmė dukterį susirgus motinai, kad ji ruoštų valgį, skalbtų ir tvarkytų namus.
Punita turi tris vyresnes seseris ir jaunesnį brolį. Bet seserys tuo metu arba jau buvo palikusios tėvų namus, arba ruošėsi tai padaryti, o jaunėlis mergaitės brolis tęsė mokslus.
Prie ruošos darbų pristatyta mergaitė greitai pamiršo, ko buvo išmokusi. Punita sunkiai skaito, o užrašyti tegali savo vardą ir dar keletą žodžių hindi kalba.
Punita dėl to pernelyg nesikrimto. Nuo mažų dienų žinojo, ko iš jos tikimasi: prižiūrėti namus ir auginti vaikus.
„Stebėdama savo motiną supratau, kaip turėsiu elgtis ištekėjusi ir persikrausčiusi į šešurų namus”, – neslėpė jaunoji moteris.
Jos 60-metė motina Lilavati Devi, ištekėjusi būdama vaikas, didžiąją vedybinio gyvenimo dalį praleido savo mažame moliniame namelyje.
Vyrą surado tėvai
Jaunikį Punitai parinko tėvai. Su A.Kumaru juos suvedė moteris iš gretimo kaimo, kuri buvo ištekėjusi už būsimo prievartautojo vyresniojo brolio.
„Manęs nevertė tekėti prievarta, bet sprendimą priėmė tėvai. Taip daroma mūsų kaimuose.
Moteriai santuoka ir vyras yra gyvenimo prasmė”, – atviravo P.Devi, kurios pavardė reiškia „deivė”.
Tiek jos, tiek jaunikio šeimos priklauso gana aukštai radžputų kastai ir yra žemdirbiai.
„Tai buvo geras sandėris”, – tuomet neabejojo jaunosios motina.
Savo dukterį į gretimą Biharo valstiją ji išleido su kukliu kraičiu – medine lova ir keletu virtuvės įrankių.
Naujaisiais Punitos namais tapo ūkis Karmalahange. Jis įsikūręs kalnų papėdėje, netoli Didžiosios magistralės – legendinio komercinio kelio, besidriekiančio nuo Kolkatos iki Afganistano sostinės Kabulo.
Gyvenimas klostėsi gerai
Pirmieji dveji santuokos metai praėjo sklandžiai.
Punita su sutuoktiniu glaudėsi jo tėvų namuose, kur gyveno ir du vyresni Akshay broliai su žmonomis ir vaikais.
1,5 tūkst. gyventojų turinčiame kaime sunku rasti darbą. Dėl kalnų dirbamieji laukai retai sulaukia lietaus, tad rizikinga pasikliauti vien derliumi. Todėl daugybė jaunų vyrų keliauja į miestus, susiranda ten darbus ir siunčia pinigus savo šeimoms.
Vidurinės mokyklos nebaigęs Akshay ir jo broliai – ne išimtis. Savo šeimoms jie kas mėnesį atsiųsdavo nuo 30 iki 45 JAV dolerių (78–116 litų).
„Niekada jo neklausiau, kur jis arba ką jis veikia. Žinojau, kad jis išvažiavo uždirbti pinigų”, – P.Devi nestinga nuolankumo.
2011 metų birželį ji pagimdė sūnų Priyanshu.
Vaikas linkęs sirgti kvėpavimo takų ligomis, bet bėda anksčiau neatrodė tokia didelė – vyro siunčiamų pinigų pakakdavo ir vizitams pas gydytoją, ir vaistams.
2012-ųjų rugpjūtį Akshay grįžo aplankyti šeimos.
Žmona iš jo gavo dovanų mobilųjį telefoną. Pora džiaugėsi, kad galės pasikalbėti, kol vyras bus išvykęs.
Prieš išvažiuodamas, šįkart – į Delį, jis davė Punitai 20 JAV dolerių (52 litus). Moteris už juos pirko drabužių ir vaisių sūnui.
Sutuoktinio ji nematė iki gruodžio vidurio, kai pasaulį sukrėtė žinia apie Delio autobuse sumuštą, išprievartautą, metaliniu strypu išžagintą merginą.
Egzekuciją buvo priverstas stebėti ir studentės vaikinas. Pora tą vakarą lankėsi kino teatre, o vėliau sėdo į autobusą, kuriuo tikėjosi grįžti namo.
Jis taip pat buvo sumuštas ir išmestas su sužalota nuoga mergina pakelėje.
Studentė buvo nuvežta į Singapūrą, bet medikų kova dėl jos gyvybės buvo bevaisė. Trumpam atgavusi sąmonę mergina palinkėjo savo prievartautojams degti pragare.
Žmonos parodymai keitėsi
Karmalahange nėra elektros, todėl čia neveikia televizoriai. Laikraščių čia taip pat niekas neskaito. Tad apie tragišką įvykį Delyje, kurį pastebėjo ir visas pasaulis, Punita iš pradžių nieko nežinojo.
Akshay grįžo namo iš karto po incidento. Tačiau Punita jo elgesyje nieko keista nepastebėjo. Jai įsiminė vienintelė naujovė – vyro užsiauginta barzda.
„Jis neatrodė nei ypač susijaudinęs, nei įsitempęs”, – tvirtino Punita.
Tiesa, tiksli Akshay grįžimo į gimtinę data – neaiški. Rugpjūčio mėnesį Punita ir jos šešuras žurnalistams sakė, kad Akshay parvažiavo gruodžio 21-ąją – kitą dieną po to, kai į jų namus pasibeldė policininkai ieškodami įtariamojo, susijusio su gruodžio 16-osios išprievartavimu.
Po kurio laiko Punita pakeitė parodymus – esą jos sutuoktinis namo grįžo gruodžio 15 dieną.
Tai buvo ir svarbiausias A.Kumaro advokato argumentas teismo proceso metu.
Bet teisėjas Yogeshas Khanna artimųjų siūlomą alibi atmetė. Jis nurodė, kad šeimos liudijimai buvo nenuoseklūs, nesutapo su policijos ir liudininkų parodymais bei nusikaltimo vietoje rastais įkalčiais.
Balandį Punita sėdo į naktinį traukinį ir pirmą kartą atvažiavo į Delį susitikti su įkalintu sutuoktiniu. Vos žvilgtelėjusi į jį apsiverkė.
„Rūpinkis savimi ir vaiku. Aš grįšiu namo. Esu nekaltas”, – tada ramino žmoną Akshay.
Kaltina blogą kompaniją
Išsipildyti šiems žodžiams nebuvo lemta.
Kai praėjusį mėnesį Punitos vyrui buvo skelbiamas nuosprendis, jų namuose Karmalahange išties užvirė pragaras.
„Mano sūnus nekaltas. Aš tuo neabejoju. Paimkite mūsų turtą, tik atiduokite man sūnų”, – išgirdusi nuosprendį isteriškai klykė Akshay motina. Išvakarėse nuo streso moteris nualpo.
Artimieji ją kaip mokėdami bandė guosti. Bet ir patys jaučiasi sugniuždyti.
„Visi elgiasi su mumis kaip su neliečiamaisiais”, – nuoskaudą liejo nuteistojo brolis Abhay, dirbantis dažų gamykloje Delyje.
„Viskas, ką pasiekėme, žlugo, ir ateityje bus tik blogiau”, – antrino kitas brolis Vinay, dirbantis tekstilės dažymo fabrike.
Niekas namuose netiki, kad Akshay galėjo padaryti tokį žiaurų nusikaltimą.
Jis niekada neturėjo nemalonumų su policija, niekas niekada juo nesiskundė. Šeima ir jų kaimo gyventojai mano, kad jaunas vyras tiesiog susidėjo su bloga kompanija.
„Gruodžio 16-ąją jis buvo namie. Kovosime iki pabaigos, net jei reikės viską parduoti”, – kartojo prievartautojo motina, neįsivaizduojanti, ką daryti, nes yra neraštinga.
Jai pritarė ir Punita.
„Jis buvo nepagrįstai apkaltintas. Jie jį išsivežė tardyti ir suėmė. Jis sakė, kad yra nekaltas ir bus išgelbėtas. Manau, kad jis grįš. Aš tik noriu, kad mano vyras grįžtų”, – riedančias ašaras braukė Akshay žmona.
Akshay tėvas Sarju Singhas taip pat atrodė palūžęs.
„Šiuo metu nenoriu apie nieką kalbėti. Kas nutiko, tas nutiko, – išgirdęs nuosprendį savo jauniausiam sūnui sakė vyras. – Pastaruosius aštuonis mėnesius gyvenome pragare, visas namas skendi tamsoje. Tik mes žinome, ką mums per tą laiką teko patirti.”
Tradicijos draudžia dirbti
Nors nuteistojo namus užliejo motinos raudos, didžiausia baimė sugniaužė Punitos širdį.
Indijoje, kur jau XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje vyriausybei vadovavo moteris, klesti dailiosios lyties atstovių diskriminacija. Ypač kaimo vietovėse, kur gyvena apie 70 proc. iš 1,2 milijardo Indijos gyventojų.
„Jaučiuosi silpna. Niekas negerbia moters, kurios neišlaiko vyras. Esu neišsilavinusi. Pagal tradicijas negaliu net žengti iš namų”, – skundėsi moteris, po nuosprendžio namiškiams tapusi našta.
Kaime, kuriame gyvena Punita, moterys privalo prisidengti galvą. Jos negali išeiti iš namų, jeigu jų nelydi giminaitis vyras.
Todėl niekas Akshay šeimoje nesupranta, kaip ta išprievartautoji ir nužudytoji mergina vakare vaikščiojo su vaikinu, su kuriuo nebuvo susituokusi. Pavyzdžiui, vyrą praradusi Punita turi laukti tamsos vien tam, kad galėtų nueiti už namo išsituštinti.
Namiškiai šių tradicijų nė už ką nesulaužys. „Pas mus nepriimta, kad moteris eitų dirbti”, – nukerta Punitos svainis Vinay.
„Mūsų šeimoje moterys miršta namie. Jos nedrįsta eiti į lauką”, – griežtai nusistačiusi ir nuteistojo motina.
Moterį visi atstūmė
Kalėjime sėdintis Akshay, kurio advokatas padavė apeliaciją, motinai nepritartų.
„Ji turi būti stipri ir kovoti. Ji turi siekti įsidarbinti. Noriu, kad ji gyventų. Noriu, kad leistų į mokslus mūsų sūnų ir užaugintų jį geru žmogumi. Kai jis užaugs, noriu, kad žinotų tiesą apie mane, kad aš esu nekaltas”, – rašoma A.Kumaro pareiškime, kurį perskaitė jo advokatas.
Negaudama pinigų iš vyro Punita negali nupirkti vaistų vaikui. Berniukas prastai maitinamas. Kol kas ją šelpia Akshay broliai, bet tai netruks amžinai. Anyta ir šešuras pasakė, kad negali sau leisti jos maitinti.
Punita ima savo mobilųjį telefoną ir skambina savo motinai: „Ką man daryti?” Motina verkia, bet patarti nieko negali. „Jeigu būtum išsilavinusi, galėtum sau užsidirbti pinigų”, – tik tiek gali pasakyti moteris. Tėvas dukters irgi nepaguodžia.
„Mes negalime ja rūpintis. Ir jos brolis negali. Jis pats savimi nepasirūpina. Kaipgi mes išlaikysime Punitą?” – klausia vyras.
Tad jaunoji motina net neįsivaizduoja, kas jos laukia ateityje. „Ar kas nors pagalvoja apie mane? Esu gyva ir turiu vis dar kvėpuojantį mažą vaiką”, – verkdama guodėsi gyvanašlė. („Wall Street Journal”, „Hindu”, LR)
