Šiaurės Amerikos indėnų kultūra besidomintis D.Dubauskas praeivius atsigręžti priversdavo ir anksčiau – vyras mėgsta dėvėti indėniškų motyvų turinčius drabužius ir aksesuarus, kuriuos pats kuria, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Vasarą menininkas pasipuošdavo karoliukais siuvinėtomis liemenėmis, kurios atidengdavo tatuiruotas rankas, galvą dengdavo plunksnomis dabintomis skrybėlėmis.
Iš tolo švytėdavo ir jo kaklą puošiantys metaliniai vėriniai, o rankinės patraukdavo žvilgsnį spalvingais ornamentais, masyviomis sagtimis.
Rudenį grožybes paslėpė stori švarkai ir paltai, tačiau atšalus orams jis dažniau avi ilgaaulius odinius batus, ant kurių pavaizduotas žirgas.
„Artėjant žiemai nevaikščiosiu apsikarstęs odomis, tam skirti kiti rūbai. Juk ir indėnai nuogi nevaikšto, nebėgioja pusplikiai paskui bizonus.XXI amžiuje jie ir namus stato, ir dirba statybininkais, advokatais“, – tvirtino filmus ir knygas apie indėnus nuo vaikystės pamėgęs D.Dubauskas.
Ar menininkui reikėjo dar daugiau dėmesio, kad prieš mėnesį jis pradėjo minti dviratį, kurio priekinio rato skersmuo siekia 91 centimetrą, o galinis – vos 30 centimetrų?
Sukdamas ratus erdvioje Katedros aikštėje jis atrodo lyg cirko artistas ar iš praeities atkeliavęs keistuolis.
Menininkas jaučiasi pasiekęs savo išsvajotą tikslą – reto modelio dviratis, kurio rėmą jis aptraukė oda, tapo jo vizitine kortele.
– Kur įsigijote tokį keistą dviratį? – pasiteiravau D.Dubausko.
– Dviratis – iš Anglijos. Šį modelį medžiojau kone trejus metus.
Norėjau būtent tokio dviračio, kuris atitiktų mano gyvenimo būdą.
Vasarą savo drabužiais ir gyvensena atspindžiu dalį XIX amžiaus indėnų gyvenimo būdo, o rudenį ir žiemą – XIX amžiaus miesto gyventojų buitį.
Kadangi vaikščiodavau pėsčiomis, pastaruoju metu svarsčiau, kaip man pagreitinti savo keliones.
Būdavo gaila laiko žingsniuoti pėstute, nes man, kaip menininkui, dienos per maža. Neturiu automobilio vairuotojo pažymėjimo, todėl įsigijau dviratį.
– Kiek kainavo unikali britiška važiavimo priemonė?
– Šis dviratis nėra grynai britiškas – aš jį tik įsigijau Anglijoje. Toks dviračių modelis buvo populiarus Europoje XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje.
Tuo metu buvo ne tik tokių dviračių. Buvo ir su dviem vienodais ratais. Kadangi domiuosi istorija, rekonstruoju senus daiktus, man reikėjo ir neįprasto dviračio.
Radęs internete tokį dviratį, susidūriau su bėda – paaiškėjo, kad jis parduodamas Centrinėje Anglijoje ir nesiunčiamas niekur kitur.
Beveik trejus metus užtruko, kol suradau žmogų, kuris tą dviratį iš ten pargabentų. Nusiunčiau jam pinigus, jis nupirko ir atvežė.
Šis dviratis man kainavo 1700 litų, bet jam atkeliavus į Vilnių jis per savaitę dėl remonto pabrango dar maždaug 400 litų.
– Naujasis jūsų džiaugsmas taip greitai sulūžo?
– Visų daiktų kokybė baigėsi su Antruoju pasauliniu karu. Nors dviratis ir angliškas, galėjo būti surinktas kur nors Honkonge.
Kadangi Vilnius yra kalvotas miestas, važiuojant į kalvą didelė apkrova tenka priekiniam ratui. Todėl vadinamosios dviračio šakės jau antrą dieną sulinko, nešiau jas taisyti. Suvirintojas padarė naujas šakes iš plieno.
Po kelių dienų sprogo galinio rato padanga. Įtariau gamyklos broką – galėjo būti nepriveržti stipinai ir važiuojant jie atsilaisvino, išsiklaipė ir pradūrė padangą.
Tą pačią savaitę važiuojant piestu atsistojo sėdynė, nes ją laikęs metalas buvo per plonas. Kreipiausi į motociklų remontuotojus, jie įstatė naują vamzdį, pritvirtino sėdynę ir bėdų nebeliko.
Sakyčiau, nusipirkau metalines detales ir jas patobulinęs sukūriau tai, ką norėjau. Rėmus „aprengiau“ oda, nes taip esu įgudęs „aprengti“ ir motociklus. Man tai – saviraiška. Pačiam toks puošimas atrodo labai gražu.
Be to, dviratis tapo vizitine kortele, nes savo kūrybos studijoje iš odos siuvu batus, rankines, kitus priedus.
Todėl prie dviračio rėmo pritvirtinau gertuvę su čiaupeliu ir taure, prie vairo – MP3 grotuvą.
Važinėdamasis dviračiu klausausi 1970–1980 metų roko muzikos.
– O kokį gėrimą vežiojatės gertuvėje?
– Šiuo metu ji tuščia. Įsipilu pagal poreikius: galiu pilti sultis, viskį. (Juokiasi.)
Važinėdamas dviračiu D.Dubauskas dažniausiai pastebi, kad praeiviai jam šypsosi ir rodo į viršų iškeltą nykštį. Žmonės jį fotografuoja net iš automobilių.
„Niekam nekyla minčių šaipytis – jie mato gražų vaizdą“, – pašnekovas džiaugėsi, kad savo pasivažinėjimu mieste kelia tik teigiamas emocijas.
Ant neįprasto dviračio užlipęs menininkas nesijaučia tarsi cirko artistas. Anuomet cirko dviračių priekinis ratas būdavo nuo 150 iki 180 centimetrų skersmens.
Bet atsisėsti ant savojo dviračio ir išmokti jį minti D.Dubauskui nebuvo lengva – vyras juo važinėtis mokėsi gerą pusdienį.
Ant šio dviračio reikia sėsti ne iš šono, bet iš galo. D.Dubauskas ant dviračio sėda lyg į balną – kojas pastato ant pedalų, ir jis rieda.
„Reikėjo išmokti laikyti pusiausvyrą – juk visas svoris tenka pirmajam ratui. Atsiradus kliūčiai ir neturint vairavimo įgūdžių, galima perskristi per vairą ir kristi“, – patikino pašnekovas, savo dviratį stabdantis tuomet, kai kojomis paliečia žemę.
Nuo stataus kalno dviratininkas nusileidžia panašiu greičiu kaip eitų.
„Kiek leidžiu suktis ratui, tiek jis ir sukasi. Į bet kurį kalną irgi galiu įvažiuoti tokiu greičiu, kiek leidžia mano kojų raumenys.
Minti į kalną kylančia sostinės J.Basanavičiaus gatve nesudėtinga. Nebandžiau užvažiuoti ant Šeškinės kalno, bet, manau, pavyktų.
Svarbiausia, kad atlaikytų pedalai ir dėl didelės apkrovos neišsinertų iš ašies“, – įgyta važiavimo patirtimi dalijosi menininkas.
Dabar D.Dubauskui automobilis net nereikalingas. Jeigu reikia kur toliau nuvykti, vyrą mielai mašina paveža žmona Ingrida.
Aplinkosaugininke dirbanti I.Dubauskienė pritaria neįprastai sutuoktinio veiklai ir pomėgiams. „Juk ji ištekėjo už menininko“, – supratinga žmona džiaugėsi prieš kelerius metus šeimą sukūręs D.Dubauskas.
Indėnų gyvensenai prijaučiantis menininkas su žmona gyvena standartiniame bute. Vyras nemano, kad tik moteris namuose turėtų ruošti valgį – ir jis dažnai sukiojasi prie viryklės.
„Ingrida madingai rengiasi, turi itin gerą skonį“, – sutuoktinę gyrė menininkas, išmokęs žmoną siuvinėti karoliukais.
