49-erių kaunietis Erlandas Komisoraitis turi „bandito“ etiketę. Jis 25 metus su pertraukomis praleido kalėjimuose. „Sėdo“ už teisėjos dukters užgauliojimus, paskui – už vagystes iš butų ir automobilių, galiausiai 9 metus kalėjo už žmogžudystę.
Šiandien kraupūs sapnai ir savigrauža dėl atimtos gyvybės – toli praeityje. Daugiau nei metus Erlandas gyvena Vilniuje, Kalinių globos draugijoje, dirba pakuotoju įmonėje „Plasta“. Kas mėnesį jis uždirba 1,5 tūkst. litų, svarsto nuomotis atskirą butą, jei pavyks, kitąmet paatostogauti Bulgarijoje.
Apie tokius planus pernai liepą, kai išėjo iš Alytaus pataisos namų, vyras galėjo tik pasvajoti. Jis tiesiu taikymu atvažiavo į Vilnių, atžingsniavo į netoli stoties įsikūrusią Kalinių globos draugiją. Dabar spėlioja, kas būtų buvę, jei ne draugija.
„Neturėjau kur eiti. Jei ne ponia Milda, būčiau grįžęs pas tuos pačius draugus, su kuriais išgėrinėdavau, būčiau vėl atsidūręs kalėjime“, - įsitikinęs kaunietis. Ten jis nebenori. Patyrė gyvenimo laisvėje skonį.
Kalinių globos draugijos socialinės priežiūros centro vadovė Milda Bliumenzonienė apgyvendino jį draugijos patalpose. Su Erlandu ten apsistoję dar 5 buvę kaliniai.
Praėjus vos mėnesiui po grįžimo į laisvę, kaunietis įsidarbino Vilniaus įmonėje „Plasta“. Tuo metu niekas įmonėje nežinojo apie Erlando praeitį. „Vadovas – labai geras žmogus. Jam buvo svarbiausia, kad gerai dirbu“, - dėkingumą viršininkui jaučia vyras.
Apie tai, kad sėdėjo kalėjime, bendradarbiai sužinojo daugiau nei po metų. Erlandas savo istoriją papasakojo per vieną televiziją. Tai neišgąsdino darbdavio. „Banditas gerai dirba, man to užtenka“, - piktiems liežuviams atkirsdavo verslininkas.
Artimiausiu metu kaunietis ketina kelti sparnus iš draugijos, išsinuomoti butą ir dar savarankiškiau tvarkytis gyvenimą. Puse lūpų vyras kalba apie atostogas užsienyje – norėtų pamatyti Bulgariją.
Paklaustas, ar svajoja sukurti šeimą, Erlandas kukliai gūžteli pečiais. „Nenoriu prisisvajoti. Žinoma, jei sutikčiau, moters neatstumčiau. Negalima atstumti moters“, - tokiomis temomis kalbėti pašnekovas nepratęs.
Anksčiau Erlandas laisvėje užsibūdavo 3-4 mėnesius. Paskui vėl pakliūdavo į policiją už nusikaltimus ir sėsdavo į kalėjimą. Dabar laisvėje eina 14 mėnuo.
Vedžiojo kaip vaiką
Grįžus iš pataisos namų jam buvo sunku suprasti, kaip gyventi ir bendrauti su žmonėmis. Draugijos socialinės darbuotojos jį vedžiojo už rankos kaip vaiką, aiškino, kaip elgtis, ką daryti ir ko ne.
„Pataisos namuose praradau tikėjimą savimi. Nemačiau normalaus žmogaus. Sužvėrėjom mes ten. O čia žmonės buvo nuostabūs. Patekau į kitą pasaulį“, - stebėjosi pašnekovas.
„Erlandas buvo labai nepatiklus. Viskuo abejojo. Jis nepasitikėjo tuo, ką mes kasdien patiriame kaip įprastą dalyką“, - šypsodamasi pasakojo M.Bliumenzonienė.
Pirma problema, su kuria Erlandas susidūrė, buvo antstoliai. „Anksčiau nebūčiau mokėjęs antstoliams. Jau buvau beišvažiuojąs iš draugijos. Sakiau, nemokėsiu. Bet Milda mane nuramino. Ji įtikino, kad verta dirbti ir grąžinti skolas“, - pasakojo buvęs kalinys.
Vyras labai uoliai ieškojo darbo ir po mėnesio jau įsidarbino „Plastoje“, po truputį išlindo iš skolų. Erlandas nenorėjo valstybės pašalpų. Gavęs pirmąją, daugiau nebeėmė (paprastai įkalintieji išėję į laisvę gauna vienkartinę 60 litų pašalpą, paskui kelis mėnesius – po 350 litų).
Kalinių globos draugijos gyventojas dirba Žemuosiuose Paneriuose. Jo pareigos – plastmasinių gaminių operatorius. Kadangi trūksta darbininkų, dirba ir prie staklių, ir produkcijos pakuotoju.
„Stengiuosi dirbti, klausau viršininko. Ką liepia, tą darau, dirbu šeštadieniais ir kada reikia“, - viršininko pasitikėjimą labai vertina Erlandas.
Vyro atlyginimas – 1500-1800 litų per mėnesį. Dirba ir viršvalandžius, ir naktines pamainas, po 12 valandų per naktį.
Kartais jam koją vis dar pakiša alkoholis. Draugijoje gerti griežtai draudžiama, o prisiliuobus kitur – ir nakvynės reikia ieškoti kitur. Erlandas vieną kartą yra pažeidęs šią taisyklę. „Jei nesusitvarkysiu, žadėjau Mildai, kad užsikoduosiu. Prisipažinsiu, kad alkoholikas. Bet kol kas einasi neblogai – jau daug kartų atsisakiau gerti, atsisakiau net alaus“, - pasakojo plastmasinių gaminių pakuotojas.
Anksčiau jis neįsivaizdavo, kad galima taip gyventi. „Tai stebuklas“, - apie pokyčius savo gyvenime kalbėjo vyras.
Išplūdo teisėjos dukterį
Sudėtinga jo gyvenimo istorija prasidėjo dar vaikystėje. Šeimoje augo trys broliai ir dvi seserys. Dabar gyvi likę dviese – jis ir sesuo, kiti mirę.
Motina labai gėrė. Tėvas buvo vairuotojas, labai pyko ant motinos dėl girtuokliavimo, galiausia paliko ją. Vaikus dėl alkoholizmo iš motinos paėmė institucijos. Jie augo vaikų internatuose, valdiškuose namuose.
„Mane iš tėvų atėmė 7 metų“, - be pykčio prisiminė Erlandas.
Kriminalinis jo gyvenimas prasidėjo po armijos. Pirmą teistumą vyras gavo 1987 metais. „Mane teisė už smulkų chuliganizmą“, - paaiškino pašnekovas. Jie su draugais prikibo prie merginos, žodžiais ją pažemino. Gal nieko nebūtų buvę, bet tos merginos motina buvo Kauno miesto teismo teisėja. Ji stovėjo šalia dukros, kai vaikinai ją plūdo.
Bausmė už šį chuliganizmą – metai ir du mėnesiai pataisos darbų blokų gamykloje. Kadangi viso laikotarpio Erlandas neištvėrė – neateidavo į darbą, jį perkėlė į koloniją.
Skundas A.Paulauskui nepadėjo
Paskui, kaip jis sako, prasidėjo tikrieji nusikaltimai. Darbo neturėjo jokio, susidėjo su netikusiais draugais. „Pradėjom vogti. Apvogiau du butus. Vienas jų – Kauno miesto vaistų sandėlio direktoriaus. Tiek buvom prisidėję, kad visko neišnešėm, ant laiptų palikom. Trise tą butą apšvarinom. Bet greitai mus ir sulaikė. Tada gavau 4 metus“, - be didelių jausmų prisiminė pašnekovas.
Vos išėjęs iš kalėjimo, vyras vėl į jį pateko. Trečią kartą jį teisė už mašinų stiklų, ratų vagystes – apšvarino per 20 automobilių. Teisė ta pati teisėja, kurios dukrą jis su draugais koneveikė. „Davė nuo širdies – 7 metus. Ir dar priskyrė mane prie itin pavojingų recidyvistų“, - teisėjos pyktį su šypsena prisiminė kaunietis.
Jis rašė skundą, tuo metu Artūras Paulauskas buvo generalinis prokuroras. Jis atnaujino bylą. Bet tai nieko nepakeitė – bausmė liko ta pati.
Kai pateko į kalėjimą, ant vyro plaučių rado žaizdų, įtarė tuberkuliozę. Erlandas rūko 39 metus. Dėl sveikatos būklės daug laiko jis praleisdavo kalėjimo ligoninėje, bausmę atlikti baigė Pravieniškėse.
„Niekur kitur taip mandagiai su manimi nesielgė kaip ten. Dirbo tokie žmonės, su kuriais buvo malonu bendrauti. Nerėkdavo ant mūsų“, - su dėkingumu prisiminė pašnekovas.
Lavoną apėdė žiurkės
Dar kelis kartus patekęs į nelaisvę už vagystes, galiausia jis padarė dar žiauresnį nusikaltimą – netyčia nužudė žmogų. Prisigėręs Erlandas įniršį išliejo ant girtutėlio vienišo kaimyno, kuris jam „buvo atsibodęs“.
„Parėjęs namuose nukrito girtas. Lūžę kaulai prispaudė kvėpavimo organus kaklo srityje. Jis užduso“, - ekspertų išvadą prisiminė kaltininkas.
Erlandas išsigando ir paslėpė mirusiojo kūną betoninėje sienoje šiluminėje trasoje. Apie tai žinojo tik jis ir tuometė sugyventinė. Lavonas paslėptas prabuvo apie 4 mėnesius. Kai pareigūnai jį rado, daugiau nei pusę kūno buvo apėsta žiurkių, nuo šilumos jis buvo stipriai suiręs, dvokė.
Primušęs kaimyną, Erlandas ir toliau nevaldė kumščių. Už kito žmogaus sužalojimą buvo nuteistas 4 metams kalėti. Jau sėdint kalėjime kraupi paslaptis slėgė vyro pečius. „Negalėjau miegoti. Baisiai kankinausi, jis sapnuodavosi naktimis, iš galvos neišlįsdavo. Kol neprisipažinau, ėjau iš proto“, - pasakojo Erlandas.
Apie paslėptą kūną policininkams pranešė pašnekovo sugyventinė. „Norėjau pasakyti pats, bet ji mane aplenkė. Kai žmogžudysčių skyriuje pradėjau pasakoti, didelis akmuo nuo širdies nukrito“, - liudijo vyras.
Patys pareigūnai niekaip nebūtų radę yrančio kūno. „Tardytojas sakė: jei nebūtų pasakę, būtų niekas neradęs. Kūną paslėpiau šiluminės trasos vingyje, skylėje betoninėje sienoje“, - aiškino vienišių nužudęs kaunietis.
Daiktus paliko stotyje
Gyvenimas kalėjime nepadarė Erlando geresniu žmogumi. Prižiūrėtojų užgaulės, smūgiai, kai nefilmuoja vaizdo kameros, neturėjimas ką veikti, narkotikai. Viskas jam priminė: gyvenimo nebėra, esi pasmerktas.
„Alytuje supratau, kad prižiūrėtojai negali elgtis su mumis kaip su žmonėmis. Jie yra mokomi elgtis su mumis kaip su šunimis. Nuteistas žmogus yra ne žmogus. Jis pasmerktas, nurašytas. Pareigūnai, žmonės laisvėje žiūri į mus kaip į nieko nevertus“, - apmaudavo buvęs kalinys.
Jam išeinant iš kalėjimo draugai patarė važiuoti tiesiai į Kalinių globos draugiją. Erlandas nelabai tikėjo, kad dar viena organizacija jam kuo nors padės. Jau ne pirmą kartą išėjęs į laisvę jis ieškojo organizacijų pagalbos.
Atvykęs į Vilnių daiktus jis paliko autobusų stotyje. Manė, ateis, pašnekės, nieko nepeš ir važiuos į Kauną, pas senus kalėjimo draugus. „Atėjau ir pasilikau čia. Priglaudė mane. Ir jau metai su viršum gyvenu“, - tarsi kitas žmogus draugijoje pasijuto Erlandas.
Apie ką dabar svajoja 25 metus kalėjime praleidęs vyras? „Man užtenka to, kad gerų žmonių dėka patyriau skirtumą tarp pataisos namų pasaulio ir gyvenimo laisvėje“, - aukštai nosies nekelia pašnekovas.
23 metai su buvusiais kaliniais
Jo pagalbininkė M.Bliumenzonienė drąsina jį pasitikėti savimi. Kalinių globos draugijoje ji dirba 23 metus. Moteris yra liudininkė, kaip buvę kaliniai sėkmingai įsidarbina, sukuria šeimas, augina vaikus, perkasi butus. „Niekas man nepasakys, kad kalinys – užbaigtas žmogus. Ne mūsų valioje pasakyti, kad tai jau taškas“, - sakė moteris.
Jos pačios istorija – ypatinga. Tačiau ją papasakoti ponia Milda pažadėjo vėliau, „kai ateis laikas“.
Draugijos socialinės priežiūros centro vadovė norėtų, kad Lietuvoje atsirastų daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios rūpintųsi iš įkalinimo įstaigų išėjusiais kaliniais.
