„Dar liko laiko vienai treniruotei”, – rodydamas į beveik pilną prirašytą darbo kalendoriaus lapą šypsosi raitelis, jojimo mokytojas ir žirgų treneris C.Leriasas iš Portugalijos.
Iš tiesų laiko dar vienai žirgų treniruotei ir raitelių pamokai nėra – jau po devintos vakaro, o Vilniaus Belmonto žirgyne ką tik baigėsi dešimta tą dieną Cesario pamoka. Tačiau profesionalaus raitelio ir trenerio veide nuovargio nematyti.
Prieš pokalbį svarsčiau, kad galbūt susidursiu su dėmesį mėgstančiu „mačo”, kiekviena proga besipuikuojančiu savo laimėjimais. Tačiau pamačiau paprastą nuoširdų vyruką, kuriam gyvenime svarbiausia – žirgai.
„Man tiesiog pasisekė, – savo talento nesureikšmina Cesaris. – Esu dėkingas visiems sutiktiems žmonėms, savo mokytojams, kurie leido man gadinti jų žirgus.”
C.Leriasas nepataikauja turtingiausiems klientams. Pavyzdžiui, gali atsisakyti vesti pamoką ir pareikšti, jog žirgui pirmiausia reikia numesti svorio. Jis ištikimas savo vertybėms ir vaikšto pakelta galva, nesvarbu, kokie laikai – geri ar blogi. Per dvi mūsų pokalbio valandas Cesariui prireikė trijų puodelių espreso kavos ir dviejų cigarų.
Kas traukia po visą pasaulį keliaujantį raitelį, kurio prašoma treniruoti labai gerus ir brangius žirgus, jau trečią kartą atvykti į Lietuvą?
* * *
– Esate aukšto lygio raitelis, jojimo mokytojas ir žirgų treneris, tačiau nesibodite dalinti patarimų net visai žaliems mėgėjams, dirbti su vadinamaisiais laisvalaikio žirgais.
– Raiteliai mėgėjai retai gauna dėmesio iš jojimo trenerių, jeigu jie patys ar jų žirgai atrodo neperspektyvūs. Tačiau profesionalai turi suprasti, jog žirgų mėgėjai tiesiogiai ar netiesiogiai išlaiko žirgų sportą ir verslą. Todėl jie nusipelno tokios pat pagarbos bei dėmesio, kaip ir kiekvienas raitelis.
– Kuo ypatingas portugališkas jojimo menas?
– Kai kurių žmonių nuomonė apie bulių kautynes yra neigiama, tačiau tik dėl jų Portugalijoje ir visame Iberijos (Pirėnų) pusiasalyje mes išlaikėme šimtmečius puoselėtą tam tikrą jojimo meną ir tam tikro tipo žirgus, vadinamus iberiškaisiais.
Tai visai kas kita nei sportinis jojimas. Raitelis – sportininkas negalėtų susitikti su buliumi arenoje, nes tai – gyvybės ir mirties klausimas. Tam reikia aistros, būti tos kultūros ir tradicijos dalimi.
Moko daugiau nei jojimo meno
„Kai prieš penkerius metus C.Leriasas „atsitiktinai” (jeigu atsitiktinumų būna) atėjo į mano gyvenimą, iškart supratau, kad tai žmogus, kuris žino, kur eina, ką daro, ir gali vesti paskui save kitus. Geriausia, ką žmogus žmogui gali duoti – tai jį ko nors išmokyti. Tai, ko mane išmokė Cesaris, yra daugiau nei jojimo metodai ar triukai – jis padėjo man atrasti savo kūną, protą ir intuiciją kaip jojimo meno instrumentus. Cesaris visada bus mano Mokytojas.
Iberijos pusiasalyje, jojimo meno lopšyje, praleidau mėnesių mėnesius. Mačiau tik žirgininkų ir žirgų gyvenimą. Bet man nesvarbu, kokia tai šalis – Portugalija ar Antarktida. Netgi nesvarbu ir tai, kiek mes kartu su Cesariu dar pajėgsime eiti keliu, kuris nėra lengvas. Cesaris dar mūsų pažinties pradžioje sakė: „Aš nepadarysiu tavo gyvenimo lengvesnio.”
Svarbu yra tik viena: jojimo menas neturi būti pamirštas. Jis – mūsų kultūros ir Europos civilizacijos dalis. Taip yra pasakęs portugalų jojimo meistras Nuno de Oliveira.
Jojimo menas, kurio ir Lietuvoje mokė Cesaris, – tai grožis, tiesa, laisvė tiek kūrėjui, tiek stebėtojui. Ir tai yra svarbiausia.”
Išsamų interviu skaitykite žurnale „Stilius”
