Gimdymas prieš devyniolika metų buvusiai vilnietei D.Misiūnienei tapo dideliu smūgiu.
Dvynės Agnė ir Kristina gimė neišnešiotos. Per anksti į pasaulį pasibeldusioms mažylėms buvo nustatyta naujagimių retinopatija (neišsivysčiusios tinklainės kraujagyslės).
„Tuomet Antakalnio ligoninė neturėjo dviejų inkubatorių, ir dvynes pervežė į vaikų ligoninę Santariškėse. Dukterims buvo prijungtas deguonis, o jis galėjo išdeginti tinklainę.
Bet tikslios apakimo priežasties nežinome“, – svarstė D.Misiūnienė.
Nelaimės nesiliovė persekioti – dvynės ligoninėje užsikrėtė pavojinga bakterija. Kristina jai nepasidavė, o Agnės gyvybė užgeso. Mažylei tebuvo šešios dienos.
Netekusi vienos dukters Daiva nesusitaikė su kitos negalia. Kadangi tuo metu lietuviai medikai nesiryžo Kristinai atlikti akių operacijos, D.Misiūnienei pakako ryžto triskart nuvykti į akių ligų klinikas Berlyne ir Frankfurte prie Maino.
Kristinai buvo vos pusė metų, kai jai atliko pirmą akių operaciją, po to teko iškęsti dar dvi.
Operacijos nepadėjo. Vokietijoje medikai galiausiai pasakė: „Susitaikykite su dukters aklumu ir ją ugdykite.“ Ir šie žodžiai nesugniuždė D.Misiūnienės.
Dabar, kai ji mintimis grįžta į tą sunkųjį laikotarpį, pripažįsta: „Su vyru buvome bepročiai: kas gali atkurti akių tinklainę, kurios nėra? Bet mes norėjome viską išmėginti, nes turėjome viltį.“
Lietuvių medikai anuomet neturėjo patirties gydant neišnešiotų kūdikių retinopatiją, dabar šioje srityje pasiekiama puikių rezultatų.
„Apie aštuoniasdešimt procentų neišnešiotų kūdikių dabar jau gali matyti“, – įsitikinusi aklumo gydymo perspektyvas sekanti D.Misiūnienė.
Dukters aklumas buvo ne vienintelis smūgis motinai. Prabėgus dvejiems santuokos metams, su atžalos negalia negalėjęs susitaikyti vyras paliko šeimą.
Tačiau ir skyrybos nesužlugdė D.Misiūnienės, kai ji liko viena su akla dukra ant rankų. Jauną moterį guodė darbas vaistinėje Vilniaus senamiestyje.
Čia dažnai užsukdavo darbuotojai iš Nyderlandų Karalystės ambasados. „Moterys atbėgdavo vaistų nuo galvos skausmo“, – prisiminė farmacininkė.
Tarp ambasados darbuotojų ir vaistininkės užsimezgė šiltas bendravimas. Sykį D.Misiūnienė iš šios ambasados sulaukė pasiūlymo vykti į komandiruotę susipažinti su specialiųjų tarnybų (medikų, policijos ir ugniagesių) darbu Olandijoje.
Viešnagės metu lietuvė susipažino su Priešgaisrinio departamento vadovu, septyneriais metais vyresniu Emiliu van Schie. Olandas iki tol nebuvo lankęsis Lietuvoje ir užsiminė, kad norėtų aplankyti šią šalį. Juodu apsikeitė telefono numeriais.
Po kurio laiko D.Misiūnienė sulaukė svečio skambučio. Tądien ji buvo išvykusi į Klaipėdą, o telefono ragelyje pasigirdo Emilio balsas.
Vyras pasakojo, kad stovi prie jos buto, spaudžia skambutį, bet niekas durų neatidaro, ir jis ketina eiti pasivaikščioti į šalia namų esantį parką.
D.Misiūnienė pagal nupasakotą vaizdą išties suprato, kad olandas nejuokauja – vyras neįspėjęs atvyko jos aplankyti. Ši staigmena vėl apvertė aukštyn kojomis moters gyvenimą – tik tąkart į gerąją pusę.
„Į Olandiją išvykau dėl didžiosios pasaulio meilės“, – net ir po penkiolikos metų, praleistų mylimojo tėvynėje, su šypsena ištarė D.Misiūnienė.
E.van Schie santuoka su lietuve buvo pirmoji. Moters dukrą jis augina kaip savo, bendrų vaikų pora neturi.
„Reikėtų būti labai stipria moterimi, kad būčiau pasiryžusi antrąkart gimdyti. Bijojau, kad galėtų pasikartoti panaši gimdymo istorija. Juk organizmas nepasikeičia. Stebuklų nebūna“, – sakė D.Misiūnienė, daugiau nebesiryžusi motinystei.
Netoli Roterdamo esančiame miestelyje su sutuoktiniu Emiliu ir dukra įsikūrusi lietuvė savo profesijos neiškeitė – dirba vaistinėje.
Dažnas čia ją pavadina vaistininke iš Prancūzijos arba Belgijos, bet pavardės po antrosios santuokos nepakeitusi D.Misiūnienė dėl to neįsižeidžia.
Lietuvė olandams nepuola aiškinti, iš kur kilusi, nors moters ir jos dukters širdis verkia iš skausmo dėl to, kad tėvynėje liko mažai artimųjų.
„2012 metai buvo vadinami pasaulio pabaiga. Mums tie metai iš tiesų prilygo pasaulio pabaigai, nes per pusmetį užgeso abu Kristinos seneliai“, – dėl tėvų, gyvenusių Jonavoje, netekties žaizdos negyja Olandijoje gyvenančiai lietuvei.
Senelių išėjimą anapilin anūkė prisimena labai šviesiai: „Kiekvieną vasarą aštuonias savaites praleisdavau pas juos: kalbėdavau tik lietuviškai, ragaudavau gardžių lietuviškų patiekalų, kurių labai pasiilgdavau.“
Kristina su tėvu kartais pabendrauja tik telefonu arba elektroniniais laiškais.
Kad nenutrūktų gijos su tėvyne, lietuvės šeima prieš metus įsigijo sodybą viename Ukmergės rajono vienkiemyje. Šioje vietoje medinį namą su trimis hektarais žemės lietuvė ir olandas pirko tik dėl to, kad Ukmergėje gyvena Daivos giminaičiai.
Kristina džiaugiasi, kad vienkiemyje tvyro spengianti tyla, kuri jai leidžia geriausiai pailsėti.
E.van Schie užsidegęs lietuviškame vienkiemyje turėti biodinaminį ūkį, kuriame nenaudojami jokie cheminiai preparatai.
Dėl šio pomėgio olandas tėvynėje kartą per savaitę lanko paskaitas žemės ūkio akademijoje, o šeštadieniais mokosi pas ūkininką.
Kai prieš Vėlines D.Misiūnienė su šeima viešėjo savo sodyboje Ukmergės rajone, su jos dukterimi kalbėjomės apie aklųjų galimybes kuo geriau įsilieti į sveikųjų visuomenę ir pažinti visas gyvenimo spalvas.
K.Misiūnaitė nė dienos neišsiverčia be Braille’io rašto eilutės – elektromechaninio prietaiso, sudaryto iš vienoje eilutėje išrikiuotų keliasdešimties šešiataškių ar aštuontaškių elementų ir leidžiančio akliesiems ir silpnaregiams Braille’io raštu skaityti kompiuterio ekrane esantį tekstą.
„Braille’io eilutę prijungiu prie nešiojamojo kompiuterio ar išmaniojo telefono ir perskaitau viską, kas rodoma ekrane. Tačiau susipažįstu tiktai su tekstu, bet ne su paveiksliukais.
Visi vadovėliai yra įvesti į kompiuterį. Mokytojai gali skaityti mano kompiuterio ekraną“, – apie kasdien namuose ir mokykloje naudojamą Braille’io eilutę, kainavusią šešis tūkstančius eurų (apie 20 tūkst. 700 litų), pasakojo K.Misiūnaitė.
Paskutinėje Vlardingeno gimnazijos klasėje (šeštoje pagal olandų mokymo programą) besimokanti K.Misiūnaitė rengiasi studijuoti mokesčių teisę.
„Man labai patinka prancūzų kalba, bet ar tikrai turėčiau galimybių dirbti baigusi šias studijas? Pažįstu aklųjų, kurie baigė teisę ir įsidarbino.
Jie dirba didelėje įmonėje ir padeda sutvarkyti su mokesčiais susijusius reikalus. Todėl perspektyviausia man būtų rinktis teisės studijas“, – galiausiai apsisprendė K.Misiūnaitė.
Ji norėtų dirbti įmonėje, kurioje suptų tik regintys žmonės. „Pažįstu vieną aklą mokytoją, kuri visą gyvenimą dirba aklųjų mokykloje.
Toji mokykla – labai siauras pasaulis, visiems saugu, nes vieni kitiems padeda. Bet aš norėčiau pažinti platesnį pasaulį“, – svajoja Kristina.
Mergina puoselėja svajonę turėti Labradoro retriverių veislės augintinį, kuris būtų išmokytas pagelbėti akliesiems.
Šios veislės šunys Olandijoje dresuojami taip, kad akląjį lydėtų jo maršrutais ir net galėtų surasti laisvą vietą autobuse ar traukinyje. Gimnazistė svarsto, jog tuomet ji būtų dar savarankiškesnė.
K.Misiūnaitei kalbant apie pažinimo džiaugsmą, jos akys spindi, veidą nutvieskia plati šypsena. Merginos gyvenimo variklis – noras aprėpti tai, ką gali ir sveikieji.
– Jūs nuo kūdikystės nematote – ar bent įsivaizduoja, kaip atrodo brangiausias žmogus – mama? – paklausiau Kristinos.
– Reikia žmogų apkabinti, tada sužinai, kaip jis atrodo.
Man sunku įsivaizduoti, kaip žmogus atrodo – aš žmones atpažįstu pagal balsą. Aišku, pirmas įspūdis ne visada atitinka mano nuomonę, kaip tas žmogus galėtų atrodyti. Man sunku žinoti, kaip jis apsirengęs.
Man mama nuperka drabužius. Pati negalėčiau išsirinkti, nes niekada nemačiau spalvų. Jas sunku įsivaizduoti, tik iš pasakojimų žinau, kad žolė yra žalia.
Kai susipažįstu su naujais žmonėmis, dažnai diskutuojame apie spalvas. Jie bando man paaiškinti, kas yra spalva: šviesi ar tamsi. Neįmanoma to išaiškinti aklajam.
Juk mes, aklieji, akimis matome tiek, kiek matantieji – nosimi. Nieko nematome. Bet matantiems sunku įsivaizduoti, kad nieko nematome.
– Ko labiausiai bijote?
– Mano silpnaregė draugė sykį patarė iš gimnazijos namo grįžti traukiniu. Dar paragino: man pavyksta, ir tau pasiseks. Tačiau yra didelis skirtumas: visiškai nematyti ir šiek tiek matyti.
Vieną kartą įlipau į traukinį, o išlipant laukė draugė. Akliesiems dvigubai daugiau reikia išeikvoti energijos, kad pasiektų tikslą. Kelionėje visi garsai, įspūdžiai iš manęs pareikalauja daug jėgų.
Baisu, jeigu ne į tą traukinį įlipsiu. Visada reikia klausti žmonių. Paskirstyti energiją tarp mokslų ir tokio važiavimo būtų labai sunku.
Todėl džiaugiuosi, kad mama gali mane nuvežti automobiliu į gimnaziją, o dažniausiai grįžtu taksi.
Todėl ketinu studijuoti universitete, kuris būtų kuo arčiau namų. Gerai būtų kuo mažiau jėgų skirti kelionei ar pačiai valgį ruošti.
– Ar mokate šeimininkauti virtuvėje?
– Moku paruošti juokingus valgius: išsivirti ryžius ir kiaušinius. Kalėdų Senelis sykį dovanų atnešė plastikinį kiaušinį, kuris įdedamas į puodą tarp tikrų, ir kai šie išverda, jis pradeda skleisti melodiją.
Ši dovana skirta tam, kad žinočiau, kada kiaušiniai išvirė. Norėčiau mokėti daugiau valgių ruošti, bet neužtenka jėgų.
– Kam daugiausia skiriate laiko? Ką veikiate laisvalaikiu?
– Daug laiko atitenka mokslams. Be to, mėgstu skaityti knygas. Braille’io rašto knygos yra labai didelės. Įdomesnę knygą sudaro dešimt ar penkiolika dalių, tokia knyga vidutiniškai sveria porą kilogramų.
Gerai, kad Olandijoje nereikia eiti į biblioteką – atsiunčia knygą į namus. Kai grįžtu į Lietuvą, užsuku Vilniuje į aklųjų ir silpnaregių biblioteką. Ten kvepia knygomis ir rinkdamasi jas galiu pavartyti.
– Tačiau jums nesvetimi ir aštrūs pojūčiai. Kaip išmokote slidinėti?
– Slidinėjimu susidomėjau su tėvais apsilankiusi Utrechte vykusioje mugėje, skirtoje akliesiems. Viena agentūra pristatė paslaugą – slidinėjimą su palydovais.
Man buvo dvylika metų, kai pirmąkart su tėvais susiruošėme į Prancūzijos Alpes.
Palydovas mane pastatė ant slidžių, paėmęs mano rankas parodė, kokius judesius turėsiu daryti. Iš pradžių leidomės įsikibę vienos slidžių lazdos.
Jeigu padarau klaidą, tuoj pat griūvu. O jeigu jų nepadarau, sėkmingai nusileidžiu. Įgijau patirties, todėl iš paskos lydima palydovo išmėginau ir juodąsias trasas. Mama prisipažino negalėjusi žiūrėti, kai leidausi juodąja trasa.
Kai pramokau slidinėti, pati plačiose trasose jaučiuosi saugiai – galiu sukinėtis į kairę, dešinę.
– Ar pavyksta išvengti susidūrimų?
– Visada leidžiuosi su palydovu. Jam reikia turėti ne dvi, o keturias akis. Juk palydovas stebi mane ir kitus slidininkus. Be to, stodama ant slidžių užsidedu liemenę, kuri pažymėta aklųjų ženklu, kad mane matytų kiti.
Kai prieš dvejus metus mūsų klasė susiruošė į Austrijos Alpes slidinėti, bendraklasiai nesuprato, kaip aš galėčiau šliuožti slidėmis.
Man pagelbėjo gimnazijos durininkas, kuris anksčiau buvo lydėjęs akluosius į kalnus. Jis man padėjo visą savaitę slidinėti.
– Sakoma: jeigu sykį stoji ant slidžių, negali atsispirti kalnų traukai. Ar jums tai irgi pažįstamas jausmas?
– Nejaučiu baimės, nes nematau, kokio aukščio kalnas. Iš pradžių palydovo klausdavau, ar kalnas status, ar slidės greitai leisis. Tačiau jis po pirmo nusileidimo pasakė: daugiau nebepasakosiu, nusiteik, kad slidinėsi, ir leidžiamės žemyn.
Kai įgudau slidinėti, pajutau, kad leisdamasi nuo kalno esu nuo nieko nepriklausoma – nereikia klausti ar prašyti matančiųjų, kaip kitose situacijose.
– Kaip sekasi sukti ratus čiuožykloje?
– Kai tik pašąla, visi olandai išsitraukia pačiūžas. Žinojau, ką reiškia slidinėti, tad norėjau pabandyti čiuožti pačiūžomis.
Tačiau taip ir neįvaldžiau pačiūžų, nes tam nebeliko laiko.
– Koks pomėgis dar vilioja?
– Porą metų lankiau irklavimo būrelį. Man patiko irkluoti valtį dėl to, kad pabūdavau gamtoje, girdėdavau paukščių balsus, vėjo ūžesį, bangelių ritimąsi.
Bet šiais metais dėl pamokų tvarkaraščio negalėjau lankyti būrelio, nes namo grįžtu ketvirtą ar penktą valandą popiet.
– Olandijoje populiaru minti dviračius. Ar jums tai būtų pernelyg sudėtinga?
– Su tėvu (Emilį vadina tėvu) važiuojame dviviečiu dviračiu. Bet irgi reikia išsiruošti, nes pirmiausia ruošiu pamokas, pagroju akordeonu.
Būdama aštuonerių su mama nuėjau į kursus, kuriuose supažindino su muzikos instrumentais. Man patiko gražus akordeono skambesys.
Bet paskui pajutau, kad jį sunku nešiotis į muzikos pamokas. Būčiau kokią dūdelę išsirinkusi, būtų buvę lengviau. (Juokiasi.)
Tad minti dviratį laiko lieka tik poilsio dienomis.
