Kalbėdama su manimi rankas ji sudeda ant kelių, todėl atrodo drovi ir išgąsdinta. Jei nežinočiau, tai nebūčiau supratęs, kad riešus juosia antrankiai. Prieš valandą ją sulaikė policijos pareigūnai.
* * *
Ieva prisidegė dar vieną cigaretę ir nuėjo džiaustyti skalbinių. Ima iš krepšio moteriškus rūbelius ir deda ant virvių, ištemptų kambaryje. Rožinės spalvos kojines, ant kurių išsiuvinėtas meškiukas, padeda vieną šalia kitos. Tvarkingai. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos bute kratą atlieka policijos pareigūnai.
Ji tiek rūko, kad dūmai graužia akis ir man ima skaudėti galvą. Kažkas atidaro langą ir bute padvelkia lapkričio vakaru. Tvankus cigarečių kvapas susimaišo su skalbimo milteliais ir lėkštėje ant žemės mirkstančia silke.
* * *
Andrius paliečia savo dešinę koją lyg norėdamas pakelti džinsus ir parodyti blauzdą. Jaunas vyras sako, kad rūpinasi savo higiena, todėl neturi problemų dėl odos. Tikiu juo, nes pūvančios mėsos kvapo neužuodžiu. O tai yra neįprasta.
Heroiną jis vartoja jau keturiolika metų, leidžiasi į koją ir yra patyręs narkomanas. Priešingai nei Rūta ar Ieva. Pareigūnai man ne kartą pasakojo, kad heroino vergai miršta labai greitai, maždaug po kelerių metų. Bet Andrius kitoks. Prie Vilniaus čigonų taboro sulaikytas vyras buvo net labai gyvybingas.
„Susileido šiąnakt, apie ketvirtą ryto“, – sako. Iš jo intonacijos suprantu, kad keltis tokiu metu yra įprasta. Tai – narkomanų kasdienybė.
Jie gyvena tose pačiose gatvėse, kuriomis skuba įprastas Vilniaus gyvenimas. Mes prasilenkiame su jais, užuodžiame juos, girdime jų žingsnius, pro mūsų akis lekia keista jų kasdienybė. Tik mes jos nepastebime. Gal todėl, kad dalis jų minioje atrodo kaip eiliniai piliečiai. Gal todėl, kad jie patys nenori būti pastebėti. Nenori, nes intuityviai supranta, kad mūsų kasdienybės smarkiai skiriasi.
Mes tekame lyg upė, turinti vagą. Keliamės rytais, dirbame, mokomės, uždirbame pinigus ir juos išleidžiame, rūpinamės savo artimaisiais, draugais, lipdome savo vertybes ir ilsimės, kad rytoj vėl galėtume daryti tą patį.
O jie išsprūdo iš įprastinio gyvenimo ir dabar lyg mirę laivai dreifuoja šalia tvarkingos mūsų flotilės.
Jų kasdienybėje nėra aiškumo ir tvirtų krantų, į kuriuos galėtų atsiremti trenkus dideliems išbandymams. Nėra pastovumo ir saugumo jausmo. Aplink juos – tik pilka migla, per kurią nesimato nei spalvų, nei emocijų, nei aplink esančių figūrų, nei už nugaros sėlinančio pavojaus. Jų gyvenimas aklas, chaotiškas ir nesaugus.
Nuo mūsų tvarkingos kasdienybės iki dreifavimo toje migloje – tik vienas žingsnelis. Šių trijų jaunų žmonių pasakojimai liudija - tą klaidą galime padaryti kiekvienas.
* * *
Nekaršta, tačiau Andriaus veidas spindi prakaitu. Kai kurie lašeliai iš gilių akiduobių nusirita per iššokusius skruostikaulius. Tas sūrus spindesys dar labiau išryškina jo odos geltonumą.
„Pirmą kartą pabandžiau su kaimynu. Jis buvo vyresnis už mane, priklausė kažkokioms brigadoms. Aš tiksliai nežinau, kuo jis užsiėmė, bet man, tiesą sakant, buvo visiškai neįdomu“, – pasakojo Andrius. Tai nutiko 1999 metais Vilniuje. Jam buvo devyniolika metų.
Andrius užaugo šeimoje, kurią mes pavadintume gera. Mokėsi neblogai, buvo talentingas sportininkas. Lankė boksą, kilnojo sunkumus. Ne tik negėrė, bet ir nerūkė, nors tai buvo madinga. „Gerai atrodžiau“, – tikina.
Matyt todėl jį užkalbino daugiabučio kaimynas, kuris buvo susijęs su Vilniaus nusikaltėlių grupuotėmis. Pasiūlė heroino – vieno iš stipriausių ir greičiausiai priklausomybę sukeliančių narkotikų. Devyniolikametis sutiko. Buvo labai smalsu.
Apsilankymai kaimyno bute greitai tapo kasdienybe. „Nežinau, iš kur jis gaudavo, tiesiog visada turėdavo, aš neklausinėjau“, – pasakojo.
Andriaus ryšiai su šeima greitai nutrūko. Išsikraustė iš tėvų buto. Kaimynas dingo. Atsirado kitų draugų, kurie gaudavo heroino, bet vėliau pradingo ir jie. Todėl heroinui pinigų prasimanydavo vogdamas. Daugiausiai – maisto produktus, kuriuos lengva greitai parduoti. Kelis kartus sėdėjo kalėjime.
„Ateidavau kaip šeimininkas į parduotuvę ir pasiimdavau ko man reikia. Kaip jūs kažką perkate, taip aš pasiimdavau, va taip, visiškai laisvai“, – pamojuoja rankomis, demonstruodamas, kaip lengvai jam sekėsi vogti.
* * *
Ieva susikėlė kojas ant lovos ir sukryžiavusi prispaudė prie savęs. Džinsai pasikelia ir pastebiu dar vienas kojines su meškiukais. Panašios į tas, kurias kabino ant skalbinių virvės. Šokiruoja tai, kad joje dar gyvas moteriškas trapumas. To nesutraiškė net šimtai ant merginos gulusių vyrų.
„Buvo kažkada čia neseniai pagavę dėl narkotikų“, – įsitaisiusi ant lovos sako pareigūnui, kai šis paklausė apie reikalus su policija. Tądien jos bute taip pat rado švirkštą ir šaukštą su heroino likučiais.
Mergina narkotikus pradėjo vartoti prieš dvejus metus. Heroino pasiūlė buvęs draugas. „Pirmą kartą nepatiko. Antras kartas buvo geresnis“, – šaltai pasakoja. Jos vyzdžiai susitraukę, o judesiai sukaustyti ir, rodos, neprognozuojami. Ji vis dar apsvaigusi.
Heroino susileido prieš kelias valandas. Apsvaigo, pasimylėjo su savo nauju draugu ir jau ruošėsi gretimame kambaryje gultis po vyru, atėjusiu iš gatvės. Tačiau buvo sulaikyta policijos pareigūnų.
„Ką, geriau, kad atimtų motinos butą? Ji visiška alkoholikė!“ – atšauna, kai paklausiau, kodėl ji verčiasi prostitucija. Tuo mergina užsiima nuo vasaros. Nuo tada, kai neteko darbo ir pristigo pinigų narkotikams.
* * *
Rūtą išprievartavęs vyras atrodė niekuo neišsiskiriantis. Atvažiavo brangiu automobiliu, paklausė, kiek kainuoja ir pasiūlė važiuoti į viešbutį. Tik tada, kai juodas automobilis pradėjo judėti iš Vilniaus, mergina pajuto pavojų.
„Atidariau dureles ir pasakiau, kad šoksiu lauk, o jis paspaudė pedalą ir padidino greitį“, – pasakoja. Tada jaunos merginos galvoje sukosi daug minčių: apie dvi likimo drauges, kurias neseniai miške nužudė klientai, apie buvusį draugą. Ir apie dukrelę, kuri tuo metu buvo saugi pas Rūtos motiną.
Tiesiai to nepasakė, tačiau dėl tokio gyvenimo mergina kaltina būtent ją – motiną. „Mokiausi gerai, niekada nebuvo jokių nusiskundimų. Bet ji vis tiek buvo labai griežta, turėdavau anksti grįžti namo, negalėjau būti su draugais“, – prisimena. Papasakojusi apie motiną Rūta stipriai suspaudžia lūpas.
Iš tvirtų gniaužtų išlaisvino meilė. Jis buvo vaikinas, kuriam negaliojo visuomenės taisyklės ir baimė pasielgti neteisingai. Blogas berniukas, kuris apsuko galvą gerai mergaitei, spaudžiamai rūpestingos motinos. Todėl iškart išsikraustė pas jį. Greit susilaukė dukrelės.
Mergina tik vėliau sužinojo, kad mylimasis vartoja heroiną. „Neištvėriau ir pasakiau, kad duotų ir man, jei jau pats vartoja“, – pasakoja apie pirmą kartą. Tai buvo spontaniškas, neapgalvotas žingsnis. Poelgį nulėmė ne smalsumas, bet pyktis ir noras sukrėsti mylimą žmogų.
Motina Rūtą tvirtai suspaudė ir tada, kai suprato, kad dukra yra priklausoma nuo narkotikų. Mergina ir jos vaikinas buvo uždaryti į narkologijos ligoninę. Tuo metu meilužiai heroiną vartojo jau dvejus metus. Motina privertė juos iškęsti detoksikaciją.
* * *
„Labiausiai aš bijau nemigos“, – nusipurto Andrius. Mes dar nebuvome pradėję kalbėti, kai jis emocingai ištarė šiuos žodžius. Nuo detoksikacijos vyras pradėjo savo pasakojimą apie narkotikus. Lyg teisintųsi, kodėl nepabando mesti.
* * *
„Aš nebijau fizinio skausmo, nes tai įmanoma ištverti. Baisiau, kai praeina lomkės ir prasideda depresija“, – pasakoja Rūta. Narkologijos ligoninėje ji gulėjo ne vieną kartą.
* * *
„Tu visiškai negali užmigti. Ir akys visada tokios“ – rankomis parodo Andrius. – Tai tęsiasi ne vieną dieną, bet savaitę, dvi. Va šito aš ir bijau.“
* * *
Rūta pirštu beda į vietas, kurias laužo skausmas, kai kraujas šalina heroiną: keliai, alkūnės, pilvas, nugara, smilkinys. Pirmąją savaitę tie skausmai tokie nepakeliami, kad nenumalšina net stiprūs vaistai. Detoksikacijos kančios srūva prakaitu, drebuliu, aimanomis ir bemiegėmis naktimis.
„O po to, kai fiziškai pasidaro geriau, prasideda depresija“, – pasakoja Rūta. Tai dar labiau skausmingas procesas. Į išsekintą kūną grįžta kasdienybė, kurią narkomanas paliko išeidamas į miglą.
„Tada tu supranti, kad kokioje padėtyje esi, supranti, kad esi visiškai viena, nieko neturi. Nebeturi draugų, tik pažįstamus, neturi darbo. Kam nereikalinga narkomanė ir prostitutė? Skolos, antstolių laiškai, policija. Viskas užgriūva vienu metu, o tu esi visiškai viena“, – pasakoja.
* * *
„O gyvenimas tai bėga. Anksčiau reikėjo kažką daryti, tvarkyti, kabinti. O ką tu dabar padarysi? Dabar jau vėlu. Nėra viskas taip paprasta“, – apie sugrįžimą į nubėgusį gyvenimą sako Andrius.
* * *
„Narkomaną reikia palaikyti, padėti viską ištverti, žiūrėti, kad nepalūžtų. O mama vis spaudžia ir spaudžia. Sako: atsimenu, važiuodavau pro Krasnūchą (Savanorių prospektas Vilniuje. – Red.), matydavau visokius prasigėrusius ir galvojau, kad mano dukra tokia nebus. Narkomanui negalima sakyti tokių dalykų! Aš ir pati suprantu, kad gyvenime nieko nebeturiu! Aš nenoriu, kad mano dukros motina būtų narkomanė, ką ji apie mane galvos!“, - emocingai kalba Rūta.
Ji pravirksta.
* * *
Andrius pradeda kalbėti apie savo šeimą. Man pasirodė, kad klausimas apie tėvus ir seserį jį nudžiugino. „Ačiū Dievui, jiems viskas gerai“, – sako. Po kelių akimirkų priduria: „Labai gerai!“ Nusispjauna per petį ir pastuksena į kėdę. Taip apsidraudžia, kad niekas nepavogtų jo tylaus džiaugsmo.
Sesuo gyvena Švedijoje. Turi gražią šeimą. Gyvena pasiturinčiai. Bet Andrius nebendrauja su ja. „Aš esu vyresnysis brolis, tai aš turėčiau jai padėti, o ne prašyti pagalbos. Man gėda“, – sako. Dabar jam padeda tėvai.
* * *
Ieva bando atimti skambantį telefoną iš pareigūno. Užšoka ant lovos ir čiumpa už rankos. „Man mama skambina, ji šiandieną turi pas mane atvažiuoti!“, – uniformuotą vyrą puola mergina.
Ką tik, per apklausą, apie savo motiną kalbėjo su panieka. Alkoholikė, kuri gali netekti buto, todėl jos dukra priversta dirbti prostitute. Tačiau dabar nebijo net rūstaus pareigūno žvilgsnio, kad tik pabendrautų su artimu žmogumi.
* * *
Rūta tyli. Ašaros jos gražiu veidu tekėjo vos kelias akimirkas. Nusišluosto ir sako: „Aš dažnai galvoju apie savižudybę. Paimti viską ir baigti. Bet nenoriu, kad mano dukros motina būtų narkomanė.“ Ji dar tiki, kad sugrįš į normalų gyvenimą.
* * *
Andrius sako, kad pastaruosius mėnesius jam pavyko sumažinti dozę. Anksčiau per dieną heroinui išleisdavo apie 300 litų. Dabar jam užtenka trisdešimties. „Dabar man gerai. Pabandysiu visai mesti“, – nedrąsiai sako.
Nebevagia. Dabar užtenka socialinės paramos, nes narkotikams išleidžia daug mažiau. Be to, dirba atsitiktinius darbus. „Žolę nupjaunu, malkų prinešu. Taip taip, aš nebijau!“, - tikina.
* * *
Išgirdusi mano klausimą Rūta susimąsto. Žiūri pro policijos nuovados langą. Kieme matosi kažkoks apgriuvęs senas pastatas ir lapų dar nenumetusi liepa. Ar tu galvoji, kad čia laikinas etapas? Galvoji, kad dar gali išsikapstyti?
„Žinai, taip, – patylėjusi atsako. Tada dar pagalvoja, kelis kartus palinksi galva ir jau ryžtingiau pakartoja. – Taip, galiu. Kaip tik rytoj einu į ligoninę.“
Aš vėl nusistebiu, kad ji labai moteriška ir graži. Tik prakaitas ir pamėlę paakiai išduoda, kodėl mes kalbamės.
* * *
Andrius pasakoja, kaip per Visų šventųjų dieną su tėvais aplankė mirusios sesutės kapą. Tądien jis prisiminė, ką reiškia jausti. Heroinas nužudo visus jausmus ir potyrius. Nematai, negirdi, neužuodi. Narkomanai gyvena migloje.
„Ėjom pro tokią gražią, raudoną mašiną. Kažkaip švietė saulė ir atsispindėjo nuo jos durelių. Aš priėjau, pažiūrėjau ir pagalvojau: blemba, kaip gražu! Toks keistas jausmas matyti saulę! Anksčiau to nepastebėdavau, būdavo visiškai nusispjaut. Įėjau į mišką ir įtraukiau gryno oro giliai į save, pasidarė taip gera!“, – glostydamas krūtinę pasakoja vyras.
Atrodo, kad jį nuoširdžiai stebina ir džiugina tie išgyvenimai.
* * *
Rūta man davė savo telefono numerį. Susitarėme, kad paskambinsiu jai po metų. Gal tada ji bus grįžusi į gyvenimą, kurį paliko žengdama į miglą.
Herojų vardai yra pakeisti. Pakeistos ir pasakojimų detalės, kurios padėtų juos atpažinti. Iš citatų išmesti necenzūriniai žodžiai.
