Tremtinė odontologė vyrą ukrainietį pamilo taisydama jam dantis

Meilės istorijų pasaulyje – gausybė. Vieni susitinka kelionėse atostogaudami, kiti – studijuodami ar dirbdami kartu, treti – per draugų vakarėlius. Meilė aplanko visus – jos skonį patyrė ir tremtį kentę lietuviai.

Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Purytė

Nov 15, 2013, 2:04 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 8:39 AM

Vienos lietuvės meilės istoriją tremtyje – tolimajame Barnaule – papasakojo į Lietuvą visam laikui prieš 13 metų grįžęs jos sūnus Sergejus Lebedevas.

Jo tėvai Bronslava ir Valentinas susipažino 1945 metais. Juos likimas suvedė per didelį skausmą. Motina buvo ištremta iš Lietuvos, tėvas – gamyklos darbuotojas iš Ukrainos – evakuotas iš kito Rusijos miesto dėl artėjančio karo fronto.

Laimė, Sergejaus motina prieš karą spėjo baigti Kauno medicinos universitetą, tapo dantų gydytoja. Tai ir padėjo jai sutikti savo gyvenimo žmogų.

Plungėje moteris buvo pradėjusi dirbti, turėjo savo kabinetą, dvejus metus dirbo. Jau planavo gyvenimą kartu su kitu vaikinu Lietuvoje.

1941 birželio 16 dieną su pirma trėmimų banga Bronislava su tėvais ir seserimi buvo išvežta iš Naujosios Vilnios. „Dar stovi ten vagonas su kryžiumi“, - priminė Sergejus.

Moters mylimasis emigravo į JAV. Praėjus daug metų jie ieškojo vienas kito, tačiau nesėkmingai.

Mylimąjį atpažino odontologės kėdėje

Sergejaus motina su seserimi ir tėvais Rusijoje gyveno kaime prie miško. Jos nebuvo įkalintos, tačiau privalėjo dirbti miške – nuo ryto iki vakaro ruošė medžius. Kai jas pervežė į Barnaulą, moterys turėjo dirbti gamyklos liejykliniame ceche. Apgyvendino jas barakuose – rūsiuose žemiau žemės lygio, tik langai kyšojo viršuje.

Specialiosios tarnybos po 3 metų darbo ceche peržiūrėjo bylas ir rado, kad lietuvė Bronislava – dantų gydytoja. Altajaus krašte trūko gydytojų. Ji buvo pakviesta pas kuratorių. Šis jos paklausė, ar ji norėtų vėl dirbti pagal specialybę. Lietuvė sutiko. Labai greitai pradėjo darbą gamyklos poliklinikoje.

Dėl šios aplinkybės prasidėjo ne tik dviejų žmonių meilės istorija, bet ir du nauji gyvenimai. Lietuvė betaisydama dantis susipažino su savo būsimu vyru. Jis dirbo gamykloje, pas odontologę atėjo gydyti dantis. Jiedu įsimylėjo. „Rezultatas sėdi priešais jus“, - šypsojosi Sergejus. Jis taip pat turi vyresnę seserį Iriną.

Dirbti gamykloje Sergejaus motina pradėjo 28-erių. Jos ukrainietis vyras – šešeriais metais už ją vyresnis.

Sergejaus tėvas Valentinas į Altajaus kraštą buvo atvežtas iš kito Rusijos regiono. Jis gimė Ukrainoje, atvažiavo dirbti į Staliningrado (dabar Volgogradas) traktorių gamyklą. Karo frontui priartėjus prie Staliningrado, visi darbininkai buvo perkelti giliau į Rusiją – gamykla evakuota į Altajaus kraštą. Taip tėvas 1941 metais atsidūrė Barnaule.

Jam buvo pasakyta, kad vyras susigadins gyvenimą, jei bendraus su tremtine. Jis surizikavo ir už meilę žmonai sumokėjo savo kainą – visam gyvenimui liko vyriausiojo technologo pavaduotoju.

Ir lietuvė dantų gydytoja gamyklos poliklinikoje dirbo iki pat pensijos.

3 metus su kalinio etikete

Kai pora susituokė, gamykla jiems skyrė vieną kambarį bendrabutyje į kurį pervažiavo ir Sergejaus senelė su teta. Tame bute gimė poros pirmagimė, vėliau – ir Sergejus. Paskui šeima persikėlė į dviejų kambarių butą mūriniame 3 aukštų name. „Tai buvo svajonė. Labai mažai kas turėjo dviejų kambarių butą mūriniame name, su tualetu ir šildymu“, - pasakojo Sergejus.

Kai kurie kiti vaikai gyveno namuose, kur visi patogumai būdavo lauke. „Žiemą – minus 40 laipsnių. Tai yra baisu. Kai lyginu, motinos gyvenime miške arba senelio – lageryje, suprantu, kad mes gyvenome svajonėje“, - kalbėjo pašnekovas. Tarp vaikų pokalbiai sukosi apie futbolą, mokyklą, Tarzaną – naujo filmuko herojų.

Visame name būdavo vienas televizorius. „Televizoriaus dėžutė – kaip normalaus didelio televizoriaus, o ekranas – kaip šilelio. Turėjom didelę stiklinę linzę, pripildytą vandens. Mažas ekranas pavirsdavo dideliu. Visa laiptinė susirinkdavo žiūrėti. Pasinerdavome į kitą realybę“, - vaikystę prisiminė Klaipėdos universiteto profesorius.

Gamyklos darbuotojų vaikai taip pat mėgo eiti į kiną ar šėlti lauke, lakstyti paspirtukais. Juos padedant tėvams pasidarydavo patys.

Nors Sergejui neteko patirti žiaurių tremties akimirkų, gimimo dokumentuose užfiksuota, kad jis – tremtinės vaikas. „Tik vėliau sužinojau, kad gimiau kaip kalinys. Motina – tremtinė, dėl to ir sūnus gavo tokią etiketę. Po trejų metų, 1956-aisiais, buvau reabilituotas“, - pasakojo vyras.

Senelis dingo prieš pat lemtingą susitikimą

Ištremti buvo Sergejaus seneliai, motina ir teta. Du motinos broliai ir dvi seserys liko Lietuvoje.

Senelę, motiną ir tetą prievaizdai apgyvendino Altajaus krašte, senelį nudaigojo dar toliau į šiaurę, atskyrė nuo šeimos. Vyras ir žmona bei dukros toli vieni nuo kitų gyveno 7 metus.

Kai seneliui buvo leista susitikti su šeima, likimas iškrėtė šlykščią išdaigą. Vyras taip niekada ir nesusitiko su mylimomis moterimis.

Iš lagerio jis važiavo į Barnaulos miestą pas žmoną. Keliavo traukiniu, vilkėjo gerą paltą, išvaizdžiai atrodė. „Jis buvo žymus homeopatas Rokiškyje, vyresni žmonės iki šiol jį atsimena“, - pasakojo anūkas.

Sergejus pasakojo, jog senelei buvo pranešta, kad vyras paleistas ir važiuoja pas ją. Tačiau jos laukimą nutraukė sunki nežinia. Vyras taip ir neišlipo iš traukinio.

„Buvo baisus banditizmas. Niekas ir netyrė šito dalyko, kodėl senelis dingo“, - sakė pašnekovas.

Jis ne kartą įsitikino – gyvenimas po karo dažnai buvo it ant peilio ašmenų. Teta pasakojo, kad ji pati viena nukeliavo tūkstantį kilometrų, kad atvažiuotų pas seserį kitame Rusijos mieste. Kai plaukė valtimi, trūko vos kelių centimetrų, kad vanduo pradėtų bėgti į valtį. „Mažas vėjelis, ir nepažinočiau savo tetos“, - prisiminė Sergejus.

Gyventi Lietuvoje – su žmona ir dukra

Sergejaus gyvenimas Barnaule tekėjo įprasta vaga. Jis baigė mokyklą, institutą, įsidarbino dyzelio gamykloje. Inžinierius kilo karjeros laiptais, tapo vyriausiuoju inžinieriumi, apgynė daktaro disertaciją.

Žavią rusaitę Galiną – būsimą žmoną – Sergejus pastebėjo studijuodamas. Jiedu mokėsi tame pačiame institute. Susituokė, susilaukė dukros Jelenos. Dabar J.Lebedeva – baleto šokėja Lietuvos operos ir baleto teatre.

1986 metais gavęs pasiūlymą dirbti iš Altajaus krašto Sergejus su šeima persikėlė į Čeboksarus, Čiuvašijos sostinę. Tai – vakarinė Rusijos dalis. Sergejus atsidūrė keliais tūkstančiais kilometrų arčiau Lietuvos. Ten prabėgo 14 gyvenimo metų.

Atėjus persitvarkymui, Rusijoje prasidėjo nestabilus laikas. Sergejaus namuose vis dažniau pasklisdavo mintis: reikia važiuoti į Lietuvą.

Kai vyras 2000 metais persikėlė gyventi į motinos tėvynę, senelė ir tėvas jau buvo mirę, o motina ir teta buvo per senos grįžti. Jos liko gyventi Rusijoje. 2005 metais Sergejaus motina mirė.

„Grįžti į Lietuvą buvo motinos ir tetos svajonė. Spėjau atvažiuoti tik aš“, - galvą lingavo habilituotas mokslų daktaras.

Kalbos mokėsi po 40 metų

Vaikai augo su senele, nėjo į vaikų darželį. Ji galėjo anūkus mokyti lietuvių kalbos nuo vaikystės, bet Sergejus to atsisakydavo. Tik kai prispyrė reikalas po beveik 40 metų vyras ėmėsi mokytis lietuviškai.

Pusseserė Rita jam padovanojo lietuvių kalbos vadovėlį, kur viskas išdėstyta rusiškai.

Dabar visi jo šeimoje kalba lietuviškai.

Ypač meiliai Sergejus kalba apie vienturtę dukterį. Jis tikisi, kad jos ir anūko Lietuvoje laukia puiki ateitis. „Dabar visas mudviejų su žmona gyvenimas yra jie“, - sakė pašnekovas.

Jų gyvenimas vertas atskiro pasakojimo.

***

Daugiau tremtinių ir jų vaikų istorijų skaitykite 2013 metais publikuotoje knygoje „Gyvensime tėvų žemėje“, antrojoje dalyje. Joje publikuojamos tremtinių, politinių kalinių ir jų vaikų istorijos. Knyga išleista už Politinių kalinių ir tremtinių grįžimo į Lietuvą programos pinigus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.