Tėvynėje viešųjų ryšių ir reklamos vadybos studijas baigusi, o korėjiečiams anglų kalbą dėsčiusi Laurelle tris mėnesius su vyru jau gyvena Vilniuje, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Po pasaulį pasiblaškiusi ir darbo patirties pasisėmusi pora ketina imtis savo verslo – greičiausiai internetinės prekybos.
Nors šalis vis neišsivaduoja iš ekonominio sąstingio, dešimt metų Lietuvoje negyvenęs V.Būdvytis tiki būsimo verslo perspektyvomis.
Dabar V.Būdvytis žmonai ieško mokyklos, kurioje ji išmoktų gerai kalbėti lietuviškai, nes lietuvių kalbos prireiks jųdviejų versle ir auginant būsimas atžalas.
Į verslą pora ruošiasi įdėti daug pastangų, todėl tikisi sėkmės. Ar pagal šią formulę jie kūrė savo santykius?
Laurelle: Kai susipažinome, nesitikėjau, kad netrukus tapsime pora.
Mūsų pažintis verta filmo scenos. Juk milijoniniame mieste susitikti – tikras atsitiktinumas. Mus suvedė Pietų Korėjoje švenčiama Padėkos diena. Per šventes korėjiečiai iš didmiesčių išvyksta pailsėti į kaimus, o miestuose lieka tik užsieniečiai. Jie dažniausiai traukia linksmintis į barus.
2011-ųjų rugsėjo 12-ąją susitikome viename Seulo bare: aš atėjau su savo draugais, Vaidas – su savo.
Vaidas: Vienas mano bičiulių užkalbino Laurelle. Užsimezgė smagus pokalbis: bičiulis jai pasiūlė atspėti, iš kokios šalies aš esu kilęs.
Jei mergina iš trečio karto atspės, jai bare turėsiu nupirkti mėgstamo gėrimo. Jei ne, ji mane turės vaišinti. Ji, aišku, neatspėjo ir man užsakė stipraus gėrimo kokteilį.
– Kai Vaidas pasisakė esąs iš Lietuvos, ar žinojote šią šalį?
Laurelle: Seule turėjau draugę, gimusią JAV. Ji man buvo pasakojusi apie Vilnių, iš kurio kilę jos tėvai. Tiek ir buvau girdėjusi apie Lietuvą.
– Kaip klostėsi jūsų santykiai?
Vaidas: Kai bare pradėjome šnekėtis, paklausiau tik jos vardo. Ji užrašė ant lapelio. Nepaprašiau telefono numerio. Tikėjausi dar paklausti, bet netrukus Laurelle su draugais išėjo.
Kitą dieną puoliau internete ieškoti jos kontaktų: paieškos langelyje įrašiau tris raktinius žodžius: Laurelle, Pietų Afrikos Respublika ir Seulas. Radau jos pavardę, užmezgėme ryšius socialiniame tinkle.
Jai buvo keista, kad aš parašiau žinutę. Savaitę bendravome internetu, po to susitikome.
Laurelle: Po dviejų savaičių prisipažinome, kad vienas kitą mylime.
Vaidas: Po mėnesio jai pasiūliau persikelti gyventi pas mane. Juk ji gyveno viena, aš – irgi vienas, kam atskirai mokėti už dviejų butų nuomą, jei galime mokėti tik už vieną butą?
Kartu apsigyvenome 2011-ųjų lapkričio 5-ąją, o kitų metų spalio 12 dieną pasipiršau. Oficialiai susituokėme Laurelle gimtajame mieste Durbane 2012 metų gruodžio 21-ąją, kai pagal besibaigiantį majų kalendorių buvo pranašaujama pasaulio pabaiga.
Šią vestuvių šventę mums suplanavo Laurelle tėvai, nes žinojo, kad mudu tuo metu atvyksime atostogauti.
Į Pietų Afrikos Respubliką atostogų ruošėsi ir mano tėvai.
Tai buvo proga mums susituokti. Po oficialios santuokos ceremonijos kartu su svečiais išvykome į safarį.
Vestuvių puotą surengėme ir Lietuvoje. Šventė vyko kaimo sodyboje šių metų rugpjūčio 17-ąją. Sukvietėme gimines, studijų draugus ir bičiulius, su kuriais susipažinome Pietų Korėjoje.
Po lietuviškų vestuvių prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas Vilniuje.
– Ar tėvai lengvai susitaikė, kad turės nelietuvę marčią?
Vaidas: Tėvams esu dėkingas, kad jie tolerantiški, kultūringi, mylintys ir suprantantys mane. Nuo to laiko, kai išvykau iš Lietuvos, jie žinojo, kad neturės lietuvės marčios.
Mane traukia tai, kas nepažįstama. Užsienyje sutinki daug skirtingų žmonių, šnekančių įvairiomis kalbomis. Man taip malonu pažinti ką nors nauja, ko pas mus niekada nerasi.
Kai išvydau Laurelle, mintyse pasakiau: ji galėtų būti mano žmona. Ji – graži, besirūpinanti, pasakiško charakterio, nors ir temperamentinga.
– Pagal kokias tradicijas šventėte vestuves?
Vaidas: Bažnyčioje nesituokėme, nes abu esame netikintys.
Laurelle: Vestuvėms Durbane ruošėmės skubotai. Dramblio kaulo spalvos suknelę įsigijau likus dienai iki šventės. Lietuvoje per vestuves vilkėjau pieno baltumo nuotakos suknelę.
Vaidas: Suruošti puotą Lietuvoje mums padėjo vestuvių planuotoja, nors Laurelle turėjo daug gražių idėjų.
Bet būnant Pietų Korėjoje suplanuoti šventę Lietuvoje sudėtinga. Vestuvių planuotoja išpildė mūsų norus.
Laurelle: Man buvo svarbu, kad gėlės būtų oranžinės ir mėtų spalvos. Tai atspindi mūsų skonį: jis mėgsta apelsinus, aš – mėtų arbatą.
Vaidas: Įsitikinome, kad spalvos tarpusavyje dera.
– Kaip judu atsidūrėte Seule?
Laurelle: Pietų Korėjoje anglų kalbai skiriama daug dėmesio. Oficialiai skelbiama, kad priimami anglų kalbos pedagogai iš šešių anglakalbių pasaulio šalių: PAR, JAV, Kanados, Jungtinės Karalystės, Australijos, Airijos.
Mėgstu keliauti, tad nutariau pamėginti laimę Pietų Korėjoje: anglų kalbos mokiau darželinukus, moksleivius, verslininkus, dėsčiau universitete.
Vaidas: Kur įsikurdavau, ilgainiui manęs netenkindavo sąlygos. Kone kas dvejus metus keičiau šalį, dabar, tikiuosi, Lietuvoje apsistojome ilgam.
Studijavau ir dirbau Vokietijoje, Ispanijoje, JAV, Pietų Korėjoje. Whartono universitete (JAV) įgijau verslo administravimo magistro laipsnį. Į šį universitetą atvyksta įvairių bendrovių vadovai ieškoti darbuotojų.
Dauguma studentų darbą gauna studijoms einant į pabaigą – universitete darbdaviai rengia atrankas.
Studijuoti JAV buvo verta, nes studijos – aukšto lygio. O gyventi Amerikoje man nepatiko, nes tai – ne mano šalis: svetima kultūra, svetimi žmonės.
Europos ir Amerikos kultūra, gyvenimo stilius, moralinės vertybės labai skiriasi.
Kadangi tuo metu buvau vienišas ir nebuvau persisotinęs nuotykių, norėjau dar ką nors išbandyti. Mokydamasis daug keliavau – atlikau praktiką PAR, Nigerijoje, o vėliau savanoriu dirbau Brazilijoje.
„Samsung“ dirbau sporto vadybos grupėje, kuri buvo atsakinga už reklamą įvairiuose renginiuose visame pasaulyje: nuo futbolo varžybų iki olimpinių žaidynių.
– Vis dėlto jums nepatiko ir Pietų Korėjoje.
Vaidas: Užsieniečiams nelengva ten prisitaikyti. Darbo kultūra, sakyčiau, pagrįsta armijos principu.
Darbuotojas įmonėje dirba nuo aštuntos valandos ryto iki tol, kol tavo viršininkas išeina iš biuro. O jis gali išeiti ir apie vidurnaktį arba neišeiti visą parą. Buvo tokių atvejų.
Darbdavius reikia suprasti: užsieniečiai toje šalyje priimami dirbti tikintis, kad jų darbas turės nemažą vertę – atsiras naujovių, duosiančių postūmį verslui. Korėjiečiai nori, kad užsieniečiai prisitaikytų prie jų darbo sąlygų.
Tačiau ne kiekvienas pripranta prie tokios sistemos, kai vadovas likus penkiolikai minučių iki šeštos valandos vakaro gali pasakyti: „Iki rytojaus mums reikia parengti projektą.“
Visi sėdės, kol parengs. Viena vertus, tai gerai, kita vertus, kartais nėra jokios darbo logikos.
Nelengva prisitaikyti ir prie gyvensenos. Pietų Korėjoje mitybos pagrindas – ryžiai, o ne miltai, todėl labai pasiilgau juodos duonos. Trūko ir lietuviškų sūrių, varškės.
Laurelle: Man toje šalyje patiko aštrus maistas ir tai, kad čia galima jaustis saugiai – to nepasakyčiau apie savo tėvynę.
Seule net vidurnaktį nebaisu miesto gatvėmis grįžti namo, tačiau ten pragyventi buvo brangu. Jau buvau susiradusi darbą Kinijoje ir ketinau ten vykti.
Vaidas: Bet tuo metu mudu susitikome, ir viskas pasisuko kitaip. Mums dabar svarbiausia, kad norime dirbti kartu, norime dirbti sau.
Derinsime tai, ką geriausiai išmanome: madą ir naujas technologijas.
– Ar Laurelle pasiruošusi lietuviškos žiemos šalčiams?
Laurellle: Pietų Korėjoje žiemą irgi būdavo šalta, jausdavosi drėgmė.
Vaidas: Žmonai megsiu vilnones kojines, šalikus.
To mane išmokė močiutė, kuri vis tikėjosi turėti anūkę, tačiau tos anūkės taip ir nebuvo.
O mane visąlaik traukė naujovės – norėjau išmokti ką nors nauja, todėl sudomino ir mezgimas. Galiu bet ką numegzti, kad tik laiko būtų.
