Sveikinti sugužėjo visas ansamblis
Visas penkiaaukštis girdėjo, kad kaimynė senolė švenčia neeilinį jubiliejų.
Sveikinimai liejosi skambiomis liaudiškomis dainomis. Sveikinti atvažiavo Biržų rajono Anglininkų kaimo etnografinis ansamblis, nes sukaktuvininkė buvo ilgametė jo narė. Dabar šiame ansamblyje dainuoja senolės dukra 68 metų Danutė Bružienė.
M.Korsakienė – biržietė nuo gimimo, tame krašte ir pati augo, ir savo 3 dukras užaugino. Į Panevėžį pas vyriausią dukrą 72 metų Aldoną Mikulėnienę ji atsikraustė prieš 6 metus. Pasveikinti šimto metų sulaukusios kraštietės atvyko ir Biržų merė Irutė Varzienė bei savivaldybės darbuotojos.
Labiausiai merei įstrigo šimtametės paaiškinimas, kaip ji sulaukusi tokio ilgo amžiaus.
„Mano širdis visada buvo savo vietoj“, – pareiškė sukaktuvininkė, o paprašyta aiškiau pasakyti pridėjo: „Nesijaudinau dėl to, kas jau įvyko, ko nepakeisi.“
Šventė visą savaitę
Šimtametė svečių laukė prie vaišėmis nukrauto stalo, apsupta dukrų ir dukterėčių. Jubiliatė buvo pasidabinusi baltu nertiniu, pasipuošusi karoliais, supinta ir ratu susukta kasa buvo susegta kaulinėmis šukomis.
„Tetulė jubiliejų šventė visą savaitę, vis ėjo sveikintojai. Vakar buvo pokylis restorane, buvo suvažiavę anūkai ir proanūkiai, giminės susirinko per 50 žmonių. Šiandien antras balius. Vakar ji labai daug dainavo, bet sakė, kad nepavargo“, – aiškino dukterėčia Birutė Liudeikienė.
Guvi, linksma ir bendrauti su žmonėmis mėgstanti senolė džiaugėsi, kad sveikintojų srautas nesibaigia. Vėl nuaidėjus durų skambučiui šimtametė pati nuskubėjo pasitikti svečių.
Jaučiasi sveika ir patenkinta
„Labas, Maryt, ar pažįsti? Aš Otilija“, – glėbesčiuodama senolę kalbėjo tautiniu kostiumu pasipuošusi žilagalvė viešnia.
„Tu didžioji, o aš mažoji Korsakienė“, – atpažinusi atvykėlę džiaugėsi sukaktuvininkė.
Jubiliatė sakė, kad metų našta jos neslegia, atmintis puiki, ligos nekamuoja, su niekuo nesipykstanti, tad gyvenimas, sulaukus šimto metų, tebėra mielas ir gražus.
„Atėjo viskas nelauktai. Gyvenau viskuo patenkinta, nedejavau. Visko teko praleist, visokių žmonių sutikti, bet šiandien atrodo, kad visi buvo geri, neturiu priešų. Reikia pačiam būti geram. Jei būsiu niekam tinkama, tai kiti manim bjaurėsis. Šiandien jaučiuosi tokia sveika, kad nėr jokios pričynos numirt, daktarai jokios ligos neranda“, – linksmai porino senolė.
Kūnui visko reikia, tik su saiku
Kiekvieną rytą M.Korsakienė išgeria stiklinę keisto kokteilio: vandenyje arba piene išplaktų ruginių miltų. Kadaise kažkas pasakė, kad tai puiki priemonė nuo sklerozės.
Ėmusi tą gėralą vartoti moteris įsitikino, jog jis puikiai sustyguoja skrandžio darbą, gelbsti nuo galvos skausmo.
„Geriu tiek, kiek širdelė priima“, – sakė šimtametė.
Po ruginio gėrimo ji rytais atsirėžia du bryzelius šoninės. Nebijo riebalo, sako, iš patirties žinanti, kad jie žmogaus organizmui reikalingi.
„Be taukų žmogus nė iš vietos, be jų stuburo smegenys prie slankstelių pridžiūtų“, – liaudiškai šio produkto naudą aiškina senolė.
Apie kiaules ir kiaulienos valgymą M.Korsakienė turi savą filosofiją. Kiaulę Dievas sutvėrė ne kaip kitus gyvius, ja nei arti, nei akėti, nei važiuoti žmogus negali, tad ir skirti žmogui maistui.
„Viską reikia valgyti, negalima atsisakyti nei mėsytės, nei duonytės, tik kad visur būtų saikas“, – aiškino jubiliatė.
Senutė nėra ir abstinentė, kartais ji išlenkia po šlakelį žolelių trauktinės.
Ne vieta giesmėms
„Dabar mano draugė lazdelė, tai su kitu šokt nenoriu“, – aiškino pašnekovė, kodėl restorane nešoko.
Ji rodė ir nupieštą giminės medį, kuriuo pasirūpino dukra Aldona. Ant stilizuotos obels šakų kabojo giminės obuoliukai: 3 dukros, 9 anūkai, 17 proanūkių ir viena proproanūkė. Kelios giminės medžio šakos nusviro į Angliją, ten šaknis įleido anūkų ir proanūkių šeimos. Viena šaka palinko į Švediją, anūkė ištekėjo už švedo, jų atžala gimė toje šalyje.
„Tokios kitos stiprios ir energingos šimtametės tikriausiai nerastume. Tetulė net ir visai nepražilusi, dar gausu tamsių sruogų, o kai uždainuoja, balsu mums nenusileidžia“, – gyrė giminaitės.
Etnografinio ansamblio vadovei Laimai Aukštuolienei pasakius, jog dabar dainuos iš M.Korsakienės lūpų kadaise girdėtą ir užrašytą senovinę dainą, šimtametė ypač apsidžiaugė. Senolė prisijungė prie dainininkių ir energingai kartu su visom išdainavo keliolika posmų.
„Gal giesmę kokią žinai?“ – dar klausė giminaitės.
„Ko aš nežinosiu, tik čia ne vieta giesmėm“, – atkirto šimtametė.
Didžiąją meilę pakirto kulkos
„Buvau smetoninių laikų panelė, ištekėjau 27 metų“, – apie savo gyvenimą pasakojo šimtametė.
M.Korsakienė gimė Žvirblių kaime, 7 vaikų šeimoje buvo trečia dukra.
Pirmos dvi seserys greit ištekėjo, broliai buvo jaunesni, tad Marijai ilgiausiai teko plušti prie žemės ūkio darbų, mokėjo ir arti, ir pjauti.
„Tetytė eidavo giedot, ir aš su juo“, – pirmuosius balso lavinimo žingsnius prisiminė M.Korsakienė.
Iki vedybų su savo mylimuoju Jonu Plepiu Marija draugavo 5 metus. Tekėjo iš didelės meilės, sakė išsirinkusi patį gražiausią ir geriausią vyrą. Tik darnus vedybinis gyvenimas buvęs neilgas.
Joną, Lietuvos partizaną, pakirto skrebų kulkos. Vyrą nušovė prie pat namų, josios akivaizdoje. Marija tuomet laukėsi antrosios dukters, vyresnėlei tebuvo 4 metai.
„Džiaugiuosi, kad turėjau gerą vyrą, Lietuvos kareivį. Visad sakydavau ir dabar tebesakau, kad jei netinkamas kariuomenei, nebus tinkamas ir ženatvei, šeimyniniam gyvenimui“, – savais pastebėjimais dalijosi senolė.
Jauna našlė liko gyventi su vyro motina 20 hektarų ūkyje Beržinių kaime. Vienos moterys visa ko neaprėpė, ieškojo samdinio. Taip Marija susipažino su būsimu antru vyru, 7 metais jaunesniu Juozu Korsaku. Pasamdė jį ūkio darbams, o vėliau anytos įkalbinėjama gero ir darbštaus žmogaus nepaleisti, nuo savęs nevaryti, už jo ir ištekėjo.
Kai užėjo melioracija, iš vienkiemio teko keltis į Anglininkus. Ten ir prabėgo Korsakų šeimos gyvenimo metai.
Abu su vyru dirbo daug ir sunkiai, teko ir fermose, ir kolūkio laukuose plušti.
J.Korsakas savame krašte garsėjo kaip aludaris, M.Korsakienė iš jo irgi išmoko biržietišką alų daryti.
„Kad ir už jaunesnio išėjau, vis tiek jau 25 metus našlauju“, – pasakojo šimtametė.
Mieste lengvai pritapo
Senolė į miestą keltis neplanavo. Buities darbuose jai pagelbėdavo tuose pačiuose Anglininkuose gyvenanti dukra Danutė, iš Biržų dažnai atvažiuodavo jaunylė 62 metų Birutė Kvedaravičienė, kas savaitę iš Panevėžio atlėkdavo vyriausioji Aldona.
Tačiau kai netikėtai žuvo Aldonos vyras, ji pasiūlė mamai kraustytis pas ją.
M.Korsakienė mieste adaptavosi lengvai.
„Kai mano mama išsikraustė iš kaimo, ją nuolat kamavo tėviškės ilgesys, vis prašydavo nuvežti į senus namus, o tetulė nė kiek nesiilgėjo kaimo, ji čia greit susirado draugių ir draugų, ėmė su visais bendrauti, įprato kasdien daug vaikščioti ir sakė apie kaimą nė pagalvoti nebenorinti“, – pasakojo dukterėčia B.Liudeikienė.
