Užrašų knygelėje A.Burneikienė žymėdavo svarbiausias savo šeimos datas. Viena jų – diena, kai jie tuokėsi. Todėl Aušrinė niekada neužmiršdavo ta proga kiekvienais metais pasveikinti Večislavo.
Kai artėdavo septyneriais metais vyresnio sutuoktinio gimtadienis, moteris stengdavosi išrinkti nekasdienę dovaną. Tad penkiasdešimtmečio proga Večislavas iš žmonos gavo dvi neišskiriamas papūgėles Pikį ir Puką, rašo "Lietuvos ryto" prieda "Gyvenimo būdas".
Aušrinės darbo kambaryje liko ir sūnaus Pauliaus (30 m.), dukters Alinos (26 m.) bei anūkės Kotrynos (4 m.) nuotraukos, suvenyrai iš kelionių.
Tik nuotraukas iš sporto varžybų ji saugojo namie. Tai buvo vienas laimingiausių jos gyvenime periodų, nors ir suteikęs daugiausia nusivylimo.
Aušrinės tėvai – praeityje garsūs sportininkai. Tėvas Jonas Pipynė buvo legendinis bėgikas, SSRS čempionas, Melburno olimpiados dalyvis, vėliau – treneris.
Motina – šuolių į vandenį Europos čempionė Aldona Kareckaitė-Pipynienė. Ji mirė nuo vėžio būdama 52 metų, o motinos netekusiai Aušrinei tada buvo 26 metai.
„Nežinau kodėl, bet šioje šeimoje per kelias kartas įvyksta tokie keisti sutapimai – Aušrinei irgi buvo 52-eji, o mūsų dukteriai Alinai dabar 26 metai.
Mirdama A.Pipynienė paliko ketverių metų anūką Paulių, o Aušrinė – ketverių metų anūkę Kotryną“, – apgailestavo našliu tapęs V.Burneika.
Po Aušrinės mirties Večislavo atmintyje iškyla vis daugiau detalių, kurios galėjo būti labai svarbios, jeigu į jas būtų buvę laiku reaguota.
Spalio 17-ąją vidury dienos išėjusi iš Lygių galimybių kontrolieriaus biuro Aušrinė paslydo, pargriuvo ir susilaužė dešinę ranką. Atrodė, kad dėl to kalti ant šaligatvio nukritę medžių lapai.
Moteris prarado pusiausvyrą, krito į priekį ir atsirėmė į grindinį, todėl visas svoris kliuvo dešinei rankai. Nuo stipraus smūgio atsivėrė kaulų lūžis.
Kontrolierė dar pajėgė grįžti į biurą, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Nuvykus į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę A.Burneikienei buvo atlikta kelias valandas trukusi operacija.
Po jos dvi savaites operuota galūnė buvo sutvarstyta, o vėliau gydytojai uždėjo gipsą, kurį žadėjo nuimti tik po kelių mėnesių.
Kadangi siūlės gijo gerai, Aušrinei buvo ramu dėl lūžusios rankos, tačiau ji turėjo ne vieną bėdą.
Nuo jaunystės buvusią šuolininkę į vandenį kamavo nugaros skausmai, kuriuos kėlė stuburo išvarža.
Aušrinė jau seniai ketino kreiptis į skausmo kliniką, bet vis pritrūkdavo laiko.
Dėl rankos traumos gavusi nedarbingumo pažymėjimą moteris pamanė, kad pats laikas kreiptis į medikus ir nugaros skausmą nutildyti vadinamąja skausmo blokada.
Večislavas palydėjo žmoną pas specialistą, mokantį slopinti skausmą. Po procedūros Aušrinė dar gavo informacinį lapelį, kuriame paminėtas galimas procedūros šalutinis poveikis.
Gydytojas buvo įspėjęs moterį, kad praėjus keturioms paroms po procedūros gali būti sveikatos sutrikimų.
Tik po žmonos mirties Večislavas susigriebė, kad visi negalavimai, surašyti šiame lapelyje, jam kažkur girdėti: pakilusi temperatūra, silpnumas, galvos svaigimas, kraujospūdžio kritimas, pulso mažėjimas, net klinikinė mirtis ir rimtas įspėjimas apie meningokokinį sepsį.
Nors A.Burneikienei atlėgo nugaros skausmai, ją užklupo silpnumas, sloga, pakilo temperatūra, buvo įtariamas gripas.
Kiek vėliau moters sveikata dar pablogėjo, o kitą dieną ėmė kristi kraujospūdis, viršutinė riba siekė vos 60 milimetrų gyvsidabrio stulpelio, o žemutinė – apie 40 milimetrų.
Širdis daužėsi kaip pakvaišusi, nes pulsas siekė daugiau kaip 110 dūžių per minutę.
Sekmadienį ant sveikos kairės rankos atsirado dėmių. Sulaukus vakaro mėlynavimas išsiplėtė nuo peties iki alkūnės. Moteris pradėjo skųstis dideliu skausmu.
„Tu žinai, aš tikrai moku kentėti skausmą, bet dabar negaliu to ištverti“, – sakė Aušrinė savo vyrui.
Pagaliau pirmadienį moteris ryžosi kviesti greitosios pagalbos medikus ir vykti į ligoninę. Kontrolierė tikėjosi, kad nustatę priežastį, kodėl pamėlo sveikoji ranka, gydytojai jai skirs vaistų ir išleis namo.
Įtardami sepsį medikai puolė gelbėti moters gyvybės. Po dviejų parų būklė pablogėjo, A.Burneikienę ištiko klinikinė mirtis.
Tuomet gydytojams dar pavyko ją atgaivinti. Bet po paros, lapkričio 14-ąją, apie 15 valandą ji mirė.
Moters organizmas nesugebėjo pasipriešinti infekcijai.
V.Burneika įsitikinęs, kad nugaros skausmo malšinimo procedūra galėjo dar labiau susilpninti imuninę sistemą. Mirties priežastimi tapo sepsis.
„Visi norėjo padėti, bet Aušrinė labai greitai mirė“, – apgailestavo vyras.
Prieš šešerius metus moters sveikata irgi buvo išgąsdinusi artimuosius. Tuomet Aušrinė smarkiai sulyso. Tai atsitiko dėl skrandžio ligos.
Kad skrandyje atsirado polipų, kontrolierė sužinojo būdama komandiruotėje Romoje.
Kartą pasibaigus seminarui kolegės A.Burneikienę kvietė eiti pasivaikščioti, bet ji atsisakė ir pasiliko viešbutyje, kad galėtų pailsėti.
Kai kolegės grįžo, Aušrinė buvo vonios kambaryje, ten buvo pritaškyta kraujo. Pratrūkus skrandžio polipams moteriai prasidėjo kraujoplūdis.
Tąsyk ji buvo skubiai nugabenta į vieną Romos ligoninę, kur italų medikams pavyko sustabdyti vidinį kraujavimą. Grįžusi į Lietuvą moteris toliau gydėsi, kurį laiką valgė tik trintą maistą ir laikėsi dietos. Dėl to prarado nemažai svorio ir atrodė nepažįstamai pasikeitusi.
„Pastaruoju metu Aušrinė nesiskundė virškinimu, tačiau jos skrandis liko jautrus“, – prisimena V.Burneika.
Dabar kuo atidžiau Večislavas žiūri į mirusios žmonos nuotraukas, tuo daugiau sąsajų randa su jos motinos – garsios sportininkės A.Kareckaitės-Pipynienės – likimu.
Susižavėjusi šuoliais į vandenį, Aldona baigė Maskvos kūno kultūros institutą.
Ji tapo daugkartine Lietuvos plaukimo čempione, o 1958 metų vandens sporto šakų Europos čempionate, vykusiame Budapešte, iškovojo aukso medalį.
Tačiau 1960-aisiais dėl politinių motyvų jai neatsirado vietos lėktuve, kuriame iš Maskvos į Romos olimpines žaidynes skrido SSRS rinktinė.
Beje, vasario 16-ąją Kaune gimusi Aldona sovietų laikais niekada nešvęsdavo savo gimtadienio.
Dėl didelio fizinio krūvio šuolininkės į vandenį A.Pipynienės akys buvo pažeistos.
Kai gimė Aušrinė, gydytojai įspėjo sportininkę, kad jei gimdys dar vieną vaiką, gali apakti.
Tada A.Pipynienė ėmė dirbti trenere ir išugdė daug gabių sportininkų. Garsi sportininkų Pipynių šeima susilaukė tik vienos dukters.
Būdingiausias Kareckų giminės moterų veido bruožas – tiesi nosis. Ją iš motinos paveldėjo ir Aušrinė.
Motinos pėdomis sekusi Aušrinė jaunystėje taip pat buvo šuolininkė į vandenį – sporto meistrė, Lietuvos rinktinės narė, tarptautinių varžybų prizininkė.
Šuoliai į vandenį – sudėtinga sporto šaka, reikia gero kūno sudėjimo, jėgos, lankstumo, būtina išmanyti akrobatikos, choreografijos ir gimnastikos pradmenis.
Aušrinės motina anksti pradėjo mokyti dukrą plaukti. Motina buvo pirmoji ir vienintelė Aušrinės trenerė.
Būdama 14 metų Aušrinė labai gerai pasirodė tuometės Sovietų Sąjungos studentų spartakiadoje. Rezultatai buvo tokie stulbinantys, kad jai iš karto buvo suteiktas sporto meistro vardas.
Aušrinės charakterį grūdino treniruotės.
Akis į akį susidurti su skausmu jai buvo įprasta. Jaunystėje stovėdama ant 10 metrų aukščio bokštelio ir rengdamasi šuoliui į vandenį ji mintyse melsdavosi.
Neriant į vandenį pilvu ne tik skaudėdavo, bet ir būdavo gėda dėl prarastų balų. Varžybų programą sudarydavo ne tik privalomieji šuoliai į vandenį, bet ir laisvoji programa.
Kartą rengdamasi komandinėms varžyboms Aušrinė suabejojo, ar galės startuoti dėl nugaros skausmų.
Galiausiai apsisprendė dalyvauti, kitu atveju pralaimėtų komanda.
Tai būtų buvęs didelis smūgis trenerei, jos motinai, kuri netausodama jėgų metų metus rengė sportininkes.
Tąsyk Aušrinė neapvylė nei komandos draugių, nei motinos, bet po šio starto išvarža liko visam gyvenimui.
Aušrinės karjera kilo kaip ant mielių. Ji daug kartų tapo Lietuvos čempione, buvo priimta į Sovietų Sąjungos šuolininkų į vandenį rinktinę.
Kai vieną Lietuvos čempionatų Aušrinė laimėjo būdama antrą mėnesį nėščia, apie tai nieko nepranešė net savo motinai – trenerei.
Bet viskas labai greitai baigėsi. Aušrinei buvo leista suprasti, kad ji negalės dalyvauti tarptautinėse varžybose užsienyje.
Mat Kaune gyvenusi Aušrinės teta su savo šeima 1972 metais pasitraukė į Vakarus – iš pradžių į Lenkiją, vėliau – į Skandinaviją, o tada į JAV.
1986-aisiais Aušrinė neteko motinos, o 1997 metais onkologinė liga į kapus nusinešė ir tėvą.
Abiejų tėvų praradimas buvo didelė trauma.
Paguoda tapo šeima. Bet Aušrinė stengdavosi tausoti artimųjų ramybę, todėl retai prasitardavo, kaip jaučiasi.
Aukso žiedus Aušrinė ir Večislavas sumainė beveik prieš 30 metų rugsėjo 21-ąją. Pora įsiamžino Naujosios Vilnios fotosalone.
Tai buvo diena, kai ką tik baigusi Vilniaus universitetą ir pradėjusi dirbti Vilniaus miesto tardymo valdyboje tardytoja Aušrinė gaudavo algą – kiekvieno mėnesio 21 dieną.
Večislavas šios valdybos kitame skyriuje dirbo operatyviniu darbuotoju.
„Mes su Aušrine vis būdavome kartu – rytą nuvedę sūnų į darželį skubėdavome į darbą, o jam pasibaigus lėkdavome pasiimti vaiko, kad jis neliktų paskutinis grupėje.
Kai gimė duktė Alina, stengdavausi dar daugiau padėti žmonai“, – su ašaromis akyse kalbėjo V.Burneika.
A.Burneikienė iki mirties ėjo lygių galimybių kontrolieriaus pareigas, tai buvo jos trečioji kadencija.
Ji mėgdavo pasišaipyti iš savęs, kad nedaug atsilieka nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko, nes lygių galimybių kontrolieriaus pareigos jai buvo patikėtos nuo 1999-ųjų.
Puiki kulinarė, sodininkė, gėlininkė, o svarbiausia – turėjo įgimtą troškimą kovoti už teisybę. Taip apie žmoną pasakojo Večislavas.
Nors Aušrinė augo mieste ir buvo vadinama asfalto vaiku, su šeima dažnai vykdavo į mišką, pamėgo grybauti ir mokėjo nuostabiai marinuoti baravykus.
Kulinarijos pomėgį, matyt, paveldėjo iš tėvo. J.Pipynė buvo prisiekęs žvejys ir medžiotojas, mokėjo iškepti nuostabų paštetą.
Jis anksti pasitraukė iš didžiojo sporto – sulaukęs 24 metų bėgikas jau buvo nuskynęs visus įmanomus laurus: buvo daugkartinis Lietuvos ir SSRS vidutinių nuotolių bėgimo čempionas, rekordininkas, Melburno olimpinių žaidynių dalyvis, 1957–1958 metų Kinijos, Prancūzijos, Islandijos atvirųjų čempionatų nugalėtojas.
1957 metais Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje J.Pipynė pasiekė SSRS 1500 metrų bėgimo rekordą (3:41,1) – tada vieną geriausių rezultatų pasaulyje. Šis rekordas išsilaikė net 30 metų ir yra antras rezultatas per visą Lietuvos bėgimo istoriją.
Tad gimus Aušrinei jau pasiekęs sporto olimpą J.Pipynė likdavo namuose su dukra ir leisdavo žmonai važinėti į varžybas.
Sukūrusi šeimą Aušrinė irgi mielai savaitgalius leisdavo ką nors skaniai gamindama šeimai.
„Būdavo, užeinu į virtuvę, matau, kaip Aušrinė susikaupusi pjausto daržoves lyg medituotų.
Nenorėdavau jos trukdyti, matyt, ji ilgėdavosi vienumos ir tokiu būdu stengdavosi pailsėti nuo žmonių“, – pasakojo našliu tapęs vyras.
Vėliau šeima netoli Vilniaus įsigijo sodą.
Darbai jame padėdavo Aušrinei atsipalaiduoti. Ji augino daug daržovių, prieskoninių augalų, česnakų, ruošdavo daug įvairių konservų.
Ypač ji mėgo gėles, netgi susilaužiusi ranką moteris šį rudenį prisipirko tulpių ir dalį jų dar spėjo pasodinti.
Kai pavasarį šios tulpės pražys, Večislavas būtinai jų priskins ir nuneš į Antakalnio kapines, kurios tapo Aušrinės amžinąja poilsio vieta.
Šį rudenį Aušrinė su vyru daug kalbėdavo apie atostogas, nes jautėsi pervargusi.
„Galvojome, kaip būtų puiku pailsėti kur nors Pietuose, nes vėlyvo rudens Aušrinė nemėgo, jai tokiu metu trūkdavo saulės“, – pasakojo Večislavas.
Liko neįgyvendinta ir Aušrinės svajonė kartu su vyru ir dukra įkurti advokatų kontorą.
Kitų metų balandį turėjo baigtis trečioji A.Burneikienės lygių galimybių kontrolieriaus kadencija, tad ji tikėjosi turėsianti tam laiko.
Moteris vylėsi, kad tuomet atsiras daugiau laiko ir pamokyti plaukti anūkę Kotryną, nes iki šiol visos Aušrinės giminės moterys vandenyje jausdavosi kaip žuvys.
