„Pirmąkart pamatę šiuos mano kūrinius žmonės niekada neatspėja, kad tai – kokoso kevalas. O po to dar tenka juos įtikinėti, kad kevalo paviršius ne lakuotas, o tik nupoliruotas ir taip blizga natūraliai, ne dėl lako“, – lrytas.lt pasakojo 54 metų E.Gutauskas.
Pabandyti ką nors pagaminti iš kokoso kevalo E.Gutauskui kilo prieš maždaug 15 metų. Vyriškį neįprasta medžiaga sudomino jo šviesios atminties tėvas Vytautas, turėjęs auksines rankas.
„Tėvukas dirbo vandentiekyje ir nuolat ką nors meistraudavo – tai kas sulūžusį skėtį atnešdavo suremontuoti, tai batų kulniukas kokiai bendradarbei nulūždavo“, – prisimena E.Gutauskas.
Pirmasis žvakidę iš kokoso kevalo sumeistravo jo tėvas, o tuomet ir jis pats pabandęs. E.Gutauskas pamena, kad tais laikais šių egzotiškų riešutų nebūdavo lengva gauti. Pavyzdžiui, jis pats riešutų pirkti važiuodavo į prekybos bazę Panevėžio pakraštyje.
Dabar bepigu, kokoso riešutų galima rasti kiekvieno prekybos centro vaisių ir daržovių skyriuje. Tačiau toli gražu ne iš kiekvieno riešuto galima ką nors pagaminti, ne vieną jų juvelyras apžiūri iš visų pusių, kol išsirenka tinkamiausią.
Pasak juvelyro, kokoso kevalas – kieta ir kaprizinga medžiaga. Kevalas gana porėtas, todėl besidarbuojant gali netikėtai skilti ar paviršiuje atsirasti nepageidautinų skylučių. Tuo pačiu jis tvirtas, sunkiai perpjaunamas – neatsitiktinai perpjauti šio riešuto kevalą E.Gutauskas pasitelkia rankinį metalo pjovimo pjūklą. O gręžiant negalima naudoti didelių apsukų – tuomet kevalas gali pradėti smilkti.
Daug rankų darbo reikia ir poliruojant kevalo išorinę pusę. Tačiau šias pastangas atperka tuomet atsiskleidžiantis taurus šios medienos žvilgesys.
„Tai tarsi medžio ir plastmasės derinys“, – apibūdino kokoso kevalą menininkas. Kadangi kokoso kevalas yra atsparus karščiui, iš jo E.Gutauskas yra padaręs ne vieną žvakidę ir net puodelį kavai. Pastaruosiuose karštas gėrimas puikiai laikosi ir įgauna neįprasto skonio.
Tačiau dažniausiai iš kokoso riešuto panevėžietis juvelyras kuria įvairius papuošalus – auskarus, pakabukus, apyrankes, žiedus. Kiekvienas toks kūrinys – vienetinis. Tiražuoti ir gaminti tokius pat menininkui nebūtų įdomu. Kurdamas papuošalus, kokoso kevalą E.Gutauskas derina su brangesnėmis medžiagomis – papuošia detalėmis iš brangiųjų metalų, įvairiais pusbrangiais akmenimis ar kristalais.
Juvelyras iš kokoso kevalo gamina ir originalias sagas. E.Gutausko sagų savo drabužių kolekcijose yra naudoję ir kai kurie Lietuvos dizaineriai – pavyzdžiui, Daiva Urbonavičiūtė, Ramunė Piekautaitė.
Pačio kūrėjo nuomone, tokios įvairaus dizaino sagos ypač tinka prie lino ar kitų natūralių audinių.
Papuošalus ar interjero detales iš kokoso kevalo E.Gutauskas kuria tik pagal užsakymus. Jie nėra brangūs. Pavyzdžiui, pora auskarų, papuošta sidabriniais ornamentais, rubino ir svarovski kristalų akutėmis, kainuoja apie 100 litų, o rankų darbo saga – 5 litus.
Kadaise Panevėžio politechnikume baigęs metalo apdirbimo pjovimu mokslus, E.Gutauskas jau keliolika metų dirba ne su geležimi, bet su brangiaisiais metalais. Miegamajame Panevėžio rajone, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje dirbtuves įsirengęs E.Gutauskas gamina naujus ar taiso klientų atneštus sugadintus juvelyrinius dirbinius ar bižuteriją.
„Juk kartais žmogui papuošalas brangus ne dėl jo piniginės vertės“, – nesistebi ir bižuteriją, o ne tik brangius papuošalus taisyti, išvalyti apsiimantis juvelyras. Ir prieš pat mūsų pokalbį jis spėjo sutaisyti prancūziškus auskarus, kuriuos atnešė į greta įsikūrusią kirpyklą pasigražinti atėjusi panevėžietė.
Neretai į juvelyrą pagalbos kreipiasi ir pigių auksinių papuošalų iš Turkijos, Lenkijos atsivežę panevėžiečiai. Plonyčiai, smarkiai išpūsti papuošalai greitai sulūžta. „Kartais jau atrodo, kad sutaisyti nebeįmanoma, bet kažką sugalvoji“, – sako klientų liūdinti nenorintis meistras.
Pataisyti nutrūkusią grandinėlę kainuoja apie 10 litų, sudėtingesnis juvelyrinių dirbinių taisymas kainuoja brangiau.
