Nuo gimimo kurčia mergina nedrįso svajoti apie darbą. Ji siuvinėdavo namuose, savo malonumui. Kai neįgaliuosius įdarbinti siekęs Europos socialinio fondo projektas „Darbo link“ pasiūlė jai mokytis amato ir dirbti, Jolanta pasiryžo įveikti baimę. Atliko praktiką pas dizainerę Daivą Urbanavičiūtę ir trejus metus su ja dirbo – siuvinėjo ornamentus ant kunigų drabužių. Apie tai belgai sukūrė trumpą filmuką, kuriuo dalinasi ir su lrytas.lt skaitytojais.
Pustrečios minutės vaizdo klipe J.Burauskaitė vertėjos iš gestų kalbos lūpomis pasakoja apie save. „Gyvenu Vilniuje. Siuvinėti kryželiu galiu ką tik norite – ir kepures, ir švarkus. Man atrodo, kad amžinai tą darydavau“, - pasakojo mergina.
Ji įstojo mokytis į profesinę mokyklą ir trečiame kurse atliko praktiką dizainerės D.Urbanavičiūtės studijoje. „Labai bijojau, - prieš kamerą aiškino Jolanta. - Bet mokyklos direktorė man pasakė, kad labai ten tiksiu.“
Kurčia pagalbininkė padėjo dizainerei dailinti liturginių rūbų kolekciją. Penki kunigai jau dėvi jos išsiuvinėtus drabužius.
Vaizdo klipą apie Jolantą matė daugelis jos draugų ir pažįstamų. Filmuką apie dukrą pažiūrėjo ir jos tėvai bei brolis su šeima. „Visi žiūrėjo išsižioję“, - išraiškingais gestais pasakojo Jolanta.
Dizainere būti nenori
Siuvinėti mergina pradėjo vaikystėje, būdama 7-erių. Vėliau ji daug fotografuodavo ir siuvinėdavo nuotraukose įamžintus vaizdus.
Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre ją siuvinėjimo meno mokė mokytoja ekspertė Irena Seniūnienė.
„Man pasisekė, kad galiu daryti tai, ką mėgstu. Dievinu šį darbą, man jis tobulas. Esu laiminga“, - knygos apie projektą „Darbo link“ autoriams pasakojo vilnietė.
Šiuo metu 26-erių J.Burauskaitė Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre mokosi lengvųjų drabužių siuvėjos profesijos. „Dizainere būti nenorėčiau, tik siūti kitų sukurtus drabužius“, - gestais aiškino studentė.
Ji norėtų rasti siuvėjos darbą. „Būtų labai gerai, jei kas nors priimtų dirbti. Turėčiau savų pinigų“, - sakė būsima siuvėja.
Mokslus ji baigs po trejų metų, tačiau jau dabar moka dailiai apsiūti virtuvinius rankšluosčius, puodkėles, aplankuoti juostelę.
„Ji pirmauja tarp kitų mokinių“, - sakė siuvimo mokytoja Jolanta Jakšto. Ją nustebino smulkutės merginos atkaklumas. Nors jai sunku judinti vieną ranką, dažnai skauda nugarą, ji kantriai atlieka pavestas užduotis, mokosi kasdien po 4 ar daugiau valandų.
„Visi galvojom, kad dėl rankų jai nesiseks siūti. Dabar ji pirmauja. Su ja nesunku“, - mokinę gyrė J.Jakšto.
Profesinio mokymo centre Jolantą visi pažįsta kaip paprastą, kuklią ir šiltą asmenybę. „Ji nieko nuo savęs neatstumia, bet suburia aplink save žmones“, - kalbėjo gestų kalbos vertėja Vida.
Susikalba žinutėmis telefone
Laisvalaikiu ji mielai bendrauja su draugais. Daugelis jų – kurtieji ir neprigirdintys. Mergina eina pas juos į svečius, kviečiasi pas save, susirašo per „Facebook“ ar „Skype“.
Jolanta gyvena Karoliniškėse kartu su tėvais, turi savo kambarį. „Kartais pakylu į televizijos bokšto viršūnę. Man ten labai patinka, nes iš jo galima stebėti visą miestą“, - knygoje apie projektą pasakojo Jolanta.
Turi dvejais metais vyresnį brolį. Jis girdi, yra vedęs ir turi du vaikus. Brolis gestų kalbos moka labai nedaug, jie bendrauja tik jiems suprantama kūno kalba.
Geriausia Jolantą supranta mama Ana. Moteris nedirba, dėl to daug laiko praleidžia namie. Jos eina kartu apsipirkti, pasivaikščioti po miestą. Kai Jolantai buvo nedrąsu pirmą kartą ateiti į D.Urbanavičiūtės studiją, mama ją palydėjo.
Jaunimas gatvėje kartais pasišaipo iš Jolantos, kai pamato ją kalbant gestų kalba. Kurčioji į tai nebekreipia dėmesio.
Mama ją skatina dalyvauti ekskursijose, kurias rengia mokykla. Dėka profesinio rengimo centro, Jolanta jau aplankė Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją.
Prasčiausiai šeimoje gestų kalbą moka tėtis. Tačiau ir tai nėra kliūtis Jolantai su juo bendrauti.
Kai su aplinkiniais visai nepavyksta susišnekėti, mergina ima mobilųjį telefoną ir savo mintį rašo SMS žinutės lange.
