Arčiausiai namų – berniukas
Kupiškio rajono Miliūnų kaimo gyventojų Onos ir Antano Kibų sodybą puošia gausybė cementinių skulptūrų. Mūsiškių miškų bei džiunglių žvėrys, paukščiai, žmonės ir šventieji įkurdinti tarp kiemo medžių, gėlynuose ir pievelėje. Cementinės moterys nudažytos ryškiomis, o žvėrys santūresnėmis spalvomis.
Šio originalaus skulptūrų parko autorė yra 77 metų O.Kibienė.
Ne visas Kibų kiemo grožis matyti važiuojant kaimo gatve. Dalis figūrų stovi ten, kur svetimos akys neužgriebia, – vidiniame sodybos kieme, tiesiai prieš namų duris.
Kaskart, eidami į lauką, šeimininkai mato vienintelio savo vaiko, kadaise įsūnyto berniuko skulptūrėlę. Ji įkurdinta šalia rudakailės meškos. Žvėriui į leteną, o vaikui į ranką įduotos slidžių lazdos.
„Andriuką nulipdžiau tokį, koks buvo, kai iš Utenos vaikų namų parsivežėm. Tik iš veidelio nelabai panašus išėjo. Šitas papūstžandis, o Andriukas 4 metų buvo labai smulkutis“, – su meile akimis glostydama savo lipdinį pasakojo O.Kibienė.
Kryžiaus nė už ką negriovė
Įvairiausias figūras iš cemento moteris kūrė kelis dešimtmečius. Jų aplink namus susikaupė net keturiasdešimt.
O.Kibienė skulptūras kas porą metų perdažo.
Nuo gatvės namo užstojamas pūpso Gedimino pilies bokštas su trispalve, Gediminaičių stulpais ir tautiniais ornamentais. Jį miliūnietė lipdė 1989 metais, tik prasidėjus Sąjūdžiui, kai dar nebuvo aišku, išauš Nepriklausomybės rytas ar ne.
„Kolūkio pirmininkas ir partsekretorius vis liepė kryžių nugriauti, jį iš tėvų vienkiemio buvom parsivežę ir po savo namo langais pasistatę. Sakiau, kad pats tai nė už ką negriausiu, tegu nugirdo traktorininką ir tas nuvers. Kitos moterėlės išsigandusios prie namų stovėjusius kryžius į kapines perkėlė. Bet, ačiū Dievui, atėjo Nepriklausomybė ir mūsų kryžius liko“, – artėjančio perversmo laikus prisiminė 83 metų A.Kibas.
A.Kibas džiaugiasi žmonos meniniais sugebėjimais, bet lipdyti skulptūrų nepadeda.
„Neturiu tam patraukimo, o ji turi. Jei žmogui toks akvatnumas, negi drausi?“ – šypsosi sutuoktinis.
Pagavo baisus ilgesys
Pernai O.Kibienė nukrėtė paskutinį kūrinį – natūralaus dydžio briedį su jaunikliu ir tarė, kad tokių darbų jau gana. Kiemas ir taip visa ko pilnas, o ir jėgos mąžta, formuojant cementinį lipdinį reikia daug sveikatos atiduoti.
Niekada jokių ryšių su menais neturėjusi moteris kūrybinį proveržį pajuto Nepriklausomybės priešaušriu.
„Prisiminiau savo vaikystę, kai gyvenome pamiškėje, pievon išlįsdavo visokių žvėriukų, stirnelių, lapių, didžiaragių briedžių. Toks ilgesys pagavo, kad sugalvojau juos nusilipdyti. Pirmiausia ir nusilipdžiau stirną. Tokią, kokią atsiminiau“, – pasakojo O.Kibienė.
Vyras šiek tiek stebėjosi, bet į kūrybinį procesą nesikišo.
Bijojo dėl ligonės
Dėl staiga plykstelėjusio noro kurti labiau susirūpino kaimo gydytoja. Ji patarinėjo O.Kibienei liautis dirbus su cementu, nes tai kenkia sveikatai.
„Būdama 37 metų susirgau plaučių tuberkulioze. Liga pristojo po to, kai kolūkis išsiuntė dirbti į laukus. Peršaldavau, sušlapdavau, tai ir pasiligojau. Kai pradėjau skulptūras lipdyti, jau senokai buvau pasveikusi, bet daktarė vis tiek liepė saugotis cemento dulkių ir sunkaus darbo. Tada ir vyras bardavo, kad tampausi, savęs nesaugau. Tai pradėjus naują skulptūrą nuo Antano ją slėpdavau, prieš grįžtant iš darbo uždengdavau brezentu“, – juokdamasi pasakojo O.Kibienė.
Sovietmečiu pora dirbo sunkiai. A.Kibas fermoje prižiūrėdavo 200 karvių. Atgavę žemes ėmė ūkininkauti, turėjo įvairios technikos.
„Darbai nelengvi buvo, bet gyvenom gerai. Geriau dirbti nei be darbo sėdėti“, – kalbėjo pora.
Briedį kėlė penki vyrai, o Mariją – netgi kranas
Pernykščiai lipdytą briedį O.Kibienė nuo sutuoktinio irgi kurį laiką slėpė. Briedį lipdė ne stačią, o gulintį, tai buvo nesunku jį pridengti. Ilgakojis stambus žvėris išėjo labai sunkus. Kai baigtą skulptūrą reikėjo pastatyti, prireikė 5 vyrų pagalbos.
„Kai lipdo, nėra laiko žiopsot, jei dels, mišinys sukietės, nebepadarysi. Ji jaudinasi ir nervinasi, paskui dar jaudinasi, kad keliant nesulūžtų. Kas kad pakavoja, grįžęs matau, kad uždengta, iš karto aišku, jog vėl kažką lipdo“, – šypsojosi iš žmonos triukų A.Kibas.
Cementinei Marijai, kuri buvo vienas iš pirmųjų skulptorės kūrinių, pakelti prireikė net krano. Vyras pasamdė transportą, darbininkai skulptūrą apjuosė virvėmis ir užkėlė ant priešais namą išlieto postamento.
Motina užsisakė paminklą
O.Kibienė apgailestauja, kad tuomet, kai pradėjo lipdyti žvėris, neturėjo jokių knygų, iš kurių būtų galėjusi kopijuoti.
„Eidavau pas kaimynę į vaikiškas knygutes pažiūrėti, kaip ten žvėrys nupaišyti. Tikri menininkai juk modelius turi, skulptūras kuria žiūrėdami, o aš zoologijos sode nesu buvusi, liūtą, tigrą, beždžionę tik per televizorių mačiau. Juos lipdžiau iš atminties, tai gal ir akis neteisingai įstačiau, ir snukiai ne visai tokie“, – dėl realistiškumo trūkumo išgyveno savamokslė kūrėja.
Žmones O.Kibienei lipdyti lengviau. Didžioji dalis kieme sustatytų įvairiai aprengtų moterų iš veidų ir figūrų yra panašios į pačią kūrėją.
Stuomeninga ilgakasė lietuvaitė pagal pirminį O.Kibienės sumanymą turėjo būti šventąja. Tačiau moteriškas veidas išėjo ne tokios išraiškos, per linksmas, tad kūrėja Mariją pavertė kaimo mergele, papuošė ją virvinėmis kasomis.
Moteris svetimiems skulptūrų nedaro, nes nesijaučia gera specialiste. Ne kartą buvo prašančių nulipdyti cementinį briedį ar stirnaitę, tačiau miliūnietė atsisakė.
„Žmonės iš Žemaitijos prašė, buvo čia pas gimines atvažiavę, pamatė mūsų kiemą ir įsireikė. Net armatūros man atvežė. Kita bobutė atėjo rankelėj pinigus suspaudusi, kad stirnytę jai padirbinčiau, bet atsisakiau. Kaipgi aš darysiu, jei tesu savamokslė, mano tik toks potraukis“, – kuklinosi kaimietė.
Vienintelė iš namų „išėjusi“ skulptūra – motinos kapui nulipdyta Marija. Velionė pati pageidavo ne paminklinio akmens, o dukros kurtos šventosios.
Kūriniai patys „pasibeldžia“
O.Kibienė iš anksto neplanuoja, ką lipdys, skulptūros tarsi pačios „pasibeldžia“.
Nukirto kieme du senus vaismedžius, styrantys kelmai negražu, tad moteris ant vieno jų pasodino cementinį senelį. Iš paskos, kitam kelmui, teko lipdyti ir cementinę bobulytę.
Kito nudžiūvusio medžio šakos prašyte prašėsi voverių, dar vienam sausuoliui labai tiko besikabarojančių beždžionių pulkas.
Vieta atokaitoje prie metalinio garažo atrodė tarsi specialiai palikta liūtei ir liūtukui. O kaipgi gėlyno pašonėje neįkurdinsi gulbių, kaip ant karties neužkelsi gandro?
Tankiose tujose įsprausta krepšininkų ūgio mėlyna trumparankove suknele, odiniu diržu ir kaklo vėriniu papuošta mergina. Ją, didelę ir sunkią, O.Kibienė irgi lipdė slapta nuo vyro, tad jos povyza ir išlaikė nuotaiką: juokiasi pravira burna ir slepiasi visžaliame krūme.
O.Kibienei atrodo, kad Miliūnų kaimo gyventojai jos skulptūrų nepastebi. Nei kas giria, nei ateina pasižiūrėti.
Vienas giminaitis, pamatęs cementinių žvėrių būrį, užsimojo ir pats tokių prisilipdyti. Pasiruošė armatūros, susimaišė košės, bet kelias valandas paplušęs greit atvėso. Vėliau sakė, jog pabandęs suprato, kad nukrėsti cementinį gyvį nėra taip paprasta, kaip atrodo, reikia baisiai daug kantrybės.
Našlaitė užjautė našlaitį
Prie skulptūrų lipdymo rankų niekad nekišo ir Kibų įsūnis Andrius.
Vyrui dabar 31 metai. Jis prieš 10 metų sukūrė šeimą ir išsikraustė iš įtėvių namų. Gyvena kitame kaime, nelabai toli. Kibai džiaugiasi turį du mokslui gabius anūkus. Įsūnio šeima juos dažnai aplanko.
„Andriuką paėmiau ne dėl to, kad vaikų labai reikėjo, o kad norėjau padėti vaikui. Man buvo labai gaila augančių be tėvų, nes ir pati likau našlaitė. Šeimą trėmė į Sibirą, buvau 10 metų, man liepė bėgti, kad neišvežtų. O pabėgus teko glaustis ir pas gimines, ir pas svetimus, eidavau gyvulių ganyti, iki dabar prisimenu peršlapusias vyželes“, – graudinosi pašnekovė.
Įsūniu bevaikiai Kibai labai džiaugėsi, berniukas buvo gero būdo, mandagus, per visus metus įtėviams blogo žodžio nėra pasakęs.
„Ne kartą klausiau, gal nori savo tėvelių ieškot, bet vaikas sakė, kad jam neįdomu. O kai vedė ir savo vaikų susilaukė, kreipėsi į televizijos paieškų tarnybą ir susirado gimines. Ir tėvas, ir motina gyvi, yra 3 broliai ir sesuo. Tėvas turi kitą šeimą, o motina prasigėrusi, su ja nė vienas vaikas reikalų neturi. Porą kartų buvo ir čia visi suvažiavę“, – pasakojo O.Kibienė.
Svečių vasarnamį dekoravo su išmone
Kad įsūnio šeimai bei anūkams būtų smagiau viešėti, šeimininkė nuotaikingai išdekoravo vasarnamio sienas. Moteris jas nuspalvino sodriai žaliai, pripiešė berželių, o per visas tris sienas išvedžiotais keliais paleido šiuolaikius automobilius, madingai apsirengusias paneles, pakeles apstatė pasaulio sostinių senamiesčių fragmentais. Šiuos elementus O.Kibienė išsikarpė iš žurnalų ir išmoningai juos įkomponavo į savo piešinį.
Tuo pačiu moteris ornamentais apipaišė namo sienas palei langus, pieštiniais medžiais išgražino metalinio garažo sienas, paukščiais padabino ūkinio pastato sienas.
