Kai 2002-aisiais T.Lebeckis pradėjo dirbti Lietuvos jūrų muziejuje, čia jau gyveno ketverių metų Gabija. Neseniai buvo gimusi ir Tomo dukra, kuriai šeima jau buvo išrinkusi Gabijos vardą. Tai – tik sutapimas, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
„Paskui su žmona Sandra susilaukėme antrosios dukters ir pavadinome ją Tija – graikų deivės vardu, kuris reiškia „šviesioji, dieviškoji“. Mažoji kartais pavydėdavo sesei, kad ši turi jos vardu pavadintą delfinę.
Prieš porą metų delfinų patelė Gabija atsivedė mažylę. Mažąją delfiniukę juokais ėmiau vadinti Tija. Taip ir prigijo šis vardas, o muziejaus darbuotojai neprieštaravo.
Neišskiriu dukterų vardais šaukiamų delfinių iš kitų, visus vienodai myliu, bet vis vien malonu“, – pripažino T.Lebeckis.
Šilutėje augusio T.Lebeckio namuose visada būdavo pilna gyvūnų – kačių, šunų, balandžių, kregždžių, net siurbėlių.
„Kai rasdavau lauke kokį priklydėlį ar nelaimėlį, nešdavau į namus. Tėvai buvo supratingi, negrūsdavo lauk“, – prisimena T.Lebeckis.
Meilė gyvūnams ir gamtai tikriausiai prisidėjo prie to, kad jis po vidurinės mokyklos nusprendė Klaipėdos universitete studijuoti ekologiją. O kai sužinojo, kad Lietuvos jūrų muziejus skelbia konkursą gyvūnų prižiūrėtojo vietai užimti, iškart nusprendė jame dalyvauti.
„Jūrų muziejuje dirbu jau dvidešimt metų ir nesigailiu. Iš pradžių teko gyvūnus prižiūrėti, tvarkyti jų patalpas, ruošti žuvį, šerti, bet greitai pradėjau dirbti delfinų ir jūrų liūtų treneriu“, – sakė T.Lebeckis.
Delfinų treneriai Lietuvos aukštosiose mokyklose nerengiami.
Teko stebėti labiau patyrusius ir iš jų semtis patirties, skaityti specialią literatūrą, dalyvauti seminaruose, domėtis, kas šioje srityje nuveikta pasaulyje.
Nors žvelgiant iš šalies visi delfinai atrodo vienodi, trenerio dukros teigia atskiriančios jų vardais pavadintas delfines – Gabijai ant peleko yra balta dėmelė, o Tijos nosis tamsesnė negu kitų.
Pasak T.Lebeckio, kiekvienas gyvūnas turi išskirtinių, kitiems nematomų savybių – nevienoda jų kūno spalva, uodegos, nosies forma, skiriasi charakteriai, elgesio manieros.
Jis užsiima ne tik su Gabija ir Tija. Visi treneriai dirba su visais delfinais, kad prireikus galėtų vienas kitą pakeisti.
Draugystė su delfinais užsimezga ne iš karto. Iš pradžių reikia juos prisipratinti, pajusti tarpusavio ryšį – tam gali prireikti gal metų ar dvejų.
Svarbiausia – įgyti pasitikėjimą ir sudominti.
Treneriai neverčia delfinų mokytis triukų per prievartą.
Gyvendami laisvėje šie gyvūnai lydi praplaukiančius laivus, žaidžia su krabais, kriauklėmis, kitais rastais daiktais.
Delfinariume juos pakeičia kamuoliai, lankai ar žiedai. Bet prireikia nemažai laiko, kad jie išmoktų atlikti triukus sinchroniškai, tam tikru metu.
Šuoliuodami bangomis delfinai pakyla iki penkių metrų aukščio. Ši savybė panaudojama ir nelaisvėje – delfinai žaidžia krepšinį, atlieka žavingus salto.
„Jiems, kaip ir žmonėms, būdinga nuotaikų kaita – jei gerai nusiteikęs, tik pasirodžius treneriui atneša kokį žaislą, kartais specialiai aptaško vandeniu, užšoka ant platformos, nori bendrauti, būti glostomas.
O kartais net per pasirodymus nuplaukia šalin, nekreipia jokio dėmesio. Reikia akimirksniu reaguoti, suktis iš situacijos“, – sakė T.Lebeckis.
Per dieną delfinams rengiamos 4–5 treniruotės.
Intensyvų darbą tenka išmokti paversti žaidimu, vengti rutinos, kad gyvūnui būtų linksma, nuolat galvoti, kuo jį sudominti.
Sudėtingiau tampa poravimosi metu, kai patinai dėl patelių ima aiškintis tarpusavio santykius. Tuomet aistringiausius ir sudirgusius geriau palikti ramybėje.
Su delfinais dirbantiems treneriams reikia ir kantrybės, ir ištvermės, ir stiprybės.
T.Lebeckis anksčiau nemažai laiko praleisdavo plaukimo baseine, dabar lankosi treniruoklių salėje.
Trejus metus, kol buvo rekonstruojamas delfinariumas, Klaipėdos delfinai gyveno Graikijoje. Ten vienas kitą keisdavo ir uostamiesčio treneriai. Porą kartų T.Lebeckį aplankė ir žmona Sandra su dukterimis.
Mergaičių nepamiršusios delfinės žaidė su jomis, atnešdavo joms į vandenį nusviestus kamuoliukus.
Gali pasirodyti, kad Graikijoje delfinai gyveno tarsi sanatorijoje po atviru dangumi. Tačiau T.Lebeckis nemano, kad jiems ten buvo daug geriau negu Lietuvoje: grynas oras ir saulė – didelis malonumas, bet vidurvasarį būna per karšta ir vanduo baseine gerokai įkaista, o žiemą tapdavo vėsoka.
Po Klaipėdos delfinariumo rekonstrukcijos sumontavus naują įrangą pagerėjo vandens kokybė, o žiūrovai delfinus galės stebėti ne tik iš viršaus, bet ir iš šono per specialią akrilo sienelę.
Po visų rekonstrukcijos darbų gyvūnams skirtas bendras baseinų plotas padidės tris kartus.
Vienuolikmetė Gabija buvo prakalbusi, kad norėtų tapti gyvūnų gydytoja. Septynmetė Tija kol kas apie tai negalvoja, bet turi mylimą žaislą – pliušinį delfiną, kurį kartais pasiima į lovą. Kol kas joms abiem labiausiai patinka šokti baleto studijoje.
„Tikrai nesigailiu pasirinkęs tokį darbą – man be galo malonu bendrauti su delfinais. Jaučiuosi savoje stichijoje“, – prisipažino T.Lebeckis.
Šeštadienį delfinariume po ilgos pertraukos bus pristatyta pirmoji iš Graikijos sugrįžusių delfinų šventinė programa.
T.Lebeckis džiaugėsi, kad vėl galės stebinti Lietuvos žiūrovus.
