Myli abi šeimas
Po pagrobimo Luo naujuosius namus nuo gimtinės skyrė 1448 kilometrai. Naujieji Luo tėvai pakeitė berniuko vardą, supažindino su jo naująja sesute.
Vis dėlto Luo niekada nepamiršo savo pirmosios šeimos: biologinių tėvų ir brolio. Daug metų L.Gangas bandė surasti savo prarastąją šeimą, tačiau nepajėgė prisiminti nei gimtojo kaimo pavadinimo, nei savo tėvų vardų.
Neįtikėtina, kad po 23 metų, interneto ir būrio savanorių dėka, Lou surado savo biologinę šeimą.
L.Gangas buvo pažadėjęs nevesti tol, kol neras savo šeimos. Tad jau kitais metais Luo ketina vesti savo ilgametę mylimąją. Jaunikis tikina, kad į vestuves bus pakviestos abi šeimos.
„Mane pagrobusi šeima rūpinosi manimi 23 metus. Tačiau mano biologinė šeima lieka mano šeima. Todėl aš su jomis abejomis ketinu bendrauti“, - tikino L.Gangas.
Vaiko kaina – 2000 litų
Iki penkerių metų Luo buvo kviečiamas Huango Jan Backo vardu. Jo tėvas dirbo statybininku, o mama – pardavėja.
Per 1990 metus Kinijoje buvo pagrobta per tūkstantį vaikų. Šalyje pritaikyta vieno vaiko politika ir įsivaikinimo įstatymų netobulumas sukūrė juodąją rinką, kurioje buvo prekiaujama vaikais.
Iš pradžių išsigandęs Luo manė, kad su naująja šeima jis gyvens tik laikinai. Suvokęs, kad jo niekas negrąžins tėvams, L.Gangas stengdavosi prisiminti gimtuosius namus, tikėdamasis, kad vieną dieną jam tai padės surasti savo šeimą.
Kiekvieną vakarą atsigulęs į lovą Luo prisimindavo, kaip su savo broliu žaisdavo ant seno akmeninio tilto, kuris buvo tiesiai prieš jo namus. Luo prisiminė ir tai, kad kartą jis nukrito nuo šio tilto ir susižeidė nugarą.
„Aš buvau kaip kompiuteris. Mėginau išsaugoti prisiminimus apie savo šeimą ir geografines nuorodas“, - sakė L.Gangas.
Naujieji tėvai mylėjo Luo, tačiau niekada jam nepaaiškino, kodėl atplėšė vaiką nuo biologinių tėvų. Apie tai nekalbėdavo ir jo seneliai, kurie iš tiesų užaugino Luo – naujieji tėvai mirė kai berniukui buvo vos septyneri.
„Aš labai pykau ant jų, bet jie su manimi elgėsi labai maloniai“, - sako Luo, kuris šiuos du žmones švelniai vadina močiute ir seneliu.
Tikėtina, kad už berniuko pagrobimą buvo sumokėta suma, dabar siekianti vos 2000 litų.
Tėvų ieškojo internetu
Netekę vaiko biologiniai Luo tėvai palūžo. Policijos suorganizuotos paieškos nedavė jokios naudos, tačiau Luo tėvai ir toliau ieškojo savo dingusio vaiko, platindami skrajutes ir spausdindami laikraščiuose skelbimus.
Ne vienerius metus trukusios paieškos ištuštino poros biudžetą. Galop jiedu nusprendė įsidukrinti mergaitę.
2012 metų spalį L.Gangas įkūrė tinklalapį „Kūdiki, sugrįžk namo“ („Baby Come Home“), kuriame tėvai, netekę vaikų, ir pagrobti vaikai dalijosi savo istorijomis. Šiame tinklalapyje Luo pasidalijo savo vaikystės nuotrauka ir surašė viską, ką žinojo apie savo penkiametį save: „Buvau 110 centimetrų ūgio, turėjau dideles akis. Ant mano kairės rankos buvo randas, kurį įsitaisiau judindamas akmenis upėje“.
Jis prisiminė tokias smulkmenas, kaip savo mylimą patiekalą – troškintą kiaulieną su kuskusu ir sorgais. Taip pat L.Gangas papasakojo, kad jo namas buvo pastatytas iš plytų. Prie jo buvo nedidelės kalvos ir upė, tekanti gyvenvietės centro link.
Nors Luo negalėjo prisiminti savo gimtojo kaimo pavadinimo, jis manė, kad yra kilęs iš Sichuano regiono. Kartą kaimynas jam pasakė, kad jis kalba su Sichuano gyventojams būdingu dialektu.
Tinklalapio lankytojai ėmė analizuoti Luo pateiktus faktus. Vienas lankytojų spėjo, kad L.Gangas negali būti iš Sichuano regiono, mat čia žmonės neaugina kuskuso ir sorgų. Panašių spėlionių netrūko, tad Luo nupiešė savo gimtinės, kokią jis prisiminė, žemėlapį. Ne vieną mėnesį tinklalapio lankytojai spėliojo, koks kaimas ar miestas tai galėtų būti.
Gimtieji namai per 23 metus nepasikeitė
Ieškoti žmonių Kinijoje, nežinant nei vardo ir pavardės, yra tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Net jei Luo būtų buvęs teisus teigdamas, kad yra kilęs iš Sichuano regiono, čia gyvena daugiau nei 80 mln. žmonių. Tačiau pamažu visa savanorių komanda ėmė stūmėtis. Senos iškarpos iš laikraščių, įrašai apie sausras ir potvynius leido mažais žingsneliais priartėti prie pagrindinio L.Gango tėvų.
Šių metų gegužę įvyko lūžis – vienas savanoris atrado kaimą, iš kurio galėjo būti kilęs Luo. Naujausiomis technologijomis savanoris nuotoliniu būdu išnagrinėjo visą kaimą, ieškodamas L.Gango nurodytų objektų: akmeninių tiltų, upės, ryžių laukų.
Kitas savanoris pasisiūlė nuvykti į kaimą. Jis išvydo seną akmeninį tiltą, kurį sugadino potvynis 1989 metais. Šis faktas sutapo su Luo prisiminimais.
Dar kitas savanoris atrado porą, kuri neteko vaiko kaip tik tada, kai dingo Luo. Vaikinas pranešė šią žinią savo įseserei. Ji paragino L.Gangą vykti į kaimą susipažinti su biologiniais tėvais.
„Su tėvais susitikau 9 valandą 20 minučių. Aš buvau gana ramus, bet mama labai susijaudino ir apsiverkė“, - sakė L.Gangas.
Įžengęs į savo vaikystės namus susigraudino ir pats Luo. Viskas namie išliko taip, kaip jis prisiminė: indauja, vandens rezervuaras, spintelė, kurioje mama laikydavo saldumynus...
Šį susitikimą nufilmavo vienas Luo įkurto tinklalapio savanoris. Vėliau visa ši medžiaga buvo parodyta per televiziją. Tik tada Luo seneliai sužinojo apie savo netikro anūko paieškas.
„Jie man paskambino. Jie abu buvo gana liūdni. Sakė, gerai, kad radau savo gimtuosius namus. Pasidžiauk kelias dienas ir grįžk namo“, - pasakojo L.Gangas, kuris šiuo metu gyvena su savo biologiniais tėvais.
