49 metų vilnietis Gintautas visiškai ramus. Jis dažnai nusišypso, kai jį pakalbina tėvai, brolis ar draugiškai nusiteikęs svetimas žmogus.
Bet jų nedaug. Per gimtadienį vis dar užsukantys du jaunystės draugai. Kasdien jį iš lovos pakelti ir pasodinti ateinantis slaugytojas.
Dabar ir aš, žurnalistė, apdovanota jo išmintingu šypsniu, lyg turinčiu savo paslaptį.
Bet kartais tėvai mato jį apsiverkusį. Kodėl jis verkia? To nežino niekas. Gintautas negali nei pasakyti, nei užrašyti, nei kompiuterio klavišais išspausdinti savo minčių ar norų. Gal jam šalta, o gal kas skauda?
Apie ką jis galvoja tas ilgas dienas ir tuos ilgus dešimtmečius? Gal vis mena tą šiltą, saulėtą gegužės 15 dieną prieš 25 metus, kai jis, ketvirto kurso studentas, palikęs namie jauną žmoną, atvažiavo į giminaičių sodą padėti remontuoti vasarnamio.
Užlipo ant aukštų kopėčių ir nuskriejo žemyn. Ir viskas nutrūko. Gal ši diena jam tebesitęsia? O gal jis tiesiog meldžia Apvaizdos jį pasiimti ir išlaisvinti save ir tėvus nuo kančių?
Žmona paglostė ir išėjo
Po šešis mėnesius trukusių operacijų ir nesėkmingo gydymo tėvai savo sūnų namo parsivežė jau žiemą.
Gydytojai nepaliko jokios vilties – po tokios galvos traumos Gintautas niekada nebekalbės, nebepajudės, pats nebepajudins net piršto. Tik matys ir girdės.
Ir šiandien jo tėvai Genovaitė ir Robertas Meldžiukai įsitikinę, kad viskas galėjo būti geriau. Jei galvos kompiuterinė nuotrauka būtų buvusi padaryta greičiau, o ne po savaitės, jei nebūtų uždelsta taip reikalinga operacija.
Stebuklo nebegalėjo sukurti nei pasiaukojamai jaunuolį gydęs neurochirurgas Leonas Klumbys. Gintautas liko visiškai neįgalus. Nejudantis, nereaguojantis.
Namie pas tėvus gulintį vyrą aplankė ir jauna žmona.
„Nepyk, Gintai, su Dievu“, – paglostė ji vyro ranką ir išėjo. Sūnaus akyse pamačiau ašaras. Vadinasi, jis viską suprato.
Daugiau žmona niekada nebeatėjo. Netrukus gavome šaukimą į teismą dėl skyrybų. Nuėjo tėvas.
Aš jokiu būdu nekaltinu buvusios marčios. Vieną kartą gyvename. Jaunai moteriai reikėjo kurti savo gyvenimą. Kai Gintui nutiko ta nelaimė, žmona raudojo – jūs turite antrą sūnų, o aš nieko daugiau nemylėjau, tik jį, vienintelį.
Ir po tokių kalbų – greitos skyrybos. Kas tai meilei pasidaro?“ – ne tiek klausė, kiek atsiduso Gintauto mama. Sūnus liko reikalingas tik jiems, tėvams.
Padėjo gelbėti tėvynę
Tiesa, jį prisiminė ir valstybė. Įsisiautėjus krizei reikėjo gelbėti tėvynę. Tam tiko ir kaip rąstai gulintys neįgalūs piliečiai.
Iš jiems priklausančios 900 litų slaugos pensijos kas mėnesį buvo atimta 135 litai. Suprantama, kad nekalbantys ir nejudantys piliečiai neprotestavo.
Juk pagalvojus – ne tiek daug jie ir prarado. Už 135 litus išeina tik 33,4 sauskelnių po 4 litus – po vieną per dieną.
Metų metus gulinčiam ir nepajėgiančiam pačiam net išsituštinti žmogui gal būtų malonu per dieną turėti antras sauskelnes ir gulėti sausam.
Nes valstybė kompensuoja tik vienas sauskelnes per parą – matyt, manydama, kad nieko nedirbantis, tik trintą maistą sugebantis nuryti pilietis ir tuštinasi tik kartą per parą.
„Galvoje netelpa, kai matome ir girdime – Seimo nariams atlyginimai bus didinami dviem tūkstančiais litų, aukšti pareigūnai, teisėjai jau pasikėlė per krizę sumažintus tūkstantinius atlyginimus.
O čia tik 135 litai, atimti iš visiškai neįgalių žmonių! Ar jūs ką nors apie juos iš valdžios lūpų girdite? Nė žodžio! Lyg jų visai ir nebūtų“, – neslėpė pasipiktinimo neįgalaus sūnaus motina.
„Neįgaliesiems 2010-aisiais 15 procentų sumažinta slaugos pensija bus atkurta po Naujųjų metų. Biudžete tam yra numatyta lėšų“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė.
Svajonė – pinigai keltuvui
Bet iš neįgaliųjų per trejus metus atimti pinigai jiems nebus sugrąžinti.
„Jei sugrąžintų, tai būtų tik po 4860 litų vienam neįgaliajam. Ar toks teisingumas per brangus Lietuvos valstybei? Visiškai neįgalių ligonių tikrai nėra daug.
Kitas dalykas, kad vienoje grupėje yra ir tokie neįgalieji, kurie sugeba ir pajudėti, ir kompiuteriu dirbti. Yra nusipirkusių neįgalumo grupę ir už pinigus.
Mūsų sūnus net pakeltas ir pasodintas nuvirsta, nes nevaldo net pirštų. Jei valstybė grąžintų tuos pasisavintus pinigus, įgalėtume nusipirkti 6000 litų kainuojantį keltuvą, padedantį žmogų pakelti iš lovos.
Dabar jis mums neįperkamas, valstybės nekompensuojamas. Nenorime veltui, būtų teisinga, kad bent kompensuotų pagal gaunamas šeimos pajamas, nes turtingiems gal keltuvas ir ne problema, kaip ir individualus liftas.
Su vyru praradome sveikatą, abu turime stuburo išvaržą, sūnaus iš lovos pakelti nebegalime“, – kalbėjo neįgaliojo tėvai.
Lietuva yra pasirašiusi Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurios vienas punktų valstybę įgalioja „sudaryti sąlygas gauti mobilumą palengvinančių priemonių, įrenginių, pagalbinių technologijų, įskaitant galimybę jais pasinaudoti už prieinamą kainą“.
Pasirašė ir tuo rūpestis baigėsi. Kad yra tokių keltuvų, Meldžiukai sužinojo tik iš geranoriškų Socialinės paramos skyriaus darbuotojų. Bet skyrius keltuvų nedalija.
„Pastebėjome, kad slaugant namie neįgaliuosius didžiausią geranoriškumą parodo žmonės. Iš valstybės tik gauni ilgus raštus su nesuprantamais paragrafais, o pabaigoje būna žodis „ne“, – šyptelėjo G.Meldžiukienė.
Priežiūra – ne darbas
Kai atsitiko ši nelaimė, G.Meldžiukienei buvo 48-eri. Ji negalėjo mesti darbo ir visiškai atsidėti slaugymui, nes nebūtų užtekę lėšų nei pragyventi, nei slaugyti.
„Iš pradžių invalidumo pensijos buvo labai mažos – 80, paskui – 300 litų. Iki 900 litų jos buvo padidintos neseniai ir tik trumpą laiką. Pragyventi buvo sunku.
Pasiaukojo vyras – jis ėmė dirbti puse etato, todėl dabar gauna mažesnę pensiją. Žinau, kad daug šeimų nelaimės išskiria, vyrai išeina. Bet mūsų šeimą bėda tik sutvirtino.
Kai tokia nelaimė, reikia būti kartu. Vienas tokio krūvio nepakelsi. 25 metus mes nesame ilsėjęsi nė vienos dienos, nė vienos nakties. Neįgalaus sūnaus negalime vieno palikti net valandai.
Vienintelė mūsų pramoga – ankstų sekmadienio rytą, kai sūnus dar miega, nubėgti į netoliese esančią Lazdynų bažnyčią, nes esame tikintys.
Dabar mes jau abu pensininkai. Gauname tik pensiją, nors tebedirbame po 24 valandas per parą. Be jokio atlyginimo. Jei valstybė negali mokėti atlyginimo už neįgalaus ligonio slaugą namie, tai gal tie priežiūros metai galėtų būti įskaičiuoti į darbo stažą?
Už 20 metų, kuriuos dirbu būdama pensijoje, nors po tuos 8 litus per mėnesį“, – klausė G.Meldžiukienė ir šis klausimas yra visų namie neįgaliuosius slaugančių žmonių lūpose.
Kodėl neįgalaus ligonio priežiūra globos įstaigoje, kurioje tikrai nėra jokio individualaus slaugymo, įkainota daugiau nei 2000 litų, o individuali priežiūra namie – tik 765 litais?
Į šį klausimą negali atsakyti nė vienas valdininkas. Kaip ir į kitą – kodėl apskaičiuota tokia suma, kas ją sudaro? Jos užtenka vien sauskelnėms ir vaistams, kurie ne visi yra kompensuojami.
Jei neįgalus žmogus tapo dar nespėjęs užsidirbti darbo stažo ir negauna pensijos, visas išlaikymas krinta ant pečių tėvams, kurie arba negali dirbti visos darbo dienos, arba jau yra pensininkai.
Slaugymas – nuolatinė kova
„Negalime vien skųstis. Valstybė nemažai padarė dėl neįgaliųjų. Ypač palengvėjo, kai prie seniūnijų buvo įsteigti socialinės paramos centrai.
Įmanoma gauti ir specialių lovų, vežimėlių, išsikviesti į namus valandai kitai slaugytoją. Tačiau slaugant neįgalų turi nuolat kovoti dėl jo teisių, tapti nuolatiniu prašytoju, maldauti pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją jam priklausančios pagalbos“, – teigė G.Meldžiukienė.
Neseniai pamėginau neįgaliam, nevaikščiojančiam 91 metų žmogui, gyvenančiam 300 metrų nuo Centro poliklinikos Lukiškių filialo, iškviesti į namus chirurgą.
Medikas man atšovė, kad nėra toks geras, jog ateitų į namus. Teko iš viso miesto sušaukti keturis giminaičius, kad močiutę vežimėlyje nuneštų iš trečiojo aukšto į gatvę, o vėliau užneštų. Pas chirurgą močiutė išbuvo tik penkias minutes.
Todėl labai nustebau, kai atvykusi į švara kvepiantį kuklų Meldžiukų butą sužinojau, kad išvakarėse čia lankėsi stomatologė su visa reikiama įranga ir sutaisė jų sūnui dantis.
„Iš pradžių nežinojome, kad priklauso tokia paslauga. Juk niekas tų paslaugų sąrašo neįteikia. Atsiveždavome privatų gydytoją. Buvo brangu. Dabar atvažiuoja poliklinikos stomatologė. Mes mokame tik dalį.
Bet išeidama gydytoja pasakė: „Daugiau į namus nebevažiuosime, nėra lėšų. Turėsite vežti į Žalgirio gatvę, į stomatologijos ligoninę patys.“ O kuo mes jį vešime? Seniau turėjome autobusiuką, jis seniai sulūžo. Rašėme raštus į Seimą, savivaldybę, ministerijas, kad skirtų paramą – 4000 litų įsigyti kitam.
Tiek skiriama neįgaliajam, kuris pats vairuoja. Pasirodė, mūsų sūnui nepriklauso, nes jis... nevairuoja.
„Nuvešime savo transportu, kai reikės“, – pažadėjo Vilniaus miesto socialinės paramos skyrius. Vasarai sūnų išvežame į sodą, kur jis gali būti gryname ore. Reikia rudenį parvežti, nes namelyje šalta.
„Vairuotojas negali atvažiuoti, nėra degalų. Galime tik po dešimtos dienos“, – atsakė.
Paramos skyriaus darbuotojai labai draugiški, bet ką jie gali padaryti, jei nerūpi valstybei?
Pasiūlėme patys degalų nupirkti – ne, negalima! Greitosios pagalbos mašina sutiko, bet reikia mokėti 150 litų. Šiaip taip sūnų parvežėme.
Nuolat turi vaikščioti su ištiesta ranka ir jaustis pažemintas vien todėl, kad savo vaiką pats namie slaugai, o ne atiduodi į valdišką įstaigą“, – neslėpė apmaudo Gintauto tėvai.
Kaip pakelti ligonį?
Šiandien G.Meldžiukienei 72-eji, jos vyrui Robertui – 76 metai. Slaugant sūnų prabėgo pusė jų bendro gyvenimo – greitai jie švęs auksines vestuves.
Kitokio gyvenimo jie jau ir nebeprisimena.
Tėvai dar sugeba sūnų patys apkirpti, apskusti, palaikyti idealią švarą ir neįgalaus sūnaus kūno priežiūrą.
Bet kasdien pakelti sūnų iš lovos ir pasodinti į vežimėlį – jau keletas metų ne jų jėgoms. Abu kenčia nuo stuburo išvaržos. O pakelti nėra kam.
„Iš seniūnijos Socialinės paramos centro darbo dienomis kelis kartus per dieną ateina vaikinas, kuris Gintą pakelia. Ačiū centro vadovei, kad priėmė į darbą vaikiną. Bet, pasirodo, tai nelegalu.
Sveikatos apsaugos ministerijos priimtas įstatymas draudžia darbuotojui kilnoti neįgalų gulintį, jei neturi medicininio išsilavinimo, nes gali jį sužaloti. Be to, jam negalima kelti daugiau nei 20 kilogramų. Sūnus sveria apie 100 kilogramų.
O kaip mums į lovą iš vežimėlio įkelti sūnų vakare, kai socialinio darbuotojo darbo diena jau pasibaigusi? O poilsio, švenčių dienomis? Tenka papildomai patiems samdytis žmogų, kuris, aišku, jokio medicininio išsilavinimo neturi.
Keltuvui nusipirkti kompensacijos nėra, socialiniai darbuotojai kilnoti neturi teisės. Vadinasi, neįgalus sūnus, kaip ir kiti nejudantys neįgalieji Lietuvoje, visą likusį gyvenimą turi praleisti tiktai lovoje. Ar kas apie tai susimąsto?“ – klausė Meldžiukai.
Poilsis – per didelė pramoga
Matydama tėvų, kurie jau ir paseno dešimtmečius slaugydami sūnų, rūpesčius, klausiu, ar namie ligonį slaugantiems artimiesiems nepriklauso kokios nors atostogos, kai slaugą nors mėnesiui nemokamai perimtų kvalifikuoti slaugytojai?
Mano klausimas sukėlė tik šypseną. Kokios atostogos, jei Lietuvoje visiškai neįgalių ligonių slauga nėra įvertinama kaip darbas?
Taip, įstatymas numato, kad toks ligonis turi teisę 120 dienų per metus praleisti globos ar slaugos įstaigoje.
„Tokiems ligoniams kaip mūsų sūnus priežiūra reikalinga visas 24 valandas. Jokie slaugos namai, net privatūs, neturi tokios galimybės. Vadinasi, toks ligonis tas 120 dienų tik gulės ir bus pamaitintas.
Ne paslaptis, kad slaugos namuose apie pusę ten atvežtų neįgaliųjų tik guli. Jų kilnoti, sodinti, mankštinti niekas neturi laiko. Parsivežtume sūnų namo su pragulomis, visiškai sunykusiais raumenimis.
Jo gyvenimo trukmė tikrai sutrumpėtų. Bet gal to ir siekiama? Esame ne kartą puse lūpų girdėję iš medikų – ar verta taip kankintis, kam reikalingas toks žmogus? Gintas jiems tik beviltiškas ligonis, bet jis mūsų vaikas, kuris kas rytą mums nusišypso“, – apsiverkė G.Meldžiukienė.
Paskambinusi Vilniuje į privačią slaugos ligoninę „Gema“ išgirdau, kad ji priima visiškai neįgalius žmones slaugyti 120 dienų per metus. Su gydytojų komisijos siuntimu artimiesiems vienvietė palata kainuotų 80 litų per parą, 2400 litų mėnesiui.
Be siuntimo – 160 litų, 4800 litų mėnesiui. Tokie pinigai pensininkams tėvams net nesisapnuoja. Bet ir gražiuose, moderniuose slaugos namuose neįgalusis visos individualios slaugos negaus. „Gemos“ darbuotojai patvirtino, kad tokių galimybių ir čia nėra.
Atsakymas – nėra pinigų
O kaip ligonio reabilitacija? Juk pagal įstatymą priklauso 21 diena per metus? Gulinčiam, galvos smegenų traumą patyrusiam ligoniui reikia specialios mankštos, masažo.
„Reabilitacijos sūnus dabar nesulaukia. Ji skiriama ligoniui, iš kurio dar ko nors tikimasi. Tokie kaip mūsų sūnus visiškai nurašyti.
Antra – jei sūnui ją ir paskirtų, lydinčiam asmeniui kompensacijos nėra. Jis turėtų gyventi viešbutyje. Kiek tai kainuotų?
O kas tokį ligonį prižiūrės naktį? Niekas. Būna, kad tėvai nuveža tokį ligonį, o patys slapta įsikuria ant čiužinio nakčiai, duoda personalui kelis litus, kad apsimestų nieko nematantys.
O kas visai nejudantį žmogų ten kilnos? Niekas, nes kilnoti niekam nepriklauso. Net moderni reabilitacijos ligoninė Palangoje neturi keltuvo.
Prieš 20 metų sūnus buvo Likėnų reabilitacinėje sanatorijoje, jo būklė labai pagerėjo. Bet tuomet reabilitacija būdavo skiriama ir vienam tėvų. Vyras buvo su sūnumi, padėdavo slaugėms jį kilnoti ir pats gydėsi.
Dabar gydytojų komisija parašė išvadą, kad dėl stuburo traumų man taip pat būtina reabilitacija. Prašiau gydytojų, kad skirtų drauge su sūnumi.
„Jokiu būdu, tam nėra pinigų“, – išgirdau tokį atsakymą. Kas pasidarė, kad Lietuva per 20 nepriklausomybės metų taip nuskurdo? O gal tik pasikeitė požiūris į žmones?“ – klausė G.Meldžiukienė.
Kas laukia po tėvų mirties?
Tačiau sūnų slaugančius tėvus didžiausias nerimas užpuola žvelgiant į ateitį.
„Mūsų jėgos senka. Nežinia, kiek dar gyvensime. Net likęs vienas iš mūsų jau nebepajėgs prižiūrėti sūnaus. Kas jo laukia? Tik globos arba slaugos ligoninė.
Nors jos dabar atrodo tvarkingos, bet priežiūrai darbuotojų nepakanka. Kalbama apie bendruomeninių, mažų slaugos centrų kūrimą. Bet nei mes, nei mūsų sūnus to nesulauks.
Privačiai ligoninei, pardavus mūsų seną butą ir garažą, užtektų pinigų dvejiems metams. O paskui?“ – klausė neįgaliojo motina.
Kelis dešimtmečius oriai slaugytas nepajudantis žmogus taps visuomenei įkyrėjusia, beprasmiška našta ir bus tyliai pasmerktas atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Gali tikėtis tik pensijos
Eglė Čaplikienė
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja
„Neįgalų žmogų namuose prižiūrintis asmuo Lietuvoje nėra įdarbinamas. Tai nėra teisinga. Bet jis yra apdraustas bazinei pensijai. Suėjus pensiniam amžiui jis gaus 360 litų. Jei dar yra kažkiek metų dirbęs, pensija bus didesnė.
Mirus tėvams neįgalus žmogus pateks į slaugos ligoninę arba globos namus. Aišku, ten jau kita priežiūra. Valstybei per brangu, jei ligonį reikia slaugyti 24 valandas per parą.
Neįgalų žmogų namie slaugantiems žmonėms paslaugų trūksta. Namiškiai turi labai aukotis.
Tėvai gali nuvežti vaikus į dienos centrus, jei šie kiek nors juda, o patys eiti į darbą. Bet nejudančių nenuveši.
Problemiška slaugantiems namie duoti pailsėti. Reikėtų neįgalų žmogų palikti globos namuose, bet priežiūra tikrai nebus visą parą.
Šiuo metu dirbame su projektu „Globos įstaigų pertvarka“. Nuo 2020 metų Europos Sąjungos šalys turi pereiti prie bendruomeninių paslaugų. Bus kuriami maži slaugos namai, į kuriuos artimieji galėtų ateiti prižiūrėti savo ligonių.
Nuo 2014 metų bus atkurtos 900 litų tikslinės kompensacijos slaugomiems namuose, kurios buvo 2010 metais sumažintos iki 765 litų.
Išskaičiuoti pinigai nebus sugrąžinti. Globos namuose esančių ligonių priežiūrai skirti pinigai, apie 2000 litų vienam asmeniui, nebuvo sumažinti.
Lietuvoje visiškai neįgalūs yra 1035 vaikai (iki 18 metų), 39 200 pensinio ir darbinio amžiaus (vienas trečdalis) žmonių.
Yra apie 100 globos namų, priklausančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei savivaldybėms.“
Suomijoje mokama minimali alga
* Suomijoje namie neįgalųjį slaugantys artimieji gali sudaryti sutartį su miesto, kaimo komuna, kad neįgalųjį nori slaugyti namie ir juo rūpinsis šeimos narys. Jo minimali alga – 374 eurai.
* Jei neįgaliajam reikia didesnės pagalbos, tam laikui alga maksimaliai padidinama iki 749 eurų arba svyruoja tarp minimumo ir maksimumo.
* Nuo gaunamos algos slaugytojas moka mokesčius.
* Slaugytojui priklauso mėnuo mokamų atostogų. Tam laikui komuna atsiunčia į namus slaugytoją arba jį pakeisti gali sutartį sudaręs kitas šeimos narys. Miesto komuna yra atsakinga organizuoti žmogaus slaugymą namie.
* Pats ligonis gauna neįgalumo pensiją, apie 700–1000 eurų, ir užsidirbtą senatvės pensiją, kuri priklauso nuo buvusios algos dydžio, kai jam sueis 65 metai.
* Jei jis niekada nedirbo, gaus minimalią pensiją, kuri Suomijoje yra 630 eurų.
* Prieš metus priimtas įstatymas, kad ši pensija bus pakelta iki 738 eurų.
* Jei visi ligonio artimieji miršta, neįgaliuoju toliau rūpinasi komuna. Suomijoje plėtojamas mažų bendruomeninių slaugos namų tinklas, įgyvendinant ES direktyvą, kad iki 2020 metų visai nebeliktų didelių valdiškų slaugos namų. Bendruomenės slaugos namuose ligonis turi savo kambarį, artimieji gali ateiti padėti jį prižiūrėti.
* Bet jei padėtis sunki ir nebėra artimųjų, neįgalusis gauna visą asmeninę pagalbą – vienas darbuotojas juo rūpinasi kaip motina ar tėvas. Neįgalusis nuvežamas į teatrą, koncertą, jei reikia – pas medikus. Atlyginimą slaugytojui moka miesto komuna.
Guli ir laukia mirties
– Kas laukia neįgaliojo, kai jis pakliūva į globos namus? – „Lietuvos rytas“ paklausė Vilniaus miesto savivaldybės Slaugos ir globos komiteto pirmininkės Rūtos Vanagaitės (nuotr.).
– Iš valdininkų pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad raudonskruosčiai seneliukai ten sportuoja ir groja lūpinėmis armonikėlėmis. Iš tikrųjų pusė jų tik guli ir laukia mirties.
Slaugės juos gali tik vartyti. Vartyti, kad neatsirastų pragulų, privaloma kas dvi valandas. Nakčiai globos namuose 30–40 gulinčių neįgaliųjų prižiūrėti paliekama viena slaugė su padėjėja. Ar jos įgali vartyti neįgaliuosius kas 2 valandas? Aišku, ne. Dieną vienai slaugei tenka 20–30 nejudančių neįgaliųjų.
Kaip neįgalusis turi gyventi globos namuose, reglamentuoja įstatymai. Bet jų vykdyti neįmanoma, nes nėra lėšų darbuotojams. Dauguma globos namų yra įsiskolinę net maitinimo įstaigoms.
– Bet neįgalieji gal nors nebadauja?
– Turėtų nebadauti. Bet įsivaizduokite, kaip vienai slaugei vienu metu pamaitinti 20 nejudančių žmonių pietumis, jei vieno maitinimas užtrunka 15–20 minučių? O maistas pagal normatyvus turi būti 60 laipsnių šilumos.
– Kokią medicinos priežiūrą turi neįgalieji globos namuose?
– Jokios! Juk globos namai priklauso ne Sveikatos apsaugos, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, todėl juose nėra net gydytojo etato!
Neįgalūs, negalintys pasiskųsti žmonės paskutines dienas gyvena ir miršta kančiose, nes nėra gydytojo, kuris galėtų išrašyti vaistų, skirti procedūrų.
Pavyzdžiui, Antavilių globos namuose gyvena 300 neįgalių žmonių, yra trys gydytojai. Bet oficialiai jie neva nedirba, turi po pusę etato poliklinikoje tam, kad galėtų globos namų gyventojams išrašyti vaistų. Globos namai visaip bando apeiti tuos įstatymus.
– Sunku suvokti, kodėl namuose, kur visi yra sunkūs ligoniai, nėra gydytojų?
– Todėl, kad dvi ministerijos – Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo nesusikalba.
Kai žmogus keturis mėnesius būna slaugos ligoninėje, jis yra gydomas. Po to grįžta į globos namus. Jų statusas yra kaip namų, o ne kaip gydymo įstaigos. Galima sakyti, grįžta kad numirtų.
Jūs paklauskite, ar kas nors iš Sveikatos apsaugos ministerijos yra buvęs globos namuose? Gal tik kokiuose parodomuosiuose.
– Tai gal į globos namus vyksta bent poliklinikos gydytojai?
– Taip, ligonių kasos jiems apmoka tik 12 vizitų per metus. Viskas! Tad visiškai neįgalus, mirštantis ligonis geriausiu atveju sulauks vieno gydytojo vizito per metus.
Nenuostabu, kad jų per metus miršta 25–30 procentų.
– Sunku įsivaizduoti, kaip Lietuva galėtų įvykdyti ES direktyvą ir nuo 2020 metų pereiti prie mažų bendruomeninių namų?
– Tikrai sunku įsivaizduoti. Pinigų mažėja, o visiškai neįgalių žmonių daugėja.
Seni tėvai, ilgus metus namie slaugę neįgalųjį, nebepajėgia nei jo vartyti, nei žaizdų sutvarstyti ir yra priversti išvežti į globos namus.
Po insulto medikai vis dažniau išgelbėja gyvybę, todėl daugėja visiškai neįgalių žmonių, kurie taip pat bus apgyvendinti globos namuose. Didėja emigracija, vaikai nebegali prižiūrėti neįgalių senų tėvų, tad atiduoda juos globos įstaigoms. Problema aštrėja.
– Kiek Lietuvoje yra globos namų ir kiek neįgaliųjų slaugoma namuose?
– Oficialiai yra apie 100 globos namų. Jie yra įvairios priklausomybės – parapijų, savivaldybių. Yra privačių namų, kurių tikslaus skaičiaus nėra.
Matyt, iš viso yra apie 300. Du trečdaliai neįgaliųjų kol kas slaugomi namuose artimųjų.
O kiek dar yra neįgaliųjų, kur nors vienkiemiuose paliktų likimo valiai?
Prieš pusmetį iš Ukmergės rajono į slaugos ligoninę buvo atvežta neįgali vieniša moteris, kuri iš bado nugraužė antklodės kampus, o paklodės buvo įaugusios į pragulas.
