Prieš septynerius metus choreografė Nijolė nemokėjo nė žodžio itališkai ir nieko nežinojo apie Sardiniją. Tačiau poilsinė kelionė į šią Italijos salą pakeitė vilnietės gyvenimą, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“.
Šiuo metu moteris dirba italų milijonieriaus Piero Paolo Pani kompanijoje „Dimore Esclusive“, valdančioje didžiąją dalį Sardinijos salos nekilnojamojo turto, ir pasaulio garsenybėms padeda įsigyti prestižinius apartamentus, vilas.
Vilniuje augusios N.Semionovos motina yra lietuvė, o tėvas – rusas. Tačiau Nijolė kiekviena savo kūno ląstele jaučiasi esanti lietuvė.
Į Sardiniją ji pateko kaip meilės emigrantė. Po kiek laiko karšta meilė baigėsi, bet saulėtoji sala liko Nijolės gyvenimo užutėkiu.
„Anksčiau nesidomėjau nekilnojamojo turto verslu, bet Sardinijoje tapau šios srities specialiste, verslo derybininke.
Kol gyvenau Lietuvoje, nebuvau didelė savo šalies patriotė. O emigracija sustiprino ryšį su Lietuva“, – pasakojo veikli moteris, kurios dėka prieš metus buvo įkurta Sardinijos lietuvių bendruomenė.
Emigrantės gyvenimas tarsi padalytas į dvi skirtingas dalis. Nuo vaikystės Nijolė svajojo tik apie šokėjos karjerą.
„Visas mano gyvenimas buvo šiuolaikiniai šokiai. Į rimtuosius mokslus žiūrėjau atsainiai. Todėl kai įstojau į Vilniaus konservatoriją, buvau laiminga.
Laukiau tos dienos, kai ateisiu į šokių salę, pliaukštelėsiu delnais ir oriai ištarsiu: „Vaikai, stokite prie sienelės apšilti“, – pasakojo pašnekovė, kuri jau studijuodama pradėjo dirbti choreografe.
Mergina buvo taip pasinėrusi į darbą, kad pramogoms ir meilei neturėjo laiko. Juo labiau niekada negalvojo, kad gyvenimas vieną dieną apvirs aukštyn kojomis ir jos didžioji aistra šokis atsidurs antrajame plane.
Keliauti mėgstanti Nijolė su draugėmis vieną vasarą išsiruošė atostogauti į Sardiniją. Prie Viduržemio jūros susipažino su jaunais italais.
Vienas naujųjų pažįstamų, trejais metais vyresnis Ricardo mėlynakei Nijolei rodė išskirtinį dėmesį.
„Kai grįžau į Vilnių, Ricardo paskambino ir pasakė norįs atvykti atostogų į Lietuvą. Jaučiausi skolinga už dėmesį, parodytą Sardinijoje, todėl pakviečiau Ricardo į svečius“, – kalbėjo Nijolė.
Lietuvoje italas praleido dvi savaites, buvo sužavėtas ne tik šalies, bet ir žavios šokių mokytojos. Po šios viešnagės Nijolė nuvyko pas Ricardo į svečius.
Migruojant pirmyn ir atgal įsižiebė abipusiški jausmai. Nuo pažinties pradžios buvo praėję trys mėnesiai, kai Nijolė apsisprendė pokyčiams. Susidėjo būtiniausius daiktus ir išvyko į Sardiniją be atgalinio bilieto.
– Ar nebuvo gaila palikti šokių kolektyvo, kuriam atidavėte tiek daug jėgų?
– Buvo labai gaila, juk neįsivaizdavau gyvenimo be šokių. Kai atsidūriau svečioje šalyje, nemokėjau italų kalbos.
Apsigyvenau Sardinijos sostinėje Kaljaryje kartu su Ricardo jo bute. Po dviejų mėnesių susiradau darbą vienoje šokių mokykloje.
Pradėjusi dirbti gavau užduotį parengti vaikų kolektyvą šokių konkursui. Kai mano šokėjai užėmė pirmąją vietą, emocijos liejosi per kraštus. Gavusi laimėtojų taurę taip džiaugiausi, kad vos nenuėjau su ja miegoti.
Praėjo šeši mėnesiai, pakilios emocijos nuslūgo, supratau, kad manęs netenkina uždarbis šokių mokykloje, tad nutariau ieškotis kito darbo.
– Ar paprasta Sardinijoje rasti darbą? Kokio darbo ieškojote?
– Saloje darbą susirasti nėra lengva. Be to, prastai kalbėjau itališkai. Tačiau savo duomenis išsiuntinėjau visur, kur tik buvo įmanoma. Apie darbo pobūdį daug nemąsčiau. Juk viską galima išmokti.
Sulaukiau skambučio iš Kaljaryje esančio keturių žvaigždučių viešbučio. Pasakė, jog norėtų pasikviesti pokalbio dėl administratorės darbo.
Viešbučio personalo vadovas liepė užpildyti trijų lapų testą italų kalba. Atsiverčiau ir sustingau suvokusi, kad beveik nieko nesuprantu.
Ėmiausi gudrybės. Paprašiau, kad personalo vadovas man padėtų, nes aš nenoriu pribraukyti ir surašyti blogų atsakymų. Italas geranoriškai perskaitydavo klausimą ir pateikdavo galimą situacijos pavyzdį, klausdamas, kaip aš pasielgčiau.
Kitaip sakant, testas bendromis jėgomis buvo atliktas.
Po dviejų savaičių mane pakvietė į antrąjį pokalbį. Šį kartą su manimi bendravo viešbučio direktorius.
Nuoširdžiai pakalbėjome, atvirai pasakiau, kad itališkai kalbu silpnai, o rašyti nemoku, tačiau žadėjau išmokti.
Darbo pradžia buvo labai sunki. Svečiai užsigeisdavo keisčiausių dalykų. Pasisekė, kad kolegės italės buvo draugiškos, padėdavo.
Šiame darbe įgijau didžiulės patirties. Po metų gyvenimo svečioje šalyje jau laisvai kalbėjau itališkai.
Laikui bėgant buvau paaukštinta, perėjau į reklamos skyrių, važinėjau po tarptautines parodas, kuriose pristatinėjau viešbutį.
Tačiau po ketverių metų pasijutau išsisėmusi. Penktais metais ėmiau blogai dirbti, viskas erzino, pasidariau pikta. Kai nepatinka darbas, jį atlieki blogai. Aš iš tų žmonių, kuriems nepatinka dirbti blogai.
Tad direktoriui pasakiau nebenorinti daugiau dirbti viešbutyje. Jis mane suprato ir palinkėjo visa ko geriausio. Taip pat pridūrė, jog būsiu laukiama, jei norėsiu sugrįžti.
– Ar išėjusi iš darbo žinojote, ką veiksite toliau?
– Ne. Santykiai su Ricardo buvo nutrūkę. Kartu praleidome ketverius metus.
Išsiskyrimą lėmė tai, kad partneriški jausmai ištirpo, tapome kaip brolis ir sesuo. Supratau, jog tai ne tas žmogus, su kuriuo noriu kurti šeimą. Atsisveikinome be dramų.
Su manimi nelengva gyventi. Esu labai stipraus charakterio. Jei ką nusprendžiu, taip ir turi būti.
– Kaip išgyvenote išsiskyrimą?
– Nelengva atsisveikinti su praeitimi. Ricardo dėka pažinau kiekvieną Sardinijos kampelį.
Todėl tam tikromis akimirkomis aplankydavo liūdesys. Juk negali pabėgti nuo tokių momentų, kai jautiesi vieniša.
– Gal kilo mintis grįžti į Lietuvą?
– Ne. Išėjusi iš darbo viešbutyje išvykau į Romą, įsidarbinau prestižiniame sporto klube. Bet Roma – ne mano miestas. Ten žmonių daug, atstumai dideli.
Vienintelis geras atradimas – Romoje veikianti stipri lietuvių bendruomenė. Dėl tų žmonių vieningumo net už daugybės kilometrų stipriai jaučiamas Lietuvos alsavimas.
Roma mane privertė ilgėtis Sardinijos – rojaus žemėje.
Tada įvyko dar vienas stebuklas – man paskambino nekilnojamojo turto korporacijos „Dimore Esclusive“ savininkas Pieras Paolo Pani iš Sardinijos – vienas iš dešimties turtingiausių Italijoje žmonių ir pasakė, kad ieško darbuotojo, kuris mokėtų rusiškai.
Pirmasis mano klientas buvo vienas rusų verslo magnatas, nutaręs Sardinijoje įsigyti prestižinius apartamentus. Po sėkmingai pavykusių derybų su nekilnojamojo turto bendrove pasirašiau darbo sutartį.
Pusantrų metų užsiėmiau nekilnojamuoju turtu. Iš pradžių mano darbas panėšėjo į vertėjos, taip pat buvau atsakinga už kontaktų mezgimą, parodas. Buvau tarpininkė tarp bendrovės savininko ir kliento.
Dabar esu direktorė ir tiesiogiai atsakau už svarbius verslo projektus. Esu bendravusi su labai įtakingais ir žinomais pasaulyje verslo, politikos, pramogų, mados atstovais: politiku S.Berlusconi, atlikėja Madonna, mados kūrėju G.Armani, atlikėju A.Carrisi ir kitais.
Be nekilnojamojo turto reikalų, dar užsiimu kitais projektais. Šiuo metu vienam restoranui kuriu naują įvaizdį.
– Kur Sardinijoje esate įsikūrusi?
– Kompanija, kurioje dirbu, man yra išnuomojusi dviejų kambarių butą. Gyvenu Kaljario centre, o mano kaimynai yra verslininkai, advokatai, gydytojai. Tai prestižinis rajonas.
Mano butas įrengtas šiuolaikiškai. Įsikėlusi jokių pertvarkymų nedariau. Pasižadėjau, kad tik tuomet, kai įsigysiu nuosavą būstą, įsirengsiu jį taip, kaip noriu.
– Ar nuosavo būsto ieškosite irgi Sardinijoje?
– Tiktai ten. Kai atvykstu pasisvečiuoti į Lietuvą, po kelių dienų svajoju grįžti namo. Žinoma, ir Vilniuje yra mano namai. Čia gyvena tėvai, sesuo. Bet Sardinijoje jaučiuosi įleidusi šaknis.
Nuo mano namų iki jūros – tik dešimt minučių kelio pėsčiomis.
Kai buvau maža, svajojau gyventi prie jūros. Svajonės pildosi. Todėl jei turiu nors pusvalandį laisvo laiko, kad ir žiemą, einu pasivaikščioti pajūriu.
Kiekvieną kartą, kai nusileidžiu lėktuvu Sardinijoje, pajuntu didžiulę palaimą, tarsi įpuolusi į artimo žmogaus glėbį.
– Ar turite laiko pramogoms?
– Buvo laikas, kai dirbau nuo ryto iki vakaro. Dabar atsirado daugiau laiko. Mėgstu bendrauti, tad po darbo man patinka linksmintis su draugais italais. Mieste daug siaurų gatvelių, nedidelių barų. Mėgstu pasivažinėti dviračiu.
Be to, esu įsitraukusi į visuomeninę veiklą. Kai grįžau iš Romos, puoliau steigti Sardinijos lietuvių bendruomenės. Įkūrėme šeštadieninę mokyklėlę „Muminukas“. Pamokas vaikams vedu aš ir dar viena mokytoja.
Pernai su lietuvių bendruomene surengėme Kalėdų šventę, iš Vatikano pasikvietėme lietuvį kunigą. Susitariau, kad vietos bažnyčioje mūsų kunigas galėtų mišias laikyti lietuviškai. Vaikai parengė koncertą, išmoko eilėraščių.
Lietuviai į šventę susirinko iš visos Sardinijos – apie penkiasdešimtį žmonių.
Anksčiau nebuvau tokia didelė Lietuvos patriotė. O dabar visiems pažįstamiems Sardinijoje ausis esu išūžusi pasakodama apie savo šalį.
– Esate energinga, žavi. Tikriausiai vyrų dėmesio netrūksta?
– Italai lietuvaitėms skiria daug dėmesio. Pirmaisiais metais net sutrikdavau nuo įkyrių žvilgsnių. Pamanydavau, kad gal išsitepusi ar sijonas nepadoriai užkilęs. O dabar jau nekreipiu dėmesio. Tapo įprasta, kad pro šalį važiuodamas automobilio vairuotojas pypsi ar rėkia: „Ciao bella!“ („Labas, gražuole!“)
Italams lietuvės labai gražios. Jų moterys tamsaus gymio, tamsių akių, žemo ūgio. O lietuvaitės gracingos, ilgakojės.
– Ar šiuo metu turite mylimą žmogų?
– Dabar esu susitelkusi į darbą. Neseniai buvau įsimylėjusi, bet viskas baigėsi ir mano širdis laisva.
Jei pajuntu, kad santykiai netenkina, nesikankinu. Žinau savo principus ir neketinu jų laužyti. Turiu viziją, su kokiu vyru norėčiau pasenti.
Neskubu įsipareigoti. Žinoma, pirmasis įspūdis nuteikia romantiškai ir užkabina rožinius akinius, bet man svarbu ne tik tai, ką vyras kalba, o ir ką daro.
Nesu iš tų moterų, kurios išgyvena dėl savo bėgančių metų ir todėl puola kabintis ant kaklo pirmam pasitaikiusiam.
Kai grįžtu į Lietuvą, giminaičiai nepiktai patraukia per dantį: „Ei, senmerge.“ Bet Italijoje aš dar nesu senmergė.
– Koks vyras galėtų užkariauti jūsų širdį?
– Neturėtų būti labai ramaus būdo, nes man greitai atsibostų. Norėčiau dvasiškai stipraus, sėkmės lydimo, tikro draugo.
Svajoju apie gražius namus, vaikus. Norėčiau savo gyvenimą susieti su savarankišku žmogumi, kuris viską pasiekia savo jėgomis ir gabumais. Ar vyras turėtų būti turtingas? Žinoma, pinigai netrukdo. Bet jeigu jų nėra, galima užsidirbti. Svarbiausia su žmogumi jaustis komfortiškai, vien pinigai nekuria santykių.
– Bet ar kartais vienatvė neslegia?
– Kartais būna liūdna, atrodo, bėgi, dirbi, draugų yra, bet sustojusi pagalvoji: „O aš gi viena.“
– Ar sprendimą skirtis su mylimaisiais dažniausiai priimate jūs?
– Ne visada. Kaip ir minėjau, su manimi nėra lengva. Manęs visur pilna, aš tiesiog netelpu savo kūne. O vyrai dažnai tokių moterų bijo.
– Kokie didžiausi skirtumai tarp italų ir lietuvių vyrų?
– Italijoje kiekviena dailiosios lyties atstovė jaučiasi moterimi. Vyrai nuolat sako komplimentus. Lietuviai pasyvesni.
Italai mėgsta moterims daryti malonias staigmenas, teikia dovanas. Dėmesį rodo atvirai, nori, kad visi tai žinotų.
Bet mane labiausiai džiugina ne dovana, o emocijos. Užtenka ir šokoladuko, jei jis bus įteiktas rafinuotai.
Pavyzdžiui, pirmaisiais metais Sardinijoje šventėme mano draugo Ricardo gimtadienį. Aš jam padovanojau dovaną, o jis man įteikė gėlių ir laišką, kuriame rašė, jog esu jam didžiausia dovana ir džiaugiasi turėdamas mane.
Sardinija nuo žemyninės Italijos skiriasi tuo, kad saloje žmonės nuoširdesni. Jei ką nors pažadėjo, padarys. Bet jei juos apvilsi, nesitikėk draugystės.
Italai vaikosi madų, net paaugliai žino visas tendencijas. Merginos vakare į barą ar restoraną ateina pasipuošusios lyg į pobūvį.
Populiaru lankytis grožio salonuose. Ir aštuoniasdešimtmetės turi savo kosmetologes, kurios ateina pas jas į namus ir atlieka manikiūrą, pedikiūrą.
– Darbe jums tenka bendrauti su turtingais ir įtakingais klientais. Ar turtuoliai vyrai bando jus vilioti siūlydami prabangą?
– Tokių atvejų pasitaikė, bet manęs vien turtais nenupirksi. Žinoma, norisi turėti gražius namus, automobilį, drabužių. Bet kai visa tai gausi, kas bus po to?
Turiu nemažai pasiturinčių draugų, mūsų santykiai puikūs. Savaitgaliais iškylaujame, plaukiojame jachta.
– Apie uždarbį teirautis nekorektiška, bet vis dėlto, kiek galite sau leisti?
– Galiu kartą per metus išsiruošti į tolimą ir prabangią kelionę, galiu vakarieniauti restoranuose, nusipirkti vardinių drabužių. Gyvenu ramiai ir atsipalaidavusi.
