Vienas užaugino du vaikus
„Visas gyvenimo kelias – tai savęs ieškojimas. Netikėkite tais, kurie tikina perpratę žmogiškąją esmę: jie patys turėtų dar kartą perkainoti savo vertybes. Žmogui bent retkarčiais reikia nueiti į bažnyčią, kad per daug nesupinigėtų“, – sako 43 metų panevėžietis Renaldas Puronas.
Daugelis panevėžiečių dar pamena prieš porą dešimtmečių po miestą basą, palaikiais drabužiais vaikščiojusį dvidešimtmetį vaikiną. Dvi vasaras jis gyveno koplyčioje ir su bendraminčiais ją atstatinėjo, o maistui užsidirbdavo gatvėje grodamas dūdele.
Paklaustas, ko tuomet siekė savo išskirtiniu elgesiu, R.Puronas sutrinka ir nustemba: sako nesitikėjęs klausimų apie jaunystę. Tai nebuvęs maištas, nei protestas, nei jaunatviškas šėliojimas, o savęs ir gyvenimo prasmės ieškojimo etapas.
Dabar jis – solidus filmavimo, fotografavimo, montažo montavimo paslaugas teikiančios firmos „Vaizdelita“ savininkas, vienas, tik su savo motinos pagalba, užauginęs du vaikus.
Nakvodavo bažnyčioje ant šiaudų
„Bandžiau sekti šventojo Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu – gyventi neturte, kiek tai įmanoma mūsų sąlygomis. Apsistojau Nevėžininkų kaimo bažnytėlėje, už kokių 7 kilometrų nuo Panevėžio, ir bandžiau ją atstatyti“, – aiškino R.Puronas.
Koplyčioje jis praleido dvi vasaras, miegodavo ant šiaudų. Vietiniai gyventojai netrukus priprato prie skarmalais vilkinčio jaunuolio. Matė, kad ne koks triukšmadarys ir ne girtuoklis, todėl kviesdavosi į namus, pavalgydindavo.
Tačiau panevėžiečiai reaguodavo skirtingai: stebėdavosi išvaizda ir kalbindavo, kiti sukiodavo pirštu prie smilkinio. Su pastaraisiais R.Puronas nesileisdavęs į ginčus, nebandydavęs jų įtikinti savo tiesomis. Buvęs taikus, neįžūlus, todėl nė karto nėra užkliuvęs ir pareigūnams.
„Tėvai to nesuprato, jie norėjo matyti mane kitokį. Ypač sielojosi mama“, – prisipažino panevėžietis.
Su bendraminčiais remontuotos bažnytėlės R.Puronas nebeaplanko. Vietinių gyventojų kaime beveik nebėra, o koplyčioje svaiginamasi, ištvirkaujama ir žudoma. Prieglobsčio joje ėmė ieškoti narkomanai ir nusikaltėliai, greičiausiai malkoms kažkas supjaustė rąstus.
Bažnytėlė dabar apgriuvusi, nuniokota ugnies.
Idėjos finansiškai neatsiperka
R.Puronas sakė, kad pasikeitė jo gyvenimo būdas ir apranga, bet idėja gyventi kukliau, kuo mažiau teršti aplinką – nepradingo. Po miestą jis važinėja ryškiai salotiniu elektromobiliu, o ant namo viršutinio aukšto saulės baterijos gamina elektrą.
„Finansiškai tai greitai neatsiperka, bet reikia galvoti ne tik apie šią dieną, o apie svarbesnius dalykus – atsinaujinančius šaltinius ir švaresnę žemę. Noriu skatinti ir kitus žmones keistis“, – kalbėjo R.Puronas.
Maždaug prieš 10 metų gamintą „Renault Twingo“ šiauliečiai meistrai pavertė elektromobiliu – išėmė benzininį variklį ir vietoj jo įdėjo akumuliatorius. R.Puronas juos pakrauna savo firmoje iš elektros kištukinio lizdo nusitiesęs laidą.
„Man patinka juo važinėti. Tiesa, užmiesčiui toks elektromobilis kol kas nepritaikytas – greitai lėkti juo negali“, – kalbėjo panevėžietis.
R.Puronas paprastai juo važiuoja nuo 50 iki 70 km per valandą greičiu. Tad ir atstumai nedideli – toliausiai yra nukakęs apie 45 kilometrus.
100 kilometrų – už 6 litus
R.Purono elektromobilis yra dvivietis, o darbo reikalais jam tenka vežti ir daugiau keleivių, įveikti ne vieną šimtą kilometrų. Tad panevėžietis turi ir dyzelinį, įprastą, automobilį.
„Elektromobiliu 100 km nuvažiuoju už 5-6 litus, dyzeliniu automobiliu – už 32 litus“, – skaičiavo R.Puronas.
Elektromobilio viduje važiuojant girdėti triukšmas, bet lėtai judant iš išorės gali išgirsti tik į cirpimą panašų garsą.
Neaišku, ar šis R.Purono salotinis gražuolis atsipirks. Elektromobilis kainavo apie 30 tūkst. litų, o kiek tarnaus akumuliatoriai – neaišku.
Pasak panevėžiečio, kol kas šalyje yra gal 4–5 tokie elektromobiliai, Panevėžyje – greičiausiai vienas, bet užsienyje jau galima įsigyti gamyklinių jų modelių. Jie sparčiai populiarėja – ištobulintais ir kainuojančiais po 160 tūkst. litų galima važiuoti lygiai taip pat kaip įprastais automobiliais, vienu įkrovimu įveikti iki 500 kilometrų.
Vėjo jėgainę teko sustabdyti
Ant namo 13-ojo aukšto R.Puronas įrengė dvi saulės baterijas su akumuliatoriais. Jų pagamintos elektros pakanka jo bute esančiai skalbimo mašinai.
„Saulės baterijoms pats nedėkingiausias laikas – nuo spalio iki gruodžio vidurio, kai būna ūkanota ir tamsu. Tuomet energijos pakanka tik keliems arbatos puodeliams išsivirti. Užtat saulėtą žiemos dieną būna visai neblogai“, – pasakojo panevėžietis.
Ant gyvenamojo daugiabučio stogo R.Puronas buvo išsikėlęs ir vėjo jėgainę.
Vėjo tokiame aukštyje tikrai pakako, bet jėgainę teko sustabdyti dėl vibracijos į namo sienas. Tai kėlė nepatogumų kitiems gyventojams.
Pirmoji santuoka iširo
Šiomis atsinaujinančių šaltinių idėjomis R.Puronas gyvena nuo pat jaunystės. Dabartinė jo žmona Aurelija – jo bendramintė, tik labai kukli, nemėgstanti viešumos ir su mumis nepanorusi bendrauti.
Pirmoji vyro santuoka nepasisekė.
Pašnekovas pirmą šeimą kūrė būdamas 29-erių, tikėdamas, kad gyvenimo ratą gali sukti ir vienas sutuoktinis. „Pasirodo, ne: jei nėra abiejų pastangų, bendras gyvenimas iš karto pasmerktas“, – konstatavo R.Puronas.
Kai pirmoji žmona paliko šeimą, dabar jau mokyklinukas sūnus Elijus ėjo į darželį, o šiuo metu paauglė dukra Agnė buvo mokyklinukė. Į pagalbą auginant ir auklėjant vaikus atskubėjo R.Purono mama.
Pasak panevėžiečio, meilė ir prisirišimas – sudėtingi ir labai asmeniški dalykai, todėl jis nenorintis buvusios žmonos nei kaltinti, nei teisinti. Toks buvęs jos sprendimas, jos gyvenimo kelias.
„Galiu išsakyti savo požiūrį, bet tai būtų tik viena tiesa. Galbūt jai reikėjo kitokio nei aš žmogaus“, – kalbėjo R.Puronas. Jam jėgų tuomet suteikęs tikėjimas Dievu.
Panevėžietis džiaugėsi, kad abu vaikai puikiai sutaria su jo antra žmona. Paauglė dukra palaiko ryšį ir su savo motina.
Visi – truputį laisvamaniai
Sekmadieniais R.Puronas su šeima stengiasi nuvykti į pamaldas Berčiūnuose. Kunigas Algirdas Dauknys ne kartą yra iš sakyklos pasidžiaugęs, kad mato žmogų, kuris koplyčią statė.
„A.Dauknio pamokslai kas kartą viduje kažką pažadina, ir tas jausmas lydi ištisą savaitę. Vien jau ką reiškia kalbėti „Tėve mūsų“ susikibus rankomis...“ – sakė R.Puronas.
Jis kalba ir apie šviesų kunigo Kastyčio Ramanausko atminimą, žmogaus kančią, jo sunkią mirtį.
Argi Dievas neturėtų leisti šviesiems žmonėms ramiai numirti? Pasak R.Purono, nebūtinai Dievas duoda tai, ko žmogus prašo, o tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia. Kančia irgi turinti savo prasmę.
„Viena didžiausių iliuzijų – kad viskas vyksta tik čia, aplink mus. Tikiu, kad protas, žinios iš tikrųjų miršta, bet lieka išsiugdytas savanaudiškumas arba visuomeniškumas – žmogaus esmė. Jei ne, nuo ko tada priklauso žmogaus likimas? Galbūt mes patys susikuriame sąlygas“, – svarstė R.Puronas.
Jis tiki reinkarnacija, sielų persikūnijimu, ir sako, jog kiekvienas esame truputį laisvamanis, nes Bažnyčia neturi atsakymų į visus klausimus.
Pasak panevėžiečio, tikėjimas – lyg druska: valgis be jos neskanus, bet ir persūdžius nekas. Davatkiškas požiūris į Dievą jam nepriimtinas – dar yra pasąmonė, giluminis žmogaus pojūtis.
R.Puronui patinka, kai bažnyčioje vyrauja draugiška atmosfera, kai jaunimas susėda ant grindų, sukryžiuoja kojas, ir niekas jų nevarsto piktais žvilgsniais.
Todėl jam labai malonu mažų miestelių jaukiose bažnyčiose.
Kalėdų rytas – Pandėlio bažnyčioje
R.Puronas ir jo šeima Kūčias švenčia ir Kalėdų rytą paprastai sutinka Pandėlyje, Rokiškio rajone, namuose, kuriuose gyveno už antro vyro ištekėjusi močiutė.
Močiutės nebėra, bet ten tebegyvena jos vyro sūnus Almantas Tamošiūnas. Pašnekovas šypsosi: tuose namuose jų šeimą aplanko kalėdinė dvasia.
Netoli nuo Pandėlio – už 7 km esančiame Lailūnų kaime gimęs ir dvare-mokykloje pirmą klasę baigęs R.Puronas nuo 8 metų gyvena Panevėžyje. Bet vasarą porai mėnesių uždaro savo firmą ir daugiausia laiko praleidžia Pandėlio miestelyje.
„Daugiau prisiminimų, aišku, liko apie Lailūnus ir ten gyvenusius draugus. Išsiskirstėme kas kur, bet visada malonu susitikus prisiminti visokias vaikiškas išdaigas belakstant apie kaimelio kūdrą“, – kalbėjo R.Puronas.
Daugiausia jis bendrauja su bendraminčiais, kuriems įdomios atsinaujinančių šaltinių ir bitininkystės temos.
Pandėlyje R.Puronas užsiima bitininkyste, turi apie 30 avilių. Darbuotis prie bičių padeda žmona, vaikai išpilsto medų, o su mama važiuoja į muges jo pardavinėti. Per medsukį reikia suktis ypač greitai, ir vienu iš pagalbininkų tampa Almantas.
Kadras su gulbinu – per pasaulį
Daugiau nei prieš 10 metų per televiziją buvo parodytas R.Purono išskirtinis nufilmuotas kadras apie jaunamartę užpuolusį gulbiną – daugelis žmonių jį iki šiol labai gerai atsimena.
Vestuves, gimtadienius, renginius ir kitas šventes fotografuojantis ir filmuojantis panevėžietis tąkart jaunavedžiams pasiūlė vykti į Likėnus. Bet čia iškilmingą momentą sužlugdė garsusis gulbinas Martynas.
„Tas gulbinas, pasirodo, jau ne vieną buvo ir iki tol apžnaibęs. O tąkart įsikibo snapu į vestuvinę suknelę, jaunamartė lekia klykdama ir velka iš paskos tą gulbiną, šitas sparnais plasnoja! O aš gi – operatorius, man filmuoti reikia, gelbėti nėra kada“, – prisiminęs juokėsi R.Puronas.
Panevėžietis tuomet atsiklausė jaunavedžių, ar gali kadrą pasiūlyti televizijai. Jie sutiko.
Už kadrą apie gulbino užpultą jaunąją R.Puronas gavo vaizdo kamerą ne tik lietuviškoje „Telepicoje“, bet ir laimėjo pagrindinį prizą rusų laidoje „Pats sau režisierius“.
Šios laidos rengėjai pakvietė R.Puroną į Maskvą. „Iš Ostankino išsiprašiau anksčiau, kad spėčiau į autobusą. Rankose – kelios didžiulės dėžės, o taksi nėra. Iškeli ranką – ir bet kas sustoja. Taip ir mane su visais prizais į stotį nugabeno žiguliukas“, – prisiminė panevėžietis.
Dėžėse buvo dovanų gauti kompiuteris, monitorius, vaizdo kamera, fotoaparatas. Kadre nufilmuotieji jaunavedžiai, išgirdę apie R.Purono sėkmę, bandė reikalauti atlygio, bet panevėžietis paaiškino, kad tokie konkursai – loterija, o jų leidimą jis buvo gavęs.
Laidos „Pats sau režisierius“ rengėjai šį kadrą perleido vienai Amerikos humoro laidai, toji išplatino vietinėms televizijoms.
Apkeliavęs aplink pasaulį kadras galop sugrįžo į Lietuvą ir buvo rodomas laidoje „Lalaila“.
