Tapo nesveikąja ranka
Kupiškio rajone, Noriūnų kaime, pamatęs ant suoliuko prie daugiabučio sėdinčius 48 metų Vytautą Pastarnoką ir 45 metų jo žmoną Galiną, manytum, jog sutikai gražiai sutariančius paprastus sveikus sutuoktinius. Jiedu ramiai šnekučiuojasi, šypsosi vienas kitam.
Tik kai jiems reikia pakilti ir eiti, pamatai, kad moteriai tai padaryti sudėtinga. Judėti savarankiškai ji gali tik labai trumpą atstumą, su lazdele ir pasilaikydama sienų. Ilgesnius atstumus Galina įveikia invalido vežimėliu.
Vytauto traumą išduoda šlubavimas ir ne visai gerai valdoma dešinė ranka. Tačiau būtent šia ranka vyras tapo. Sutuoktinių butas pilnutėlis paveikslų.
Patinka net dažų kvapas
Vytautas ir Galina kviečia į savo namus.
Butą daugiabučio pirmame aukšte pora įsigijo prieš 20 metų. Dabar jame gyvena trise, su gimnazijoje besimokančiu 17 metų sūnumi Andriumi.
Panevėžyje su šeima įsikūrusi 23 metų dukra Sandra ką tik baigė teisės mokslus, ištekėjo ir prieš porą savaičių padovanojo anūkę.
Vienas šeimos kambarys paverstas dirbtuve. Palei sienas sustatyta kelios dešimtys įvairaus formato drobių.
Kambario viduryje stovi stalas, ant jo į stovą atremtas naujai tapomas paveikslas. Ryškėja dar vienas epizodas iš kaimo žmonių gyvenimo: sodybos kiemas, šeimininkės figūra, tolyn bėgantis avinukas ir šalia maklinėjanti višta.
„Dabar niekas nebepozuoja. Džiaugiesi, kad leidžiasi nufotografuojami. Galiu statinę, stalą, krosnį, kėdę ar savo tėvų sodybą nupiešti iš atminties, o žmogaus reikia tikro, tad tapau iš nuotraukų. Pamačiau, kad netoliese vyras aria, bėgu namo fotoaparato. Jis arė gyvenvietėje, nekoks vaizdas fone, tai tapydamas pakeičiau aplinką, nupiešiau kaimo peizažą“, – aiškina V.Pastarnokas.
V.Pastarnoko teptukas atkūrė alaus darymo sceną, prie eketės sėdinčius žvejus, malkų vežimo epizodus ir kitokias kaimiečių darbo ir pramogų scenas.
Žmonės jose ne išgalvoti. Ant malkų sėdi Povilas, tetos vyras, artojo pavardė Bukys, mergina su kanklėmis iš renginio muziejuje. Dailininkas jos vardo nepaklausė, bet žino, kad ji kupiškietė.
„Kunigaikščiui ieškojau gražaus, bet nesaldaus vyriško veido. Panašų į įsivaizduojamą, barzdotą, radau žurnale. Nežinau, kas jis, bet atrodė taip, kaip man reikėjo. Jo nepažįstu, bet toks žmogus yra, ne išgalvotas“, – aiškina tapytojas.
„Aš džiaugiuosi, kad jo studija čia. Man patinka dažų kvapas. Atsigeriam ryte kavos ir jis eina į studiją kaip į darbą. Aš bet kada galiu pažiūrėti, ką piešia“, – meiliai žiūrėdama į sutuoktinį sako G.Pastarnokienė.
Žmoną nutapė, bet niekam nerodo
Į V.Pastarnoką dažnai kreipiasi žmonės, norintys išsaugoti savo tėvų buvusių sodybų vaizdus. Kartais atveža senų nuotraukų, o tais atvejais, kai namai dar yra išlikę, rodo juos dailininkui ir prašo perkelti į drobę.
Noriūnų gyventojai tapytojo paslaugų prašo rečiau nei svetimi. Nebent kokiam jubiliejui užsako apylinkių peizažą.
Nė vienas noriūnietis neprašė nutapyti nei savo, nei artimųjų portreto. Vietiniai žmonės į menininko paveikslus pakliūva tik tuomet, kai tapytojas nusprendžia, jog tokio personažo reikia.
Savo žmonos portretą V.Pastarnokas tapė tik vieną kartą. Jį baigęs nepakabino kambaryje ir niekam nerodė. Žmona žino, kad toks yra, bet juo grožėtis negali.
Vienoje drobėje atsidūrė ir tapytojo sūnus bei dukra. V.Pastarnokas sugalvojo siužetą, kuriame du vaikai turėjo rinkti obuolius. Pirmiausiai tokį vaizdą surežisavo gyvai, nufotografavo, o tada ėmėsi teptuko. Darbas išėjo toks įspūdingas, kad jį pasiliko Vilniaus nacionalinis dailės muziejus.
Kai kupiškėno paroda buvo nukeliavusi į Čikagą, vietos lietuviai negalėjo atplėšti akių nuo drobės, kurioje buvo pavaizduota Palėvenės bažnyčia ir iš jos po atlaidų plūstantys maldininkai. Šis darbas ir liko kaboti lietuvių bendruomenės rūmuose užjūryje.
Pririštas už kojų trenkėsi į žemę
V.Pastarnokas – menininkas savamokslis. Tapyti jis pradėjo būdamas 26 metų. Niekada nesimokė piešti, nelankė jokios dailės mokyklos ar būrelio. Vyras mano, kad talentas piešimui visgi glūdėjo genuose, dvi tetos buvo nagingos juostų audėjos, dėdė tapė.
Galbūt lūžęs stuburas nulėmė, kad likimas apribojo vienokias galimybes, bet pažadino kitokias.
V.Pastarnokas gimė ir augo Šepetoje, ten baigė aštuonmetę, o tada Panevėžio proftechninėje įgijo dailidės specialybę.
Tik baigęs mokslus buvo pašauktas į armiją. Tarnybos vieta buvo Astrachanėje, netoli Kaspijos jūros, aviacijos dalinyje.
Iš armijos V.Pastarnokas grįžo neštuvuose, prikaustytas prie patalo.
Nelaimė įvyko treniruotės metu. Kareivis turėjo suktis „saulute“ specialiame aviatoriams grūdinti skirtame įrenginyje. Kojos ir rankos turėjo būti pririštos odiniais diržais, konstrukcija besisukantį išmesdavo į 4 metrų aukštį, dideliu greičiu vartėsi įvairiomis figūromis.
Sukimosi metu nutrūko rankas laikę diržai ir už kojų pririštas kareivis nugara trenkėsi į žemę iš maksimalaus – 4 metrų aukščio.
„Tris kartus nuo betono atšokau lyg kamuolys, vėl trenkiausi. Sąmonės nepraradau, nieko nejaučiau, maniau, kad iš manęs nieko nebeliko, tik galva. Laimė, kad teisingai suteikė pagalbą, nesodino, nešė paguldę. Greitoji iš karto išvežė į miesto ligoninę. Namo grįžau kaip didžiojo tėvynės karo invalidas, nors buvo 1988 metai“, – baisią suluošinimo akimirką prisiminė kupiškėnas.
Avarija nutraukė studijas
„O mane po avarijos nešė ant rankų, buvo lūžę kaklo slanksteliai, galva tabalavosi. Jei pagalbą būtų suteikę teisingai, gal traumos pasekmės būtų lengvesnės“, – pasakojimą apie savo nelaimę pradeda G.Pastarnokienė.
Galinos vardas išduoda, kad ji yra rusė, kilusi iš Nižnij Novgorodo srities. Kai atsitiko nelaimė, ji buvo du filologijos kursus baigusi studentė.
Galina važiavo taksi ir automobilis papuolė į avariją. Smūgio metu keleivė iškrito pro langą. Merginai keliose vietose lūžo stuburas.
„Gulėjau kaip lavonas, nejudinau nei rankų, nei kojų, visas kūnas buvo paralyžiuotas. Tokia būsena tęsėsi kelis mėnesius“, – apie senus laikus pasakojo moteris.
Po avarijos Galina į universitetą nebegrįžo, buvo per silpna, o mokytis nuotoliniu būdu tada dar nebuvo galimybių.
Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio
Galina ir Vytautas susitiko Kryme, abu gydėsi toje pačioje sanatorijoje. Abiems buvo praėję vieneri metai po nelaimių.
Sunkiai traumuotas jaunas vyras iš visų jėgų stengėsi atsistoti ant savų kojų, labai daug sportavo ir tuo metu sunkiai, bet jau vaikščiojo.
Galinos pagerėjimas buvo toks, kad ji nebegulėjo patale, o sėdėjo invalido vežimėlyje.
Šviesiaplaukė, švelniai besišypsanti gražuolė rusaitė iš pirmo žvilgsnio pavergė lietuvio širdį.
Mergina irgi akimirksniu įsimylėjo, Vytautas jai atrodė ne tik gražus, bet, pabendravus, ir labai patikimas.
Buvo visai nesvarbu, ką draugai, giminės ir tėvai tada sakė.
„Kas gi tėvų klausys? Jai tebuvo 22 metai, man 25-eri, valdė jausmai ir visos kliūtys buvo įveikiamos“, – sutartinai sako abu.
Pora susituokė 1990 metais. Vestuvės įvyko nuotakos gimtinėje, Gagino rajone, Itmanovo kaime, jos tėvų namuose.
Visiškai nevaikštanti nuotaka ir vos judantis jaunikis pasipuošė vestuviniais apdarais, bet į valdišką įstaigą įregistruoti santuokos nevyko. Valdžios atstovai patys atvažiavo ir tuoktuvių ceremoniją atliko kambaryje. Už vaišių stalo su jaunaisiais susėdo tik giminės.
Tvirta valia pastatė ant kojų
Po vestuvių pora iš karto išskrido į Lietuvą.
„Dabar lėktuvai – jau prabanga, o anuomet mes daug skraidydavom, vis vykdavom į sanatorijas, bilietas kainavo 15 rublių su lengvatomis. Mums, sunkiai judantiems, lėktuvai buvo patogiausias transportas“, – sako V.Pastarnokas.
Jaunavedžiai iš pradžių apsigyveno pas V.Pastarnoko tėvus, vėliau gavo butą ir išsikraustė.
Kad ir ką galvojo jo tėvai, sūnui garsiai jokių priekaištų dėl iš svetimos šalies atsivežtos nevaikštančios marčios neišsakė.
„Kai atvažiavau, judėjau labai sunkiai, viena koja eina, kita neina. Tik tiek, kad nebegulėjau ant patalo“, – apie anuometinę sveikatos būklę pasakojo moteris.
Rusaitei lietuviškas kaimas patiko. Galina greit išmoko mūsų kalbą ir čia pritapo.
Kad sustiprintų jėgas V.Pastarnokas ėmė užsiiminėti joga. Pratimų išmoko iš draugo padovanotos knygos.
Didžiulės pastangos ir atkaklumas lėmė, kad vyras išmoko gerai vaikščioti. Net 6 metus Vytautas sportavo sistemingai ir labai intensyviai. Vienodas režimas subalansavo ir atkūrė visas organizmo funkcijas.
G.Pastarnokienei fiziniai pratimai nelėmė tokio efekto, kaip sutuoktiniui, nutrauktų nervų jokiomis treniruotėmis neįmanoma atkurti. Tačiau nuolatinė speciali mankšta gerina būklę.
„Vyras daugiau sportuoja, aš kartais aptingstu. Bet kai pradeda viską skaudėti, prisimenu, ko mane mokė kineziterapeutas, ir vėl kurį laiką plušu“, – pasakoja moteris.
Neturi už ką pykti
Paklausta, ar nejaučia nuoskaudų, jog likimas lėmė gyventi kitaip, nei buvo svajojusi, ar nejaučia pykčio vairuotojui, sukėlusiam avariją, G.Pastarnokienė šypsosi:
„Aš juk viską turiu, gražią šeimą, mylintį vyrą, puikius ir sveikus vaikus. Būna žmonėms blogiau, liga prikausto prie lovos, o aš viską galiu padaryti.“
Ant likimo nepyksta ir V.Pastarnokas. Lemtis jį nuskriaudė fiziškai, bet apdovanojo dvasiškai, leido panirti į spalvų ir vaizdų pasaulį.
Kai Galina ištekėjo, nebuvo nė užuominų, kad vyras ims tapyti. Piešiniai pasipylė praėjus metams po vestuvių. Iš pradžių Vytautas piešė pieštuku ir akvarele.
Pirmasis nedidelio formato paveikslėlis, kurį parodė žmonai, buvo rožės.
Galiną stebino ne tai, kad sutuoktinis sugalvojo piešti, bet tai, jog jam labai gražiai išeina. Ypač ji negalėjo atsistebėti, kad Vytautas moka nupiešti žmonių veidus.
„Kad jis tapo menininku buvo didžiausias įvykis mano gimtinėje. Vis siųsdavau namiškiams nuotraukų, ką naujo jis nutapė, mama ir brolis jas rodydavo visam kaimui“, – vyro talentu džiaugėsi G.Pastarnokienė.
Į Nižnij Novgorodo sritį aplankyti artimųjų Pastarnokai porą dešimtmečių važiuodavo kasmet. Dabar, kai Galinos tėvai mirė ir liko tik brolio šeima, o ir patys jaunyn neina, nutarė, kad važiuos kas antri metai.
Pastarnokai į Rusiją vyksta savu automobiliu. Vytautas sėda prie vairo, kelionės metu sustojęs numinga porą valandų ir per parą pasiekia vietą.
Rusiško kaimo vaizdai tapytojui atrodo patrauklūs. Kol kas jų nepiešė, bet turi nufotografavęs keletą išskirtinių vietų, gal kada ir joms ateis laikas būti perkeltoms į drobes.
„Įdomi Rusijos kaimų architektūra, savita ornamentika. O jau bažnyčių kupolų gražumas, melsvi, auksiniai, su žvaigždėm. Namų fasadai ryškūs, baltos langinės drožinėtos“, – menininko akimis tolimą kaimą vertina V.Pastarnokas.
Kūriniai – ir muziejuose
Tautodailininko V.Pastarnoko pavardė gerai žinoma kultūrinėmis tautos vertybėmis besirūpinantiems specialistams.
Jis savita maniera tapo Kupiškio krašto papročius atspindinčias buitines scenas, teptuku įamžina senąją architektūrą, fiksuoja paprastus kaimiečių darbus, gimtinės žmones ir peizažus.
Už kūrybą etninės kultūros tematika kupiškėnas yra gavęs ne vieną apdovanojimą. Jo darbus saugo krašto muziejai ir Vilniaus nacionalinio muziejaus archyvas.
V.Pastarnoko paveikslais pasipuošė Čikagos lietuvių bendruomenės rūmai. Lietuvišką identitetą atspindinčios drobės prieš kurį laiką keliavo į Švediją. Išsiilgę gimtinės ekspozicijos prašė Švedijoje gyvenantys mūsų tautiečiai.
