Prievartautojų aukos dažnai neatlaiko artimųjų spaudimo ir pasirenka abortą arba kūdikio atsisako, rašo „Lietuvos rytas“.
Tačiau tos, kurios ryžtasi gimdyti ir pačios auginti atžalą, turi nešti nelengvą kryžių ir suktis, kaip išmano, nes gali tikėtis tik mažiausios socialinės paramos vaikui.
Pasirodo, išprievartauta moteris su kūdikiu ant rankų, kai tėvas nenustatytas, neturi teisės kreiptis nei į Vaikų išlaikymo fondą, nei į Socialinės paramos skyrių dėl lengvatų ir kompensacijų.
Ar socialinės paramos įstatyme turėtų būti numatyta tokia situacija?
„Žinoma, turėtų būti paaiškinimas, ką tokiu atveju daryti, kokio dokumento reikia“, – įsitikinusios Trakų rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės.
Į šią tarnybą užsukau jau po viešnagės Rūdiškėse, dvidešimtmetės Agnės K. namuose – ten ji augina metų ir dviejų mėnesių dukrelę Aistę.
Už vaiko teises atsakingos tarnautojos gerai jas pažįsta, tačiau mažai kuo gali padėti – nebent patarimais ar iš savo pačių atlyginimo nupirktu pakeliu sulčių.
Užsidirba iš miško gėrybių
Rūdiškių gyvenvietė Trakų rajone pilka ir šlapia kaip ir visa Lietuva.
Jaunų žmonių čia mažai, dauguma baigę mokslus išvyksta ieškoti darbo į Lietuvos didmiesčius ar į užsienį.
Kas pasilieka, tų maitintojai – žemė ir miškas. Tad žmonės jau dabar laukia vasaros ir spėlioja, ar daug uogų sunokins miškas.
Darbštesni per vasarą už mėlynes ir žemuoges susižeria po tūkstantį litų ir daugiau.
Bet vien iš grybų ir uogų pragyventi sunku.
Tad kai kurie namai apytuščiai ar visai tušti, laukia tik vasarotojų.
Slepia skaudžią tikrovę
Pora kilometrų nuo Rūdiškių stūksanti sena medinė troba su ūkiniais pastatais, malkine ir lauko tualetu kokiam nors priklydusiam keliautojui gali dvelkti praeities romantika.
Iš tiesų šios trobos sienos slepia visai neromantišką tikrovę – barnius, nevilties ašaras, ketinimą nusižudyti, kūdikio verksmą ir pirmąjį žodį „mama“, jaunos moters viltį, jos kovą už išlikimą ir savo dukters ateitį.
„Aš nesu šventa“, – vos susipažinome, ištarė Agnė K.
„Ieškau ne šventosios, o motinos, kurią visi atkalbinėjo gimdyti, tačiau ji tam ryžosi ir dabar turi puikią dukrelę. Tai jūs?“ – paklausiau.
Tuomet Agnė linktelėjo ir pakvietė į savo apie 15 kvadratinių metrų būstą.
Glaudžiasi svetimame būste
Kukliais baldais apstatytas kambarys su krosnimi – labai šiltas, švarus.
Tačiau kad ir kaip prikūrensi, po kelių valandų vėl reikės pliauskų į krosnį mesti.
Mat langas, nors ir su dvigubu stiklu, įskilęs, o pro popierine juosta užklijuotą įtrūkimą skverbiasi žvarba.
Neseniai šiame kambaryje glaudėsi Agnės vyresnioji sesuo Sandra su šeima, o dabar – ji su dukrele Aiste. Ši trobos dalis – svetimų žmonių, kuriems jauna motina nuo šiol mokės po 50 litų už nuomą.
Kita trobos dalis priklauso Agnės tėvui. Kai duktė su vaiku iš ten išsikraustė, vyriškis liko gyventi vienas. Žmona, Agnės motina, jį paliko ir su jaunesniais vaikais išsikraustė pas jo brolį.
Agnės tėvas dirba miškininku, tad dukrai ir anūkei kartais ištiesia pagalbos ranką – tai jogurto nuperka, tai malkų parūpina.
O kai duktė Trakų ligoninėje po gimdymo suko galvą, kur prisiglausti su naujagime, atlyžęs tėvas prikūreno trobą ir paskambinęs paliepė: „Vežk vaiką namo.“
Saugus motinos glėbys
Agnė įdėjo dar porą pliauskų į krosnį. Miegojusi mergaitė pravirko. Motina palinko prie lovelės ir linksmai užkalbino.
Atsidūrusi saugiame motinos glėbyje mažoji nepatikliai, pasikūkčiodama žvelgė į nepažįstamus žmones.
Fotoaparato spragsėjimas mergaitę sudomino, ir ji nurimo. Po to įsitaisiusi ant kilimo ėmė smalsiai apžiūrinėti naujus žaislus.
Nėščioji girdėjo priekaištus
Mudvi su Agne įsitaisėme prie mažo balta staltiese užtiesto stalo. Pakvipo kava.
„Kai buvau nėščia, iš nervų daug kavos gėriau“, – ištarė moteris, tik prieš kelias dienas atšventusi 20-ąjį gimtadienį.
– Agne, judvi su dukrele gaunate 393 litų pašalpą. Kaip sekasi vienai auginti mergaitę?
– Nelengvai. Malkomis nuo šiol teks pačiai rūpintis. Gerai, kad sesuo jų dar paliko. Tikiuosi, žiemai užteks. O jei labai atšals, reikės kažkaip suktis.
Maistą perku tik gerai apskaičiavusi.
Dar iš savivaldybės gaunu paketų su kruopomis, makaronais. Nors būna, kad pati neturiu ko valgyti. Jei ne geri žmonės, kurie parūpino sauskelnių, nežinau, kaip versčiausi.
Juk nuo šiol dar reikės mokėti už būsto nuomą.
– Esate net iš septynių vaikų šeimos. Artimieji jums nelabai padeda? Nesutariate su jais?
– Nebuvau šventutė – nuo mažens nesutariau su mama, mane mušdavo kaip darbinį arklį.
Ir lėkštės į mane lėkdavo, ir vazonai, kartą net su plaktuku norėjo užmušti.
Visas kaimas tai matė, ne vienas kaimynas yra bėgęs manęs ginti.
Nežinau, kodėl kitus vaikus mylėjo, o manęs – ne.
– Už ką mušdavo, gal prisidirbdavote?
– Ko nors nepadarydavau buityje arba, pavyzdžiui, netyčia sudaužydavau lėkštę. Bet vaikams taip nutinka.
O visą laiką, kol buvau nėščia, man buvo priekaištaujama, kad neužauginsiu vaiko, todėl turiu jį palikti. Bet aš stengiausi užsidirbti pinigų.
Diena iš dienos mąsčiau, kokia bus ateitis. Nuolat girdėjau: „Dieve, ką tu dabar darysi. Prapulsi su tuo vaiku. Palik, viena neužauginsi, čia juk benkartas.“
Tik vyriausia sesuo patarė kitaip: „Nepalik vaiko, jis juk nekaltas dėl to, kas atsitiko.“
Pilvas buvo jau didelis, o aš bėgdavau į mišką rinkti uogų, kad tik negirdėčiau priekaištų.
Pririnkdavau du krepšius po 15 litrų mėlynių ir nešdavau pati. Kaimynė pamačiusi sakydavo, kad tokių sunkių krepšių netampyčiau.
Žemuoges pati veždavau į Vilnių, Šeškinės turgelį. O mėlynes atvažiavę žmonės supirkdavo ir čia, Rūdiškėse.
Ketino palikti šį pasaulį
– Kai laukėtės kūdikio, niekas nepalepindavo, nepasiūlydavo pailsėti?
– Juokaujate! Oi, kaip būtų buvę gera, jei kas nors būtų pasakęs mielą žodį!
– Per visą nėštumą slėgė slogios mintys?
– Taip, tada visai nejaučiau ramybės.
Buvo taip sunku, kad kartą norėjau pasikarti.
Buvau jau septintą mėnesį nėščia. Tą dieną jaučiausi kaip nesava. Dar susibariau su namiškiais. Norėjau tik vieno – palikti šį pasaulį.
Pasiėmiau žirkles ir atsikirpau gabalą virvės. Mane išgelbėjo kaimynas.
Dabar, kai atsigręžiu į tą dieną, suvokiu, kad tai būtų buvęs labai neprotingas poelgis. Bet tada jaučiausi labai blogai, neturėjau su kuo pasikalbėti.
– Kada nutarėte pati auginti vaiką?
– Paskutiniais nėštumo mėnesiais pradėjau jausti kūdikio judesius, kaip jis spardosi.
Tada paglostydavau pilvuką ir pagalvodavau: o gal aš tik vieną vaiką turėsiu, gal likimas daugiau neduos?
Kai dukrelė gimė ir ją pamačiau, pasižadėjau: „Tai mano vaikas ir aš jo niekada nepaliksiu.“
Užpuolikų – ne vienas
– Agne, kada nutiko tas lemtingas įvykis, jūsų gyvenimą apvertęs aukštyn kojomis?
– 2012-ųjų vasarį. Man buvo ką tik suėję aštuoniolika.
Tą dieną nuvykau į Trakų darbo biržą.
Trakuose praleidau visą dieną. Susitikau su draugėmis, su kuriomis buvau ilgai nesimačiusi. Ant suoliuko prie ežero išgėrėme alaus.
Po to drauges palydėjau iki stoties. Man autobuso dar reikėjo palaukti. Buvau kvailė, kad laukiau ne stotyje, o nutariau grįžti prie ežero.
Ten yra kalnas. Lipau į jį nusišlapinti. Ir išgirdau vyriškus balsus. Jie greitai artėjo.
Stengiausi lipti kuo greičiau. Mane užpuolė iš nugaros, įžeidinėjo, draskė drabužius, pargriovė. Nuo stoties švietė prožektoriai, mačiau dviejų vyrų šešėlius, bet gal jų buvo ir daugiau. Veidų nemačiau.
– Po to nuėjote į policiją ar grįžote namo?
– Buvau ištikta šoko. Paltas, megztinis ir marškinėliai buvo suplėšyti. Maniau, grįšiu namo, nusiraminsiu, o kitą dieną vyksiu į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Pasitikėjau ten dirbančiomis moterimis.
Į policiją tąkart kreiptis nedrįsau – bijojau, kad iš manęs šaipysis, praneš mamai. Po to puoliau į depresiją, dieną naktį verkiau.
„Durne, ko bliauni, gal visai išprotėjai“, – girdėjau iš motinos.
Po kelių dienų nuvažiavau į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Ten man patarė kreiptis į policiją. Bet aš bijojau ir delsiau.
Jei būčiau žinojusi, kad pastojau, nedvejodama būčiau parašiusi pareiškimą. Kai pagaliau kreipiausi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Bet tyrėja man pasakė: „Kaip po tiek laiko mes rasime vaiko tėvą? DNR tyrimas? Mes jį darome tada, kai būna ginčai tarp tėvų, kai tėvas nepripažįsta, kad tai jo vaikas. O kai nėra tėvo, iš ko mums kraują imti?“ Tyrimas buvo nutrauktas.
Nesutiko atiduoti dukters
– Kada sužinojote, kad esate nėščia?
– Trys mėnesiai buvo praėję. Pasidariau nėštumo testą, jis buvo teigiamas. Pasakiau mamai. „Ne veltui man gegutė į langą kukavo“, – ištarė ji.
Po to nuvykau į Trakus pas ginekologę. Ji patvirtino, kad esu nėščia.
Jaučiausi tragiškai. Dar paklausiau, ar galima padaryti abortą. Medikė pasakė „ne“.
Pagimdžiusi nežinojau, kur grįžti iš ligoninės. Galiausiai priėmė tėvas.
Tuomet paaiškėjo, kad socialiniai reikalai prasti, o vaikui reikėjo pieno mišinukų, sauskelnių.
Socialinės paramos skyriuje man nepasiūlė jokios išeities – tepasakė, kad pagal įstatymus daugiau pinigų nepriklauso.
Vaiko nekaltinu, pati esu kalta. Taip, man sunku, o vaiką galima greitai atiduoti, bet aš labai noriu jį auginti pati. Tai mano dukrelė!
Tačiau jei žinočiau, kas jos tėvas, kad ir kokios aplinkybės buvo, būtų vis tiek lengviau – galėčiau bent alimentų tikėtis.
– Tai jums dabar nebekyla minčių atsisakyti vaiko?
– Kai gimė mano mergaitė, medikės gyrė, kad ji labai graži. Bet ne dėl gražumo jos neatsisakysiu.
Aš ją tiek laiko nešiojau savyje, taip sunkiai ištvėriau nėštumą ir gimdžiau! Maniau, kad gimdydama mirsiu.
Vaikas duso, negalėjo išlįsti, mane operavo.
Kai Aistė gimė, mano mama panoro tapti vaiko globėja. Ji nupirko kūdikiui reikalingų daiktų ir atnešė į ligoninę.
Bet kai nesutikau dėl globos, paprašė atiduoti jai pinigus už tuos daiktus. Gavusi vienkartinę išmoką, daviau jai 260 litų.
Pirmomis dienomis man padėjo vyresnioji sesuo Sandra – mokė vaikelį maudyti, prižiūrėti.
Svarbiausia – vaiko ateitis
– Agne, kokius ateities planus kūrėte prieš tą lemtingą įvykį?
– Norėjau gyventi kuo toliau nuo šito kaimo, tapti kirpėja arba kosmetologe.
Planų neišsižadu, bet juos reikės atidėti, kol Aistei sueis dveji. Tada Vilniuje arba Trakuose, netoli vaikų darželio, išsinuomosiu būstą, įsidarbinsiu galbūt kokiame prekybos centre kasininke ir neakivaizdiniu būdu mokysiuosi.
– Ką jaučiate savo prievartautojams?
– Anksčiau jutau pyktį, dabar – nieko. Galvoju tik apie vaiką.
– O ką ateityje pasakysite dukrai, jei ji klaus apie tėvą?
– Nėra, miręs. O kai bus didesnė, viską papasakosiu.
– Norėtumėte ateityje turėti normalią šeimą?
– Kol kas apie tai negalvoju. Dar per anksti. Mergaitė turi ramiai augti. Jei svetimas vyras pradėtų barti mano vaiką? Nepakęsčiau to.
O kaip iš tiesų bus, težino Dievas. Dabar man svarbiausia – kad Aistė augtų sveika ir laiminga.
Štai neseniai mokiau ją pasakyti žodį „mama“. Ji valgydama sriubą mane paglostė ir ištarė „caca mama“. Viduje taip gera pasidarė! Po to pagalvojau, kad ne veltui stengiuosi. Mano mergaitė labai protinga tampa.
– Kokio gyvenimo jūs linkite Aistei?
– Tik geriausio. Ir kad užaugusi manęs nesmerktų.
Rūpestį kelia alergija
Agnės dukrelė – guvi, smalsi, gerai vystosi.
Motinai kelia rūpestį tik raudonos dėmės ant Aistės veido ir galvytės. Gydytoja išrašė vokišką drėkinamąjį kremą už beveik 50 litų, tačiau jis nedaug padeda. Nuo ko ta alergija, gal name yra pelėsis?
Reikės vykti į Trakų polikliniką atlikti tyrimų. Teks vėl prašyti sesers vyro, kad nuvežtų, sumokėti už degalus.
„Jiems irgi iš dangaus gėrybės nekrinta“, – ramiai apie užmokestį už paslaugas kalbėjo Agnė.
Atsisveikinusi su jauna motina ir jos dukrele nuvykau į Trakų rajono vaiko teisių apsaugos tarnybą ir Socialinės paramos skyrių. Ten išgirdau neguodžiančią žinią.
Pasirodo, gali būti nebedalijami maisto paketai, kuriuos sunkiai besiverčiantiems skirdavo savivaldybė.
Motinai reikia ir šilto žodžio
Liudmila Dubinskaja
Trakų rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vyriausioji specialistė
„Agnė – ne šventuolė, bet ir ne paleistuvė. Tai naivus kaimo vaikas, kuriam labai reikia šilto žodžio.
Agnei yra tekę pagyventi ir Socializacijos centre, ji norėjo ten baigti mokslus. Bet 2012-ųjų sausį jai suėjo 18 metų. Kreipėmės į aukštesnes instancijas, prašėme jai leisti ten baigti mokslus iki gegužės mėnesio. Tačiau tam nebuvo pritarta, tad Agnei teko grįžti į savo kaimą. Netrukus ir įvyko ta nelaimė.
Gerai pamenu, kaip Agnė, atėjusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, pasakė, kad ją išprievartavo. Patariau kuo greičiau kreiptis į policiją. „Ką aš jiems pasakysiu, jei nemačiau prievartautojų veidų?“ – dvejojo Agnė.
Tik vėliau čia vėl atėjusi ji parašė pareiškimą policijai. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tėvystė nenustatyta.
Todėl jauna motina gauna tik minimalią pašalpą vaikui. O juk vaikas ne iš šventosios dvasios atsirado!
Socialinės paramos įstatyme turėtų būti nurodyta ir tokia išimtis arba bent rekomendacijos, kaip elgtis, kokia pažyma reikalinga Socialinės paramos skyriui, jei tėvystė nenustatyta.
Tikiu Agnės ateitimi. Ji turi tikslą – užauginti dukrelę. Manau, ji gali išsiveržti į geresnį gyvenimą, nes yra tvarkinga, visada apsirengusi švariais drabužiais, nesikrato darbo, atkakliai kabinasi į gyvenimą.“
