Olegas Ponomariovas, sovietų karininko sūnus, pasitraukė iš SSRS armijos ir stojo į Lietuvos pusę. Jis buvo kartu su laisvės gynėjais 1991-ųjų sausį Kaune. Lietuvos patriotais užaugo ir du jo sūnūs, atsisakę lengvo gyvenimo Vokietijoje, pasirinkę mūsų valstybės karių kelią.
Dabar jau 51 metų buvęs Sovietų armijos karininkas O.Ponomariovas Lietuvoje praleido apie 12 metų. Tačiau mūsų šalis - jam brangiausia, vyras pasirinko Lietuvos pilietybę, nors jau ilgą laiką gyvena Vokietijoje.
Bet iki dabar jis interneto socialinių tinkluose, diskutuodamas su savo tautiečiais rusais vienareikšmiškai gina Lietuvą, jos demokratijos ir laisvės pasirinkimą nuo Kremliaus kurstomų propagandinių atakų.
Įsisegė ženklelį su trispalve
O.Ponomariovas su žmona, poete ir žurnaliste Marina iš Vokietijos kiek įmanoma dažniau atvažiuoja į Lietuvą aplankyti Kaune gyvenančios motinos ir dviejų kariuomenėje tarnaujančių sūnų - Vsevolodo ir Jaroslavo.
„Galbūt Lietuva mano tėvyne tapo todėl, kad ją mačiau lūžio akimirkomis, kai plaikstėsi Sąjūdžio vėliavos, kai beginkliai žmonės atstatė krūtines tankams. Tais nuostabiais ir tuo pat metu tragiškais praėjusio amžiaus devintojo pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio pabaigos metais supratau, kad Lietuva parodė kelią, kaip SSRS tautoms, taip pat ir rusams, išsivaduoti iš komunistinio kalėjimo“, - sakė O.Ponomariovas.
Jo gyvenimo kelias griauna stereotipus, sustabarėjusias nuostatas. Atgimimo laikai O.Ponomariovą užklupo toli nuo Lietuvos, kurioje jis buvo pagyvenęs tik pusantrų metų.
Vyresnysis leitenantas, ėjęs kapitono pareigas raketas kuru aptarnaujančiame dalinyje Gruzijoje apie Sąjūdžio mitingus sužinodavo iš savo motinos, tuo laiku apsigyvenusios Kaune.
„Aš buvau karininkas kariuomenės, kuri vėliau pavadinta okupacine, bet mano širdis linko į demokratiją. Nejaučiau jokio palankumo stalinizmui, socializmui. Įsisegiau Lietuvos tautinės trispalvės ženklelį į karinės uniformos atlapą ir vaikščiojau po dalinį. Iš pradžių vadai nesumojo, ką tai reiškia, kokia čia vėliava. Bet sužinojo ir liepė staigiai išsisegti“, - prisiminė O.Ponomariovas.
Tragedija atvėrė akis
Nutraukti ryšius su sovietine kariuomene jį paskatino žiaurūs 1989-ųjų balandžio kruvini įvykiai Tbilisyje. Lietuvoje jau mažai kas prisimena, kad ne lietuviai, o gruzinai pirmieji pajuto skaudų agonijos traukulių tampomos imperijos kirtį.
SSRS Vidaus reikalų ir desanto kariuomenė smurtu sutraiškė 10 tūkst. taikių Tbilisio gyventojų demonstraciją. Žmonėsbuvo daužomi kariškais kastuvėliais, šautuvų buožėmis. Nužudyta 20 žmonių, daugybė sužeista.
„Supratau, kad negaliu tarnauti armijoje, žudančioje savo valstybės žmones, kuriuos ji turi ginti. Atsisakiau tarnybos, nors viršininkai ilgai atkalbinėjo, sakė, nedaryk kvailysčių, esi perspektyvus karininkas. Bet aš užsispyriau. Nutrenkiau uniformą ir atvažiavau į Lietuvą“, - pasakojo buvęs karininkas.
Siekė Lietuvos pilietybės
Po nepriklausomybės atkūrimo O.Panomariovas kurį laiką svarstė – pasirinkti Rusijos ar Lietuvos pilietybę? Abejones galutinai išsklaidė 1991-ųjų sausio įvykiai.
„Lemtingąją sausio 13-ąją buvau Kaune. Jutau pavojų, bet nemaniau, kad kariuomenė puls beginklius žmones. Galia, kad nepatekau į Vilnių. Būčiau galėjęs padėti gynėjams, padegti tankus beveik plikomis rankomis – žinojau kaip tai padaryti', - tikino kariškis.
Tomis dramatiškomis dienomis Kaune jis ėjo prie riaumojančiuose šarvuočiuose (BTR) sėdinčių rusų karių ir ragino juos trauktis, nepulti beginklių žmonių.
„Man neliko abejonių, kokią pilietybę pasirinkti. Rusijos būčiau gavęs iš karto, bet pasakiau, kad mokysiuosi lietuvių kalbos, lauksiu lietuviško paso kiek reikės“, - pasiryžo O.Ponomariovas.
Olegas ir Marina su dviem mažais vaikais liko Lietuvoje. Rusų šeimos gyvenimas Kaune, lietuviškiausiame mieste, paneigė mitus apie kauniečių nacionalizmą.
„Tik vieną kartą kažkas pavadino mane okupantu. Buvo skaudu, žinoma. Ypač turint omenyje, kad sovietų kariuomenėje įsisegiau į atlapą trispalvę, viešai rodžiau palankumą Lietuvos laisvės siekiams. Bet tai buvo tik mažareikšmis išsišokimas. Kauniečiai labai mane palaikė, drąsino kalbėti lietuviškai, nebijoti apsijuokti“, - pirmuosius žingsnius, siekiant Lietuvos pilietybės, prisiminė buvęs rusų karininkas.
Rusas skriaudų nepatyrė
Jį ėmė pyktis ir juokas, kai iš Vilniaus rusakalbių išgirdo skundų, esą 1991-aisiais, po sausio įvykių, kaimynai lietuviai beldė į jų butų duris ir neva šaukė „Okupantai, lauk!“
„Manau, nesąmones paistė. Neįsivaizduoju, kaip galėjo juos skriausti mieste, kuriame anuomet kas trečias buvo rusas ar lenkas. Kaune, grynai lietuviškoje aplinkoje, nepatyriau jokių skriaudų, persekiojimų. Net ir neturėdamas pilietybės, įkūriau savo verslą“, - teigė O.Ponomariovas.
Lietuvoje jam teko patirti ir sunkią smulkaus verslininko dalią, apie 2003-uosius jis su žmona apsigyveno Vokietijoje, čia gerai įsikūrė. Lietuvoje baigę vidurinę mokyklą sūnūs atvyko pas tėvus, bet turtinga, socialinį saugumą užtikrinanti Vokietija jų nesužavėjo.
Informacinio karo fronte
Vaikinams tėvyne natūraliai tapo Lietuva, iš tėvo jie tarsi paveldėjo polinkį kariškai profesijai.
„Sūnūs man pasakė – grįšime į Lietuvą ir eisime tarnauti į kariuomenę. Jie būtų galėje pagyventi Vokietijoje, gauti šios šalies pilietybę be vargo, bet pasakė, kad yra Lietuvos patriotai. Aš jiems pritariau visa širdimi“, - kalbėjo buvęs sovietų armijos karininkas.
Vyresnysis sūnus Jaroslavas - seržantas, tarnauja Kaune, o jaunėlis Vsevolodas didžiuojasi pelnęs vadovybės pasitikėjimą ir tarnaujantis Lietuvos taikdarių misijos Afganistane gretose.
Už Lietuvą kovoja ir pats O.Ponomariovas. Tik ne su ginklu rankoje, o sėdėdamas prie kompiuterio.
Prisijungęs prie rusiško socialinio tinklalapio odnoklasniki.ru jis diskutuoja ir karštai ginčijasi su savo tautiečiais rusais, kurių dalis Lietuvą mato iš Vladimiro Putino propagandos bokšto, manydami, kad mūsų šalis skursta, čia viskas blogai, skriaudžiami rusakalbiai.
Prie savo profilio jis prisegė šūkį - „Lietuva, būk per amžius laisva“.
„Ne visiems diskusijų dalyviams, net buvusiems klasės draugams patinka šis šūkis ir mano pozicija. Bet aš karštai, net nevengdamas keiksmažodžių aiškinu tiesą apie Lietuvą, šalį kurios piliečiu tapau nelengvai ir niekada neketinu jos atsisakyti“, - tvirtai kalbėjo O.Ponomariovas.
