30-metis visaginietis A.Kovaliovas kiekvieną dieną ieško naujienų apie legendinio lenktynininko 45 metų Michaelio Schumacherio, kuris dėl galvos traumos jau trečia savaitė yra ištiktas komos, sveikatos būklę.
M.Schumacherio kova už gyvenimą A.Kovaliovui – dar vienas priminimas apie asmeninę nelaimę.
Aleksandras, kaip ir garsusis lenktynininkas, susižalojo galvą, sraigtasparniu buvo nuskraidintas į ligoninę, operuotas, kol galiausiai amerikiečių medikai pripažino, kad jis beviltiškas.
„Nelemtas atsitiktinumas – štai kas pakišo koją vokiečių sportininkui. Aš taip pat galėjau išvengti avarijos, pasmerkusios vegetuoti be sąmonės šešis mėnesius“, – apgailestavo Aleksandras, kurio pasveikimas vadinamas stebuklu.
Neprarasti vilties, ieškoti menkiausio šiaudo, kurio galima būtų įsikibti, studijuoti medicinos literatūrą, pajusti širdimi, ko labiausiai reikia.
Tokių patarimų Aleksandro motina pedagogė Tatjana Kovaliova negaili nepažįstamiems žmonėms, kurie slaugo dėl įvairių priežasčių komos ištiktus artimuosius.
Aktyvinti smegenų veiklą būtina kasdien, nors ligonis gali nerodyti jokių ženklų, kad girdi ar mato.
Išsiverčia be tėvų palydos
Bute Visagine, kur Aleksandras gyvena kartu su tėvais, prie lentynos pritvirtintas krepšys, į kurį jaunas vyras mėtydamas kamuoliuką, dydžiu prilygstantį teniso kamuoliukui, lavina judesius.
Dešiniarankiam visaginiečiui pažeistos dešiniojo pusrutulio smegenys, todėl kairė kūno pusė šiek tiek silpnesnė, jam daug ką teko mokytis iš naujo – kaip paimti rašiklį, jungti skiemenis, tarti žodžius, susitepti sumuštinį, užsisegti sagas.
Nedidelis Kovaliovų butas kimšte prikimštas keistų daiktų, kurių paskirtį geriausiai žino Aleksandro motina 53 metų Tatjana. Vienoje Visagino mokykloje vaizduojamąją dailę ir braižybą dėstanti pedagogė galėtų tapti gydomosios mankštos specialiste.
Neseniai grįžęs iš Druskininkų, kur vienoje sanatorijoje praleido 24 dienas, Aleksandras dabar jautėsi žvaliai.
Neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai – šių pagalbinių priemonių jam nebereikia.
Vaikystėje lankiusiam irklavimo treniruotes vyrui patinka būti gamtoje, todėl dažnai iš trečio aukšto laiptais jis lipa užmiršęs pasiimti net lazdelę. Ir be tėvų palydos.
Viešnagė Druskininkuose jam padėjo atgauti jėgas. Įvairios procedūros prasidėdavo nuo pat ryto ir tęsdavosi beveik iki vakarienės. Aleksandras stengėsi iš širdies, nenorėjo praleisti nė vienos procedūros.
Mineralinio vandens procedūros, gydomoji mankšta, plaukiojimas baseine Aleksandrui suteikė sparnus.
Dabar eidamas vyras beveik nesvirduliuoja ir nepraranda pusiausvyros.
Šis negalavimas – pasekmė traumos, kai buvo pažeistas vestibulinis aparatas, padedantis orientuotis erdvėje.
„Pavargau sanatorijoje, nė minutės netinginiavau, dirbau kaip jautis. Visą dieną praleisti ant kojų – tai irgi darbas, o namuose Visagine užsisėdėjau“, – gimtąja rusų kalba sklandžiai pasakojo Aleksandras.
Rusų kalba nėra vienintelė, atgijusi jo sąmonėje. Lietuviškai ir angliškai vyras bendrauja virtualiojoje erdvėje su draugais, kurių dalis liko už Atlanto.
Kančių neprisimena
2010-ųjų gruodį netoli Majamio (JAV) patekęs į avariją Aleksandras buvo sunkiai sužalotas.
Sunki galvos smegenų trauma, operacija, tris mėnesius trukusi koma, vėliau – vegetacinė būklė, skrydis iš JAV į Lietuvą – šie įvykiai iš jo atminties išsitrynė.
Kai apie tai prabyla motina, Aleksandrui atrodo, kad į kambarį įsibrovė svetimas žmogus. Šio nepažįstamojo istorija – kaip iš įtempto siužeto filmo.
Koks buvo sunkiausias periodas Aleksandro gyvenime? Į šį klausimą visaginietis nesiryžta atsakyti. Iš jo atminties viskas tarsi išplaukė.
Aleksandras neprisimena, kad būtų daug kentėjęs.
Kur kas daugiau kančių patyrė jo tėvai, kurie nė akimirkos neabejojo, kad vegetavimas be sąmonės tuoj baigsis, tačiau nė vienas medikas negalėjo pasakyti, kada tai įvyks.
Norėjo pasilikti JAV
2002-aisiais Visagine baigęs vidurinę mokyklą, Aleksandras įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą.
Tačiau programuotojo diplomo vyras nespėjo gauti, jam liko dar vieni bakalauro studijų metai.
2005-ųjų vasarą pagal studentų mainų programą Aleksandras išvyko į JAV, vėliau ieškodamas darbo pasiliko šioje šalyje.
Jei kartais kas nors paprašydavo sutvarkyti kompiuterį, įdiegti naują programą, Aleksandras mielai imdavosi darbo.
Jam tai teikė malonumą, tačiau dirbti programuotoju jis negalėjo, nes buvo nelegalas.
Prognozės buvo liūdnos
Į avariją netoli Majamio patekusio Aleksandro būklė buvo kritinė. Sraigtasparniu į ligoninę atskraidintą sužeistąjį medikai iškart operavo, tačiau teikė mažai vilčių.
Apie skaudžią nelaimę motinai pranešė Aleksandro draugai.
Jau kitą dieną Tatjana išskrido į JAV, kur pusantro mėnesio ligoninėje neatsitraukė nuo sūnaus lovos.
Nors amerikiečių medikams pavyko išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę, liūdino prognozė – Aleksandras negalės kalbėti ir vaikščioti.
Po operacijos jį ištiko koma, kuri truko tris mėnesius, vėliau prasidėjo vegetacinė būklė. Vyro gyvybę palaikė medicinos aparatai.
Aleksandras žiūrėdavo į motiną atmerktomis akimis, o ji negalėdavo suprasti, ką jis mato. Girdi ar ne?
Kartą Tatjana sugalvojo, kad reikia patikrinti kojų jutimus: turėjo ligoninėje juostą su plastikinėmis adatėlėmis (vadinamąjį Kuznecovo aplikatorių), kuri gerina kraujotaką.
Kai šiomis adatėlėmis visaginietė pradėjo badyti sūnui kojas, amerikietės slaugės pasibaisėjusios šaukė: „Ne, nedarykite to, čia rusų metodas, o ne mūsų.“
Gydymo kainos milžiniškos
Medicinos paslaugų įkainiai JAV dideli, pavyzdžiui, para reanimacijos skyriuje siekė nuo 1000 (2530 litų) iki 1300 JAV dolerių (3290 litų), o slauga ir ilgalaikis gydymas – nuo 400 JAV dolerių (1000 litų) už parą.
Tėvams nekilo abejonių, kad Aleksandras toliau turi būti gydomas Lietuvoje. Paaiškėjo, kad kelionė per Atlantą kebli ne tik ligoniui, kurio gyvybę palaikė medicinos aparatai.
95 tūkst. JAV dolerių (240 000 litų) – tiek galėjo kainuoti skrydis. Tokių lėšų Aleksandro tėvai neturėjo.
„Kai kalbama apie gyvybės išsaugojimą, niekas Amerikoje nesiaiškina, kas tu ir iš kur. Majamio ligoninėje Aleksandras praleido daugiau nei keturis mėnesius, iš jų vien reanimacijos skyriuje apie mėnesį, nes pablogėjus būklei iškart keldavo į šį skyrių“, – pasakojo Tatjana.
Po pusantro mėnesio į Majamį atskridęs Aleksandro tėvas Igoris pakeitė žmoną. Tad ligonis ir toliau nebuvo paliktas vienas.
Kai visaginietis buvo perkeltas iš reanimacijos skyriaus į ilgalaikės terapijos palatą, gydytojai atvirai pripažino – nieko nebus, nes visos galimybės išsemtos.
„Ar sugebėtumėte surasti 40 tūkst. JAV dolerių (100 000 litų)? Jūsų sūnus mums labai daug kainuoja“, – Aleksandro tėvams sakė Majamio medikai.
Teko ieškoti pinigų, bet ne gydymui, o kelionei į Lietuvą.
Ragino leisti sūnui išeiti
2011-ųjų gegužę Majamio ligoninėje, prie kurios įrengtos dvi sraigtasparniams skirtos aikštelės, į orą pakilo Aleksandras kartu su trimis amerikiečiais: gydytoju anesteziologu ir dviem slaugytojais. Aleksandrą į oro uostą taip pat lydėjo jo tėvas.
Kelionė iš Majamio į Vilnių truko 21 valandą. Kai lėktuvas nusileido, reanimacijos automobilis iš Vilniaus oro uosto Aleksandrą atvežė į Visaginą.
Ligonis buvo labai sudžiūvęs.
Gydytojų nuomonė buvo žiauri: „Tatjana, jūsų sūnus yra nulis. Ko jūs, motinėle, dar tikitės?“
Visagino slaugos ligoninėje Aleksandras praleido dar keturis mėnesius – iki 2011-ųjų rugsėjo. Jo motina nenuleido rankų ieškodama pagalbos, nes kiekviena diena reiškė pralaimėjimą.
„Sakote, vegetacinė būklė? Būkite protinga, leiskite sūnui numirti. Slaugydama sūnų jūs greičiau kojas pakratysite nuo infarkto ar insulto nei jis. Ar jums to reikia?“ – tokie patarimai lydėjo Tatjaną apsilankius pas daugelį medikų.
Nuo tokių kalbų moteriai tik užvirdavo kraujas.
Kaupėsi smegenų skystis
Kai Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgas, medicinos mokslų daktaras Gytis Šustickas skyrė sunkiam ligoniui naują gydymą, įsižiebė viltis.
Kas savaitę būdavo atliekama juosmeninė punkcija – tiriamas smegenų skystis dėl infekcijos ir stebimi neurologinės būklės pokyčiai po šios procedūros.
Šis skystis kaupėsi galvos smegenyse, todėl per stuburo kanalą jį reikėdavo pašalinti – taip buvo įmanoma mažinti smegenų suspaudimą.
Praėjus mėnesiui, liepos 16-ąją, buvo Aleksandro tėvo Igorio gimtadienis. Tąkart sūnus pirmąkart sureagavo kalbinamas – žvilgsniu parodė ženklą, kurį buvo galima suprasti kaip pritarimą.
Tai dar labiau sustiprino versiją, kad vegetacinės būklės priežastis – smegenų skysčio susikaupimas.
2011-ųjų rugsėjį Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje G.Šustickas atliko Aleksandrui operaciją – smegenų skilvelių šuntavimą. Vėliau vyro laukė reabilitacinis gydymas Santariškių klinikose.
Geldavo visą kūną
Beveik metus praleidusiam ant patalo vyrui skaudėdavo nuo menkiausio prisilietimo. Jam būdavo kančia stovėti prie sienelės – iš pradžių toks pratimas trukdavo ne ilgiau kaip dvi minutes.
„Ar buvo tokia diena, kai supratote, kad ilgainiui Aleksandrui bus tik geriau?“ – paklausiau Tatjanos.
„Ne, baisiausia, kad šiek tiek pagerėjus staiga vėl viskas imdavo blogėti“, – ištarė T.Kovaliova.
Nežinojo motinos vardo
Aleksandras ilgai negalėjo kalbėti, nes buvo maitinamas pro vamzdelį, kvėpavo taip pat pro vamzdelį. Jis turėjo išmokti rodyti džiaugsmą, susižavėjimą, pyktį, nusišypsoti.
Ilgą laiką Tatjana nesuprato, jog sūnus pagal savo psichinę ir emocinę būklę sugrįžo į vaikystę.
Kai atsigavo iš vegetacinės būklės, Aleksandrui buvo 28-eri.
Tačiau paklaususi, kiek jam metų, ir parodžiusi pirštus motina suprato, kad jam – 9-eri.
Tai atskaitos taškas, nuo kurio reikėjo siekti vis didesnės brandos. Moteris rodydavo sūnui šaukštelį ir liepdavo jam kartoti lūpomis. Sunkiai sekėsi įsiminti ir kitus žodžius: „duona“, „šakutė“.
Kai Aleksandras pagaliau sugrįžo į butą, kuriame anksčiau gyveno kartu su tėvais, Tatjanai kilo įtarimų, kad jis nežino, nei koks jos vardas, nei kas ji yra.
Iš tikrųjų Aleksandras manė, kad motina – jo draugė.
„Koks mano vardas?“ – klausė motina. „Nežinau“, – tikino Aleksandras. „O kam Oneginas parašė laišką?“ – toliau teiravosi jo Tatjana.
Į šį klausimą jos sūnus atsakė: „Tatjanai. Ar tavo vardas Tatjana?“
Kitą rytą jis vėl nieko neprisimindavo. Net mėnuo praėjo, kol sūnus įsiminė savo motinos vardą. Ne ką lengviau sekėsi įsidėmėti metų laikų pavadinimus, savaitės dienas, mėnesius.
Grynas oras nepakenkė
Atšilus orams tėvai įkėlė sūnų į baidarę, aprengė apsaugine liemene – jaunystėje per irklavimo treniruotes vyras iškart pagyvėdavo.
Tiesa, buvo medikų, priekaištavusių tėvams, kad to daryti negalima. Jie nuogąstavo, kad dėl fizinės veiklos kaukolės viduje gali didėti slėgis. Bet nieko baisaus neatsitiko.
Įgijusi daug patirties Tatjana nemėgsta, jeigu kas nors pagiria: „Jums reikėtų pastatyti paminklą, kad pastatėte sūnų ant kojų.“ Ji to nevadina didvyriškumu.
Pedagogė negaili patarimų, kai kas nors jos prašo padėti.
„Mano sūnus sugrįžo iš vegetacinės būklės, bet mintys nuolat sukasi ratu – aš dar negaliu tuo patikėti.
Buvau įsigijusi daug įvairių pagalbinių priemonių, kaip treniruoti sąnarius, atskiras raumenų grupes, kaip stiprinti jutimus. Daug ką išdalijau kitiems“, – prisipažino daug sveikatos dėl savo sūnaus paaukojusi visaginietė T.Kovaliova.
Pribloškė amerikiečių neveiklumas
Išskirtinė Aleksandro pagijimo istorija gali ateityje praversti neurochirurgams, reabilitacijos specialistams. Todėl ji tapo mokslinio straipsnio tema.
Šis atvejis aprašytas, artimiausiu metu straipsnį ketina publikuoti tarptautinis medicinos žurnalas „British Journal of Neurosurgery“.
Tokia publikacija – dar retenybė Lietuvos medicinos pasaulyje.
– Kodėl amerikiečiai medikai tvirtino, kad Aleksandro būklė beviltiška? – paklausiau medicinos mokslų daktaro, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgo G.Šusticko.
– Nors JAV neurochirurgai jį skubiai operavo, galvos smegenų sužeidimas buvo labai sunkus, tikimybė likti gyvam nebuvo didelė, vaikiną ištiko koma, vėliau perėjusi į vegetacinę būklę. Tačiau teiginys, kad būklė beviltiška, nėra tikslus.
Nereikėtų skubėti skelbti tokį nuosprendį. Jei tokią traumą patiria jaunas žmogus (iki 40 metų) ir laiku suteikiama pagalba (praėjus ne daugiau kaip keturioms valandoms po traumos), rezultatai kartais būna stebėtinai geri. Kalbėti apie beviltiškumą, manau, nėra etiška.
JAV medikai ligos istorijoje nurodė apie padidėjusį smegenų skysčio kiekį. Nežinau, kodėl jie delsė operuoti. Tai nepateisinama.
Lietuvoje būtų neįsivaizduojamas toks neveiklumas. Manau, toks chirurginis metodas būtų taikomas bet kuriame iš penkių mūsų šalies miestų, kur teikiama neurochirurginė pagalba.
– Dėl kokių priežasčių pradeda kauptis smegenų skystis?
– Prasidėjus kraujavimui smegenyse, gali sutrikti smegenų skysčio nutekėjimas. Įsivaizduokite, skysčio daugėja, jis pradeda spausti smegenis, nes skystis ir toliau gaminasi giliuosiuose smegenų sluoksniuose.
– Jei skystis kaupiasi, kaip padėti ligoniui, kad atsigautų iš vegetacinės būklės?
– Šiuolaikinių technologijų amžiuje nėra keblu atlikti smegenų skilvelių šuntavimą – įdėti vadinamąjį ventrikuloperitoninį šuntą.
Vienas kateteris, kurio skersmuo vos du milimetrai, įkišamas į tą smegenų vietą, kur didžiausia skysčio sankaupa.
Tada galvoje po oda įsiuvama pompa, kuri būna ne didesnė nei pusė mažojo piršto, ji praleidžia ne visą skystį, o tik jo perteklių. Ši pompa sujungiama su antru kateteriu. Specialiu instrumentu toks kateteris nutiesiamas po oda iki pilvo. Daromas dar vienas pjūvis – įkišamas pilvinis kateteris, kuriuo į pilvo ertmę nuteka smegenų skystis.
Kur kas sunkiau pasiryžti pačiai operacijai, jei pacientas ilgus mėnesius vegetuoja be sąmonės. Tokiu atveju neįmanoma tikėtis greito ir gero rezultato.
Dar viena bėda – rimtas infekcijos pavojus. Jei ligonis kvėpuoja pro vamzdelį, jei maitinamas pro vamzdelį, visada būna infekcijos pavojus.
Atliekant smegenų skystį mažinančią operaciją būtinas sterilumas. Infekcijai patekus į skilvelius, kur įstumiamas vienas iš kateterių, mirštamumas siekia daugiau nei 80 proc.
Manau, dėl didžiulės rizikos nė vienas medikas neišdrįso Aleksandro tėvams užsiminti apie tokios operacijos galimybę. O padėti galėjo tik radikalus gydymas. Apmaudu, bet laiko, pradelsto JAV, negalima sugrąžinti.
Man, kaip chirurgui, kiekviena komplikacija trumpina gyvenimą. Esu ir anksčiau atlikęs rizikingų operacijų. Man nebuvo naujiena. Tiesa, mūsų ligoninėje gydyti pacientai nebuvo taip smarkiai išsekę kaip Aleksandras.
Daug lemia ir paciento artimųjų laikysena, bet aš nežadėjau stebuklingo pasveikimo. Paaiškinau, kodėl operacija sudėtinga. Aleksandro tėvai realiai vertino situaciją, žinojo, kad galima ir nesėkmė.
Džiugu, kad viskas pavyko idealiai. Planuojame kartu su Aleksandru sėsti prie šachmatų lentos ir sužaisti ne vieną partiją, kai tik rasime tam laiko.
