Ukmergėje gyvenantys Danguolė ir Petras Lizūnai dėl gimdymo metu sužalotos savo dukters Rūtos kaltino Ukmergės ligoninės medikus ir teismo prašė priteisti beveik 66 tūkstančius litų turtinės ir 0,9 milijono litų neturtinės žalos atlyginimą, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Tačiau po Vilniaus apygardos teisme įvykusių kelių parengiamųjų civilinės bylos nagrinėjimo posėdžių abi šalys nusprendė užbaigti ginčą taikos sutartimi.
Pavargo ieškodama teisybės
„Prašyta suma daug – beveik apie dešimt kartų sumažėjo.
Bet geriau žvirblis saujoje nei briedis girioje. Pinigai niekada nesugrąžins to, kas buvo, o ta kompensacijos suma – su daugiau ar mažiau nulių – mažai ką pakeis.
Man dabar svarbiausia nedelsti ir kiek galima daugiau padėti Rūtai, o ne bylinėtis su ligonine ir laukti to proceso, kuris užtruktų gal penkerius metus, pabaigos. Dar neaišku, kokie būtų jo rezultatai.
Negaliu sakyti, kad nepavargau per tuos pustrečių metų. Nesu žmogus, kuriam skirta kovoti. Pasirašyta taikos sutartis yra abiem šalims priimtinas variantas, o mums dar ir džiugus dalykas.
Visas tas kelias iki teismo ir teisybės ieškojimas kainavo be galo daug laiko, kuris man yra labai brangus ir kurį mieliau būčiau skyrusi dukteriai“, – kalbėjo 49 metų D.Lizūnienė.
Braukdama ašaras ir žvelgdama į šalia ramiai sėdinčią, beveik nejudančią ir emocijų nerodančią 25 metų Rūtą, moteris prisipažino neprarandanti vilties, jog dukteriai kada nors viskas bus gerai.
Vienoje Ukmergės miesto mokykloje valytoja dirbanti D.Lizūnienė ir jos trejais metais vyresnis vyras Petras, vienos miesto degalinės operatorius, pasiryžę toliau nenuleisti rankų ir daryti viską, kad tik duktė sugrįžtų į visavertį gyvenimą.
Po adatos dūrio – koma
Lizūnai net didžiausiam savo priešui nelinkėtų to, ką teko šeimai patirti per daugiau nei dvejus pastaruosius metus.
Beveik tris savaites užtrukusi klinikinė mirtis, ilgas, sunkus atsigavimas po jos ir baisūs padariniai: visiškai prarasta atmintis, sutrikęs judėjimas, suvokimas ir kalba.
Taip tragiškai jų dukteriai Rūtai baigėsi viena gražiausių gyvenimo akimirkų – pirmagimės Rusnės gimdymas Ukmergės ligoninėje 2011 metų Joninių išvakarėse.
Ką tik Vilniaus tarptautinę teisės ir verslo aukštąją mokyklą baigusi ir transporto vadybos specialybę įgijusi Rūta motinystei rengėsi labai atsakingai ir skrupulingai, iki mažiausių smulkmenų buvo suruošusi naujagimio kraitelį.
Jauna moteris planavo po gimdymo ne tik dalyvauti diplomų teikimo iškilmėse, bet ir atšokti vestuves su savo draugu, dukters tėvu Kęstučiu. Pora kartu gyveno ketverius metus. Tačiau visi planai sugriuvo.
Gimdyti į ligoninę atvykusiai Rūtai medikai iš pradžių gimdymą skatino vaistais, o vėliau, diagnozavę gimdymo komplikacijas, nusprendė skubiai atlikti cezario pjūvį.
Prieš šią operaciją spinalinę nejautrą atliko ligoninės Anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjas Aronas Movšovičius.
Bet po šios procedūros, ištraukiant vaisių, staiga pacientei ėmė kristi kraujospūdis, ji prarado sąmonę, nustojo kvėpuoti.
Suskubus gaivinti gimdyvę, pamažu atsikūrė tiktai jos širdies veikla.
Komos ištikta R.Lizūnaitė tą patį vakarą reanimobiliu buvo pervežta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių.
Būsena – tarsi kūdikio
„Rūta visiškai į nieką nereagavo, net į skausmą. Medikai kalbėjo, kad jai trečiojo laipsnio koma, ir niekas nieko neprognozavo, tik ragino laukti“,– prisiminė D.Lizūnienė.
Iš komos moteris prabudo tik po 24 dienų. Jos būsena prilygo trijų– šešių mėnesių kūdikio psichiniam išsivystymui.
„Pacientė dienos įvykių nefiksuoja, ko nors norėdama inkščia, urzgia.
Gulėdama grabinėjasi apie save, bando nuplėšti sauskelnes. Nekalba. Epizodiškai šypsosi pašnekovui, kartais padaro grimasas lyg norėtų verkti. Tai užsikloja, tai sėdasi, tai gulasi.
Nesugeba susikaupti, praranda atmintį, pradeda snūduriuoti“, – taip tuo metu pacientę buvo apibūdinę Santariškių klinikų Neurologijos centro Psichiatrijos skyriaus gydytojai.
Draugui tokios nereikia
Po pusketvirto mėnesio gydymo ligoninėje Rūtą tėvai parsivežė į savo namus Ukmergėje.
Iki gimdymo jokių rimtų sveikatos problemų neturėjusiai ukmergiškei buvo nustatytas 80 procentų nedarbingumas dėl sunkios negalios, jai reikėjo nuolatinės priežiūros ir pagalbos.
Be artimųjų pagalbos moteriai pačiai sunkiai sekėsi vaikščioti, kalbėti, skaityti, rašyti, piešti, valgyti, apsirengti.
Rūtai buvo diagnozuota posthipoksinė encefalopatija, organinis amnezinis sindromas, organiniai nuotaikos sutrikimai.
Rūpintis dukterimi ir auginti naujagimę Lizūnams teko vieniems: D.Lizūnienė paėmė motinystės atostogas, o P.Lizūnas laikinai buvo metęs darbą.
Rūtos draugas ir Rusnės tėvas Kęstutis, pasakęs, kad jam per sunku matyti tokią Rūtą, netrukus išėjo.
„Jis buvo su mumis tol, kol parsivežėme Rūtą į namus. Kol ji buvo ligoninėje, Kęstutis pakaitomis su manimi slaugė ją ir prižiūrėjo dukrelę.
Dabar jis kuria savo naują gyvenimą ir kelią į mūsų namus, atrodo, nori pamiršti.
Savo dukrelę jis lanko, labai myli ir rūpinasi ja. Tačiau pro jos motiną praeina šaltai ir abejingai – kaip pro tuščią vietą“, – atsiduso D.Lizūnienė.
Atmintis – su spragomis
Rūtos būklė iki šios dienos nedaug pasikeitė.
Praėjusių metų lapkritį teismas pagaliau įteisino nuolatinę jos globą, globėja paskyrė motiną D.Lizūnienę.
„Apsipratome, išmokome su ja gyventi, dabar jau mums lengviau Rūtai padėti. Ji vis dar negali pati savimi pasirūpinti, niekur negali nueiti viena, net iki tualeto reikia palydėti.
Jai viską tenka paduoti, priminti, paaiškinti – tik jau padaro viską greičiau, jau galima pastebėti labai nedidelių teigiamų pokyčių.
Atminties dar nėra, ji trumpalaikė: tai, kas buvo vakar ar net prieš kelias valandas, Rūtos atmintyje greitai pavirsta balta dėme.
Pavyzdžiui, vieną dieną žino, kad jau baigė studijas ir tik diplomo neatsiėmė, o kitą dieną vėl nuklysta kažkur į antrą studijų kursą.
O savo nėštumo ir gimdymo dar niekaip negali prisiminti, vos ne kasdien klausinėja tų pačių dalykų, pavyzdžiui, kiek kam metų.
Rusnė šiuo metu jau pranašesnė už savo mamą“, – kalbėjo D.Lizūnienė.
Moteris pasidžiaugė, kad praėjusią vasarą Rūta pagaliau prisiminė savo paskyros socialiniame tinkle „Facebook“ slaptažodį ir savo elektroninio pašto adresą: „Tai buvo įvykis namuose!“
Dukterį jau atpažįsta
Mums kalbant senelis iš vaikų darželio parvežė Rusnę. Kambarys iš karto prisipildė judrios ir energingos baltapūkės garbanės čiauškėjimo.
„Rūta, kas ši mergaitė?“ – paklausiau.
„Žemyna“, – išgirdau nedrąsų atsakymą.
Tik kai į pokalbį įsiterpė D.Lizūnienė ir perklausė, ar tikrai tai yra Žemyna, Rūta netruko pasitaisyti ir ištarė: „Rusnė.“
„Žemyna – buvo vienas vardų, kuriuo Rūta ketino pavadinti savo pirmagimę. Jis vis dar iškyla jos atmintyje.
Iš pradžių Rūta dažnai klausinėjo, kieno čia vaikas. Dabar jau tai daro retai. Jau žino, kad turi dukterį, ir net sugeba apibūdinti, kaip ji atrodo“, – kalbėjo D.Lizūnienė.
„Rūta, kokia tavo dukrytė?“– vėl paklausiau.
„Graži. Jos mėlynos akys, šviesūs, garbanoti plaukučiai“, – lėtai dėliojo žodžius jauna moteris.
„Ar tu ją myli?“
„Aišku, kad myliu. Labai“, – pagaliau nusišypsojo Rūta.
Medikas nedaug pasakė
Ar Rūta išgis? Medikai žada tik viena – atmintis kada nors turėtų grįžti, o dėl viso kito nėra jokių prognozių: nei gerų, nei blogų.
„Atsakymo, dėl kieno kaltės Rūta buvo taip sužalota, iki šiol nėra. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad galėjo būti nepakankamai intensyvūs gaivinimo veiksmai, kai ją ištiko klinikinė mirtis.
Anesteziją atlikęs A.Movšovičius mūsų vienintelio susitikimo metu tai irgi patvirtino, sakydamas, kad „man ant sąžinės guli tai, kad pavėluotai pradėjau plaučių vėdinimą“.
Tas gydytojas tą pačią vasarą mirė ir išsamesnių atsakymų pateikti nesuspėjo“, – pasiguodė D.Lizūnienė.
Šeima neliko viena
Rūtai kas mėnesį tenka vartoti penkių pavadinimų vaistus, kainuojančius 300–500 litų, iš kurių tik vieni yra kompensuojami valstybės.
„Nors sakoma, kad tavo vargo niekas už tave neišvargs, atsidūrę tokioje bėdoje, nelikome vieni.
Bendradarbiai, kaimynai, netgi visai nepažįstami žmonės parėmė mus materialiai – kas kaip galėjo.
Abejingų mūsų nelaimei nesutikome ir visiems esame dėkingi. Tas žmonių gerumas padeda ir Rūtai pakilti, ir mums nepalūžti“, – vos sulaikydama ašaras kalbėjo D.Lizūnienė.
Rūtą aplanko ir draugai. Tiesa, gyvenimas juos atsijojo ir liko tik patys tikriausi.
Ligoninė kompensaciją išmokės pamažu
Rimvydas Civilka
Ukmergės ligoninės direktorius
„R.Lizūnaitės ligos istorija labai sudėtinga, nes yra skirtingos ekspertų išvados, vienos jų palankios ligoninei, o kitos – ne, be to, anesteziją jai atlikęs gydytojas jau yra miręs.
Visas teismo procesas būtų sunkus, ilgas, su neaiškia baigtimi ir vargintų abi puses. Todėl pabendravus su advokatu, nukentėjusiaisiais ir kilo mintis dėl taikos sutarties.
Kadangi tai nutiko mūsų ligoninėje, aš, kaip vadovas, kartu su administracija prisiimu moralinę atsakomybę už įvykusią didžiulę nelaimę – jauna moteris tapo neįgali ir negali tinkamai pasirūpinti savo vaiku.
Mes suprantame į bėdą patekusią šeimą, ją užjaučiame ir pagal savo galimybes padėsime. Ligoninė jai sumokės ilgų derybų metu sutartą ir abiem pusėms priimtiną sumą.
Kadangi ligoninės finansinė padėtis nėra labai gera, pinigai bendru susitarimu bus išmokami dalimis.“
