Karštą 1987-ųjų vasarą Paryžiuje gyvenęs tuomet 23 metų Jose nutarė savo žmoną palepinti romantiškomis atostogomis Lisabonoje (Portugalija).
Vieną dieną visai atsitiktinai Jose su žmona užsuko į barą-restoraną „Enclave“. Salės gilumoje grojo keletas pagyvenusių muzikantų. Į sceną išėjo nebejauna apkūni moteris. Užsitraukė cigaretę, pasirengė dainuoti. Aplink visi valgė, žvangėjo stalo įrankiais, visiems buvo tas pat, kas darosi scenoje.
Vos tik moteriai uždainavus Jose sustingo su šakute rankose: jo širdį vienu metu užliejo ir džiaugsmas, ir liūdesys. Moters balsas buvo kupinas atgailos, nuodėmių atleidimo, paguodos ir palaimos.
Ji dainavo kreolų dialektu – publikai visiškai nesuprantama kalba.
Po neilgo koncerto Jose suskubo susipažinti su jį taip giliai sukrėtusia atlikėja – iš Žaliojo Kyšulio salų kilusia ir į Lisaboną uždarbiauti atvykusia C.Evora.
Jose pasiūlė jai atvykti į Paryžių, pažadėjo supažindinti su muzikantais, surasti garso įrašų studiją, režisierių.
Muzika buvo jo aistra: laisvalaikiu jis grojo mušamaisiais grupėje.
Bet giliai širdyje jis netikėjo, kad Cesaria jam paskambins, tuo labiau atvažiuos.
„Bet ji atvyko tų pačių metų pabaigoje. Ne viena, su draugu, senu saksofonininku. Mes gyvenome labai kukliai, atliekamų pinigų neturėjome, tad Cesariai galėjau pasiūlyti apsistoti nedideliame mano trijų kambarių bute, o ne viešbutyje.
Kasdien ėjau į darbą, o vakarais tvarkiau jos reikalus: rengiau jos koncertus restoranuose, kuriuose lankėsi mūsų kraštiečiai.
Buvusiems Žaliojo Kyšulio salų gyventojams ji buvo tarsi iš jų praeities atkeliavęs balsas, prisiminimas apie tą gyvenimą, kurį jie kažkada paliko“, – pasakojo Jose.
Bendruomenei padedant buvo įrašyti du albumai.
Beveik trejus metus Cesaria su savo vadybininku J.da Silva sukosi uždarame rate, virė viename katile. Visą tą laiką Jose varstė Paryžiaus garso įrašų studijų duris siūlydamas prodiuseriams paklausyti juodaodės atliekamos muzikos. Jis norėjo, kad Cesarią išgirstų ir plačioji visuomenė. Bet šie planai žlugdavo vos tik ant prodiuserių stalų atsidurdavo C.Evoros nuotraukos albumo viršeliui.
„Sena, stora, niūri“, – šiuos žodžius Jose girdėdavo iš visų, kuriems tik nunešdavo jos įrašus.
„Tais laikais buvo madingos jaunos, valiūkiškos, mėlynakės blondinės. Cesaria tuo nepasižymėjo: apkūni, nerangi, ne pirmos jaunystės afrikietė neturėjo nė kruopelytės galimybių.
Dėl nesėkmingų paieškų ir begalinių „ne“ jaudinausi ir nervinausi tik aš. Cesaria nieko nelaukė ir nesitikėjo – tiesiog gyveno ir dainavo. Jos nė kiek nežeidė kartais iš publikos atskriejantys žodžiai: „Kokia ji sena“, – pasakojo dainininkės vadybininkas.
Bet jis nenuleido rankų – tikėjo, kad vieną dieną sutiks prodiuserį, kuris rizikuos jos paklausyti.
Reikalai pajudėjo, kai Jose susipažino su Franois Postu.
Šis pasiekė, kad C.Evora pasirodytų per Prancūzijos Angulemo miestelyje surengtą ir pasaulyje labai populiarų egzotiškos muzikos festivalį.
Kai savo sunkia, nerangia eisena basakojė Cesaria įžengė į sceną ir uždainavo baladę klausytojams nesuvokiama kalba, publika nuščiuvo.
„Tą akimirką supratau, kad mano ir jos gyvenimas daugiau nebebus toks, koks buvo iki tol“, – prisiminė Jose.
Po to juodu įrašė albumą „Basakojė deivė“, o jam populiarinti Jose išleido visus juodai dienai laikytus pinigus. Jau pirmąją dieną buvo parduota 50 tūkstančių egzempliorių.
Antrojo albumo pristatyti C.Evora jau buvo pakviesta į Paryžiaus koncertų salę „Olimpia“.
Kur slypėjo jos sėkmės paslaptis?
„Ji nieko nedarė, kad patiktų, nemokėjo koketuoti, rengtis, net atsisakydavo scenoje šokti. Daug kartų mėginau ją padailinti, bet ji visuomet buvo kategoriškai prieš: „Nori, kad dainuočiau ar kelius kilnočiau?“ – pasakojo atlikėjos vadybininkas.
Jam iki šiol nuostabiausia yra tai, kad iki 50 metų Cesaria gyveno tik savo tėvynėje, pasirodydavo restoranuose, bet dažniausiai sėdėjo namie, dainavo virtuvėje ir jos balsą pro atvirus langus girdėjo kaimynai ir atsitiktiniai praeiviai.
Ir jei tą atmintiną dieną jie nebūtų susitikę Lisabonoje, visą savo gyvenimą Cesaria būtų nugyvenusi varganai ir likusi niekam nežinoma tolimose, nuo civilizacijos atskirtose salose.
Žaliasis Kyšulys – salų valstybė Vakarų Afrikoje, išsidėsčiusi 620 km nuo pakrantės. Retai iškrintantis lietus, išdžiūvę kalnynai – tai panašu į Mėnulio gamtovaizdį.
Daugybė užgesusių ir veikiančių ugnikalnių, uoliniai krantai, visus metus – apie 25 laipsnių temperatūra, nuolatinis vėjas, jokios augalijos. Jokio komforto, jokių patogumų.
Nederlinga žemė ir daugybė nelaimingų neturtingų žmonių. Vyrai būriais traukia iš salų ieškoti darbo į kitus žemynus, palieka moteris su vaikais, kartais ir nebegrįžta namo.
Žaliojo Kyšulio salos – vienišų moterų šalis.
Gyvenimas Mindelo mieste, kuriame gyveno Cesaria, verda uoste: daugybė barų, restoranų vyrams, ieškantiems pramogų ir, žinoma, gražuolių vienai nakčiai.
Į tą uostą ateidavo ir jaunoji Cesaria: dainuodavo, gaudavo menką atlyginimą ar visiškai nieko.
C.Evora gimė neturtingoje šeimoje. Jos tėvas mirė anksti, tad šeimą, kurioje augo penki vaikai, išlaikė jos motina, tarnavusi virėja pasiturinčioje šeimoje ir turtuolių klube.
Baro dainininke tapusi Cesaria, kartais už pasirodymą gaudavusi tik taurelę ir pavalgyti, pinigus matė tik atvykusių užsieniečių rankose. Mokėjo keletą žodžių anglų, rusų ir net japonų kalbomis, visuomet dėkojo tiems, kurie sumokėdavo, išlenkdavo taurelę ir išeidavo iš baro.
Cesaria visuomet buvo viena. Nors patyrė daugybę meilės istorijų, jos niekada neturėdavo tęsinio. Jaunystėje, kaip ir visos merginos, svajojo ištekėti, o po to įprato prie vienatvės ir nieko nenorėjo keisti.
Bet iki paskutinės gyvenimo dienos Cesaria buvo neabejinga vyrams – ypač jauniems.
Savo vadybininkui Jose Cesaria prisipažino pirmą kartą įsimylėjusi būdama keturiolikos – tai buvo prekybininkas. Nei motinai, nei kam nors kitam ji nepasakojo, kaip, kada ir su kuo ji prarado nekaltybę.
Jos pirmąja tikra meile tapo muzikantas Eduardo. Tuomet Cesaria buvo šešiolikos. Būtent jis atkreipė dėmesį į jos balsą: ji dainavo, jis grojo gitara, kūrė jai dainas, abu rengė pasirodymus gatvėse ir miesto baruose. Paskui jis išvyko ieškoti laimės į Olandiją, ten vedė ir liko visiems laikams.
Vėliau sužinojęs, jog palikta mylimoji pagimdė sūnų, susirado ją Mindele ir pasiūlė įregistruoti vaiką jo pavarde.
Cesaria atsisakė – juk mažylis buvo ne jo, bet mylimojo garbei sūnui davė Eduardo vardą.
Cesaria yra prisipažinusi, jog turėjo tiek daug vyrų, kad kartą net susipainiojo juos skaičiuodama. Bet savo santykių su niekuo niekada nebuvo oficialiai įteisinusi.
Jos sūnaus Eduardo tėvas buvo portugalas, vardu Benjaminas. Jie susipažino laive, kur jis tarnavo mechaniko padėjėju, o Cesaria dalyvavo koncerte. Jie susitikdavo kiekvieną kartą, kai laivas atplaukdavo į Mindelo uostą.
Kai Cesaria tapo nėščia, Benjaminas dingo. Tad sūnus Eduardo niekada nematė savo tikro tėvo.
Ji nepasitikėjo ir netikėjo vyrais, bet jais susižavėdavo. Jaunystėje Cesaria, įsimylėjusi vieną, tuo pat metu dairėsi į kitą. Bet ji neįsileisdavo vyrų į savo širdį. Kam to reikia, jei rytoj viskas baigsis? Cesaria sakė: „Gyvenimas dovanoja laimės minučių, gyvenimas jas ir pasiima – reikia mokėti gyventi su jomis ir be jų. Viskas paprasta.“
„C.Evora neturėjo kam pasiguosti dėl savo vienatvės, – pasakojo jos vadybininkas Jose. – Tai suprasdamas stengiausi visada būti šalia jos.
Per daugybę bendradarbiavimo metų tapome artimais, aš ją laikiau motina, o ji mane – savo sūnumi.“
Tapusi pasauline žvaigžde C.Evora galėjo gyventi, kur tik širdis geidė. Bet ji to nenorėjo – nuolat tvirtino, kad jos namai Mindele.
„Įsivaizduokite Cesarią, pasirišusią senovinę prijuostę su didele gilia kišene.
Joje buvo saugomi dokumentai, pažymėjimai, raktai, susukti ir į plastikinį maišelį sudėti pinigai (dalį jų pagal seną įprotį laikė liemenėlėje), cigaretės, degtukai“, – atlikėjos nereiklumu stebėjosi Jose.
C.Evora dienų dienas praleisdavo pirmojo aukšto kambaryje sėdėdama juodu apdangalu apdengtame krėsle. Čia ji priimdavo svarbius sprendimus dėl namo, kitų reikalų, susitikdavo su lankytojais – ne tik su prašančiais išmaldos ar kitokios pagalbos, bet ir prekybininkais.
Cesariai būdavo atvežama šviežių žuvų, mėsos, kruopų, daržovių ir vaisių. Visa tai ji pirko kone tonomis, kartais gailėdamasi pažįstamo prekybininko, kuriam ne itin sekasi, bet dažniausiai savo atsargas išdalydavo stokojantiems pinigų.
Įsimylėjusius ji pamalonindavo pinigais povestuvinei kelionei, nepasiturinčių vaikams apmokėdavo vasaros atostogas.
C.Evoros adresas net buvo nurodytas visuose turistams skirtuose miesto žemėlapiuose.
Garsioji atlikėja laikė asmeninį vairuotoją, kuris bet kokiu paros metu nuveždavo ją ten, kur Cesaria norėjo, – dažniausiai į vis dar išlikusius jos jaunystės laikų barus.
Prieš koncertą ji truputį išgerdavo – to niekada neslėpė.
Sakydavo: „Esu išgerianti, bet nesu alkoholikė.“
1994-aisiais Prancūzijos laikraštyje „Le Liberation“ pasirodė nemaloni publikacija po jos koncerto „Theatre de la Ville“.
Tą vakarą Cesaria neapskaičiavo jėgų. Jos kojos susipainiojo mikrofono laiduose, ji svirduliavo. Cesarią teko nuvesti nuo scenos, koncertą baigė vienas pianistas. Po šio straipsnio, kuriame buvo išvadinta alkoholike, Cesaria metė gerti.
„Tiesa, vėliau mane įtikinėjo, kad visos jos ligos atsirado dėl to, kad nustojo vartoti alkoholį. „Kol gėriau, nežinojau problemų!“ – piktinosi Cesaria, nuoširdžiai tikėdama neva stebuklingu alkoholinių gėrimų poveikiu. Bet cigaretės atsisakyti nepajėgė“, – pasakojo J.da Silva.
Iki 60 metų ji nė karto nebuvo apsilankiusi pas gydytoją. Bet kokius negalavimus Cesaria įveikdavo liaudiškomis priemonėmis. Nepripažino nei tablečių, nei žmonių baltais chalatais.
„Gastrolių Kuboje metu vargais negalais įkalbėjau ją nueiti pas gydytojus, – prisiminė Jose. – Po apžiūros ir tyrimų Cesaria išgirdo diagnozę: „Ponia, jūs sergate diabetu.“
Po šių žodžių ji sukėlė tokį skandalą, klykė, šaukė kaip išprotėjusi, kad jie nieko nesupranta ir nežino, kad visą gyvenimą jai nereikėję gydytojų, tad ir toliau pragyvens be jų. Pradžioje Cesaria tik šaukė, po to pradėjo svaidyti nuo stalo gydytojo aplankus, rašiklius, popierius.
Kažkas nukritęs sudužo į šipulius – apie C.Evoros įniršio priepuolius sklandė legendos!“
Jose prireikė pusės metų, kad įkalbėtų ją vėl apsilankyti pas gydytoją Paryžiuje. O šis patvirtino kubiečio mediko diagnozę: diabetas. Beje, labai pažengęs.
2011 metų rugsėjį buvo pranešta: C.Evora baigia karjerą. Paskutinis Jose susitikimas su ja įvyko žiemą Žaliojo Kyšulio salose. Dainininkė mirė 2011-ųjų gruodžio 17-ąją.
„Ji nebijojo numirti, ir aš tai visada žinojau. Cesaria sakė: „Jei mirsiu, vadinasi, toks nurodymas atėjo iš viršaus.“ Ji netekdavo draugų, artimųjų, bet niekada neverkė. Ji suvokė mirtį kaip sudedamąją gyvenimo dalį – nenugalimą ir neišvengiamą.
Kai Paryžiuje sunkiai susirgo jos sūnus Eduardo ir gydytojai manė, jog jis gali mirti, Jose buvo paprašytas iškviesti C.Evorą, kuri tuo metu buvo saloje.
Bet ji taip ir neatvažiavo. Telefonu pasakė: „Aš motina ir man liūdna tai girdėti. Ką padarysi, jei Dievas nusprendė pasiimti jį pirma laiko.“
Sūnų pavyko išgelbėti, bet šį faktą C.Evora sutiko taip pat ramiai, be didelių emocijų.
Cesaria visuomet jautė kaltę prieš du savo vaikus – sūnų ir dukterį. Ji jų neauklėjo, neprižiūrėjo, nenukreipė tinkama kryptimi. Amžino nedarbo saloje išlaikytinių padėtis buvo pateisinama. Jie niekada nesimokė, niekada nenorėjo dirbti.
Bet ir netekę motinos jie neprapuolė. Abu įsikūrę Paryžiuje, gyvena gaudami atlyginimą iš autoriaus teisių už motinos dainas.
