Egipte šeima – svarbiausia vertybė, todėl kiek pasispyrioję vaikai pasidavė tėvo įkalbinėjimams gyventi Lietuvoje. Taip nuo liepos trijulė atsikraustė į Vilnių.
Šeimai egiptiečio noras apsistoti mūsų krašte yra paslaptis.
„Pirmoje vietoje – Egiptas, antroje – Lietuva. Negaliu suprasti, kodėl tėtis nenorėjo grįžti į Egiptą“, – šypsodamasi stebėjosi dešimtokė Ahmedo duktė Alaa.
Paauglė, kaip ir jos aštuntokas brolis Abdelrhmanas, mokosi Lietuvių namuose, parengiamojoje klasėje.
Abu gilinasi į lietuvių kalbos pradmenis, darbo dienomis gyvena mokyklos bendrabutyje, džiaugiasi lietuviais draugais. Ahmedo žmona Lietuvių namuose taip pat lanko lietuvių kalbos pamokas.
Pirmas laimikis – 20 automobilių
Pirmąkart į Lietuvą Ahmedas atvyko 2004 metais.
„Žinojau, kad yra tokia šalis, bet nežinojau, kur tiksliai. Sakiau, atvažiuosiu ir pažiūrėsiu“, – prisiminė svetimtautis.
Į Lietuvą jį pakvietė draugas libanietis, kuris pats šalyje gyvena 26 metus, turi lietuvišką pasą.
Ahmedas Egipte buvo pradėjęs prekybą automobilių detalėmis, pirko jas Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir gabeno į gimtinę. Lietuva pasirodė patraukli šalis įsigyti detalių ir automobilių.
Surinko vieną konteinerį automobilių – maždaug dvi dešimtis – ir išsiuntė į Egiptą. Visi liko patenkinti. Netrukus Ahmedas atvažiavo į Lietuvą antrą kartą. Gavo vizą metams, įkūrė įmonę Lietuvoje ir pradėjo verstis prekyba automobiliais.
„Pirmiausia Lietuvoje planavau tik surinkti automobilių detales ir grįžti į Egiptą, bet man labai patiko jūsų šalis. Žinau, sunku tai suprasti“, – šypsojosi egiptietis.
Vyras nemokėjo lietuvių kalbos, negalėjo susikalbėti. Jam į pagalbą atėjo paslaugus lietuvis, kuris tapo ne tik kalbos mokytoju, pagalbininku, bet ir šeimos draugu.
Liaupsės svetingam mechanikui
„Alvydas – pirmasis mano draugas lietuvis. Jis man tarsi brolis. Išmokė mane lietuvių kalbos, aš jį – arabų. Gyvenome kartu penkerius metus. Jis lankosi mano šeimoje Egipte, pažįsta mano motiną, brolius, jie irgi pažįsta Alvydą“, – pasakojo egiptietis.
Kai atvykęs pirmą kartą Lietuvoje Ahmedas ieškojo viešbučio ir niekur nebuvo vietų, libanietis pasiūlė paskambinti Alvydui.
„Paklausiau, ar galėčiau likti pas jį porai dienų. Alvydas priėmė, ir ne dviem dienoms, bet keleriems metams. Sakė: „Gyvenk pas mane tiek, kiek reikės“, – lietuvio dosnumą prisiminė verslininkas.
Alvydas paprašė, kad Ahmedas išmokytų jį arabiškai, o pats pažadėjo išmokyti jį lietuviškai. Lietuviui – 45 metai, jis yra mechanikas ir iki šiol padeda Ahmedui taisyti automobilius.
Kartais mechanikams ir automobilių prekeiviams susidraugauti padeda alkoholis. Bet Ahmedui ir Alvydui tai negalioja. Ahmedas – musulmonas. Alkoholis ir kiauliena jam uždrausti ir jis kruopščiai laikosi šių draudimų.
Jei Alvydas ir pasikviesdavo draugų, išgerdavo su jais, Ahmedas atsisakydavo. Lietuvis žinojo ir gerbė tai, kad Ahmedas negeria ir nebūna su geriančiais.
Kvietimas melstis – muzikėlė telefone
Ahmedui kalbant apie Alvydą, išmanusis telefonas ėmė groti egiptietišką muziką. Alaa žvilgtelėjo į telefoną ir išjungė garsą. Šeima persimetė pora arabiškų žodžių. Buvau kalbėjusi su Alaa – ji pasakojo, kad meldžiasi penkis kartus per dieną. Įtariau, kad skambutis ir buvo ženklas, kuris kviečia melstis.
„Dabar – maldos laikas. Iki kito maldos laiko yra dvi valandos. Jei negalime dabar, meldžiamės po valandos ar pusės“, – patvirtino pašnekovas.
Jis tęsė pokalbį apie gerąjį lietuvį. Per ramadano mėnesį, kai musulmonas negalėjo nieko valgyti iki saulės laidos, Alvydas irgi nevalgydavo.
„Ahmedai, mes kaip broliai – tu negali valgyti ir aš negaliu valgyti, – bičiulio žodžius prisiminė vyras. – Sakiau jam, kad aš esu pripratęs, o jis – ne. Bet jis užsispyrė. Tuomet tik vakarais kartu valgydavome.“
Vyrai kone penkerius metus gyveno dviejų kambarių bute. Alvydas – viename kambaryje, Ahmedas ir dar vienas užsienietis – kitame.
Kai Ahmedas pjovimo staklėmis nusipjovė pirštus, Alvydas ligoninėje su juo prabuvo iki 3 valandos ryto. Po to kasdien lankydavo bičiulį, padėdavo susikalbėti su gydytojais, ramino jį.
Kodėl Ahmedas atsidūrė prie pjovimo staklių? Baldininkystė – šeimos tradicija. Jo tėvas buvo baldininkas. Ir jis pats Egipte buvo pradėjęs baldų gamybą. Todėl ir Lietuvoje mėgino dirbti baldžiumi.
Bet nelaimė jį atgrasė nuo šio darbo. Vyras per nelaimingą atsitikimą neteko dviejų dešinės rankos pirštų.
Netesi pažado senyvai motinai
Pažinęs Alvydą, Ahmedas visus lietuvius laiko labai gerais žmonėmis. „Tai ne komplimentas, tai tiesa. Labai myliu jus“, – įtikinėjo svetimšalis.
Jis šešiems mėnesiams buvo išvykęs į Italiją, bet ten vyrui labai greitai nusibodo. „Grįžtu namo, į Lietuvą“, – nutarė prekeivis.
Pastarasis pusmetis Lietuvoje jam itin laimingas. Jis kasdien mato savo žmoną, dažnai aplanko du mokyklos bendrabutyje gyvenančius vaikus.
Vyriausia Ahmedo dukra liko Kaire. Ten ji mokosi universitete.
Vienintelis ir paskutinis Ahmedo širdies skausmas – motinos troškimas, kad Ahmedas grįžtų į Egiptą.
Parvykęs į gimtinę, Ahmedas nuolat girdi motinos maldavimą: nevažiuok į Lietuvą. Jis vis žada pabūti dar 2–3 mėnesius ir grįžti. Tai nuramina motiną. Bet sūnus taip niekada ir netesi pažado.
Vyras su 75-erių motina ir vyriausiąja dukra kiekvieną dieną bendrauja internetu. Ahmedo tėvas jau miręs.
Nors skrydžiai į Egiptą nėra labai pigūs – pastarąjį kartą bilietai į Kairą kainavo 1800 litų, du kartus per metus jis stengiasi aplankyti artimuosius.
Kartais vyras randa patrauklių nuolaidų skrydžiui į kurortinį Hurgados miestą. Tačiau iš ten iki namų – dar 6 valandos kelio autobusu.
Išvežė 600 žigulių
Pastaruosius trejus metus egiptietis daugiausia uždirbo iš prekybos senais automobiliais. Per mėnesį jis į Egiptą nugabendavo apie 20 automobilių. Daugiausia rusiškus „Žiguli“. Pasakodamas apie tai jis rodo ant spintos nugulusius storus segtuvus, pilnus dokumentų.
„Egipte veikia „Žiguli“ gamykla, jie naudoja senas detales. Dabar „Žiguli“ Lietuvoje labai mažai liko“, – sakė prekeivis.
Jis mėgino skaičiuoti, kiek šių rusiškų automobilių iš viso yra pardavęs. Kiekviename konteineryje telpa 20 automobilių, egiptietis į tėvynę per pastaruosius metus yra išsiuntęs apie 30 konteinerių. „Susidaro apie 600“, – linksėjo galva verslininkas.
Dabar Ahmedas ketina egiptiečiams pasiūlyti 2005 metų ir senesnių kitų markių automobilių.
Ahmedo įmonės pavadinimas – „Altaem“. Išvertus iš arabų kalbos tai reiškia „švelnus“. Taip Ahmedą vadindavo jo draugai Egipte.
Namas Egipte stovi tuščias
Ahmedo žmona Sabah lietuviškai dar nekalba. Per pokalbį ji visą laiką sėdėjo šalia vyro. Tik retkarčiais išeidavo į virtuvę atnešti kokio skanėsto. Šiltas pienas su datulėmis – tikras egiptietiškas patiekalas. Jei nebūtume skubėję, būtume paragavę vakarienės.
Moteris manė, kad gyvendama Lietuvoje dažnai gamins. Bet Ahmedas ir pats mielai gamina. Nusiperka ryžių, pomidorų – viską, ko siūlo lietuviškos parduotuvės, išskyrus kiaulieną.
Nors ir mokėdamas gaminti Ahmedas mielai paragauja lietuviškų patiekalų. Labai mėgsta bulvinius blynus, burokėlių sriubą.
„Pagalvosime, ką žmona veiks Lietuvoje. Ji turi gerą galvą. Kartu kursime verslą“, – planavo egiptietis. Sabah Kaire prekiaudavo būstais, virtuvės technika.
Kaire šeima gyveno nuosavame 4 aukštų name. Kartu su jais buvo įsikūrę ir Ahmedo motina bei du broliai.
Kitas šeimos namas – šešiaaukštis – stovi tuščias. Vyras ketina jį parduoti ir įsigyti būstą Vilniuje. Ahmedas norėtų pirkti namą 20 kilometrų už miesto.
„Bute mums nepatogu. Čia per mažai vietos“, – sakė vyras.
Anksčiau jis bute gyveno su šeimininke. Kai moteris mirė, jos dukros prašė Ahmedo pasilikti jų namuose su visa šeima.
Senolė – antroji Ahmedo bičiulė lietuvė, apie kurią jis gali pasakoti nesustodamas. Juodu kartu valgydavo, Ahmedas padėdavo moteriai, kai jai prireikdavo pagalbos.
