Dar kūdikystėje Elliotui buvo diagnozuotas smegenų vėžys ir cistinė fibrozė, tad ligoninė šeimai tapo antrais namais. Laimė, dėl intensyvaus gydymo ir chemoterapijos kurso mažamečio liga pamažu traukėsi. Tačiau džiaugsmą netrukus užtemdė kepenų liga ir iš medikų lūpų išgirsta frazė, kad vieną dieną Ellioto gyvybę galės išgelbėti tik transplantacija. Geriausias donoras, be abejo, būtų Charlene, tačiau dėl itin didelio svorio tai būtų neįmanoma.
„Netrukus po Eliotto gimimo tiesiog apsigyvenome ligoninėje. Praleisdavau ten tiek daug laiko, kad nebesivarginau grįžti namo ir pasigaminti valgio. Valgydavau bet ką, kas pakliūdavo po ranka – traškučius, šokoladą, patiekalus iš greitojo maisto restoranų. O ir Ellioto palikti nenorėjau – troškau praleisti su juo kaip įmanoma daugiau laiko“, – teigia Charlene ir priduria, kad besaikis nesveiko maisto vartojimas galų gale atsisuko prieš ją pačią.
„Buvau tokia nutukusi, kad negalėjau tapti kepenų donore savo vaikui. Tai buvo tiesiog siaubinga. Nutariau kuo skubiau imtis veiksmų – ėmiau mankštintis namuose. Iš pradžių niekam apie tai nepasakojau – bijojau suklupti. Tačiau netekusi pirmųjų kilogramų įgavau tik dar daugiau motyvacijos. Galutinis rezultatas – numečiau daugiau nei 45 kilogramus!“ – prisipažįsta Ch.Howard.
Laimė, iki šiol Eliottui neprireikė kepenų transplantacijos, tačiau net ir esant pačiam blogiausiam scenarijui dabar Charlene galėtų išgelbėti savo vaiką.
