Sočio olimpines žaidynes A.Šalna per televizorių stebės jau Amerikoje. „Jis pasakė, kad į Sočį nevyks, ir viskas. Nežinau, kodėl. Juk ten Jungtinėms Amerikos Valstijoms atstovaus buvęs jo auklėtinis Seanas Doherty. Gal tai susiję su Algimanto vidiniais išgyvenimais, emocijomis. Jis labai jautrus“, – pašnibždomis man išdavė jo žmona Neringa.
Sarajevo (dab. Bosnija ir Hercegovina) olimpiadoje A.Šalna kartu su rusais Dmitrijumi Vasiljevu ir Jurijumi Kaškarovu bei baltarusiu Sergejumi Bulyginu laimėjo biatlono estafetę 4x7,5 kilometro.
Iš Ignalinos kilęs sportininkas į Jungtines Valstijas su šeima emigravo lemtingu Lietuvai metu – 1991 metų sausio 11 dieną.
Lilehamerio (Norvegija, 1994 m.), Nagano (Japonija, 1998 m.), Solt Leik Sičio (JAV, 2002 m.), Turino (Italija, 2006 m.) olimpinės žaidynės – visose A.Šalna dalyvavo kaip Jungtinių Valstijų moterų ir vyrų biatlono rinktinės vyriausiasis treneris. Lietuvis juo dirbo net 15 metų.
Su šiomis pareigomis atsisveikino 2006-aisiais. Dabar Vermonte jis ugdo koledžo sportininkus.
Į gimtinę Algimantas su žmona parvažiuoja kasmet. Praėjusią ir šią savaitę pora čia viešėjo Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės dokumentinio filmo „Algimantas Šalna: norėjau būti geriausias“ pristatymo proga. Šalnų sūnus Tautvydas (25 m.) ir duktė Iveta (28 m.) šįkart liko Amerikoje.
„Labiausiai sujaudino draugų ir artimųjų filme išsakyti žodžiai – tokių kasdienybėje niekada negirdėjau.
Viso filmo metu ašarojau. Per trisdešimt metų žmonėms nenublanko net smulkmenos. Buvo pasakyti tokie žodžiai, kurie pataikė lyg į taikinį“, – kalbėjo legendinis Lietuvos biatlonininkas A.Šalna, pažiūrėjęs filmą apie savo gyvenimą ir sportinę karjerą.
Filmas prasideda A.Šalnos monologu: „Aš dar mokykloje turėjau tikslą – buvau laiptelius nusipiešęs. Norėjau būti stipriausias klasėje, paskui stipriausias mokykloje, rajone, Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje... ir pasaulyje.“
Sportininko žmonai patiko, kad filmas dvelkia paprastumu. „Taip mes ir gyvename. Viską užsidirbome savo prakaitu“, – kalbėjo Neringa.
Kuklus, besišypsantis Algimantas skleidžia geras emocijas. Tiek artimieji, tiek mažiau pažįstami žmonės apie jį sako: „Jis mėgsta tyliai daryti mažus dalykus su didele meile.“
Algimantui pavyko sulaukti svaiginamos šlovės ne tik sporte. Ne mažiau sėkmingai susiklostė ir jo asmeninis gyvenimas.
A.Šalna prisipažino, kad sportinės karjeros įkarštyje meilė jam nerūpėjo, nors merginų, norinčių užmegzti artimą draugystę, buvo daug.
Biatlonininkas iki šiol prisimena ne vieną kuriozišką istoriją, kai nuo įkyrių panelių tekdavo bėgti pasipusčius padus. Ne vieną širdį jis yra sudaužęs. Sportas jam ilgai buvo pirmoje vietoje.
Studijuodamas tuomečiame Kauno kūno kultūros institute dvidešimtmetis A.Šalna šokiuose susipažino su viena mergina. Po mėnesio draugystės lietuvis buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos rinktinės jaunimo stovyklą.
Prasidėjo jo didžiosios karjeros pradžia. Tos akimirkos Algimantas laukė penkiolika metų. Jam išaugo kovotojo sparnai, o visos emocijos, susijusios su meile, užgeso.
Būdamas išauklėtas, A.Šalna paskambino draugei ir pakvietė ją į kavinę. Abu užsisakė po pjausnį. Valgant Algimantas ištarė merginai: „Čia yra mūsų paskutinė vakarienė.“
Ji pasijuto lyg gavusi kūju per galvą. Nustebusi pasiteiravo, kas nutiko. Algimantas paaiškino išvažiuojąs į treniruočių stovyklą, o kai grįš į Kauną, sieks sportinių pergalių.
„Nenorėjau jos laikyti žinodamas, kad negalėsiu skirti dėmesio. Nenorėjau klausyti priekaištų, kad laiško neparašiau ar laiku nepaskambinau.
Po vakarienės palydėjau merginą iki bendrabučio, ir mūsų draugystė baigėsi“, – prisimena Algimantas.
Bet kai nuvyko į Rusiją, lietuvis pelnė dar daugiau merginų dėmesio. Paskui jį lakstė net ištekėjusi moteris. Santūraus būdo sportininkui neapsiversdavo liežuvis atstumti įsimylėjėlę.
„Ji tarsi išprotėjusi pradėjo paskui bėgioti. Man buvo 23 metai ir šeimos kurti nesiruošiau. Visos mintys sukosi tik apie artėjančią olimpiadą. Galiausiai ji mane tiek atakavo, kad griežtai pasakiau, jog apie jokius įsimylėjimus negalvoju“, – pasakojo olimpinis čempionas.
Neringai pasisekė, kad Algimantą ji sutiko tą vasarą po olimpiados.
„Buvau atsipalaidavęs ir įsitikinęs, kad ką galėjau, tą sporte pasiekiau“, – kalbėjo Algimantas.
Tuomet 24 metų Algimantas ir trejais metais vyresnė istorijos mokytoja susitiko vieną savaitgalį Palangoje, tuo metu populiariame restorane „Vasara“.
„Visi mane jau senmerge vadino. Be to, dar buvau pedagogė. Tikrai ne patraukliausia profesija norint ištekėti.
Vis dėlto susirasti antrąją pusę norėjau“, – neslėpė N.Šalnienė.
Kai Neringa su drauge nuėjo į restoraną, prie baro stovėjo Algimantas su draugu. Bet merginoms nešovė mintis, kad mato olimpinį čempioną – geidžiamiausią jaunikį Lietuvoje.
Laikraščiai tuo metu daug rašė apie A.Šalnos sportinius žygdarbius, jo iškovotą olimpinį auksą.
„Atrodė kažkur matytas, bet net nedrįsau galvoti, kad stoviu šalia sporto žvaigždės. Prie mūsų priėjo Algimanto draugas ir pakvietė pavakaroti.
Algimantas elgėsi kukliai, buvo nekalbus. Savo šlove nesipuikavo. Netgi įtikinėjo, kad jis ne tas Algimantas Šalna, tik į jį panašus. Bet supratau, kad bendrauju su garsenybe“, – prisiminimais dalijosi Neringa.
Kitą dieną naujai iškepta porelė susitiko pajūryje, kaitinosi saulėje, vakarą praleido kepdama šašlykus.
Pralėkė dvi smagios dienos, o sekmadienį Algimantas rengėsi skristi į Maskvą, iš kur turėjo vykti į biatlonininkų stovyklą Austrijoje.
Prieš atsisveikindamas sportininkas paprašė telefono numerio. Kai jis atsivertė užrašų knygelę, Neringa išpūtė akis – ten buvo daugybė merginų vardų ir telefono numerių.
„Šyptelėjau ir pasakiau: „Na, įrašyk mane į tą sąrašą. Jei akys užklius už mano vardo, paskambink.“ Netikėjau, kad mūsų pažintis tęsis.
Jis buvo garsus ir galėjo turėti bet kurią merginą. Nebuvau nei gražuolė, nei ilgakojė blondinė išpūstomis lūpomis. Kad neparodyčiau nusivylimo, elgiausi išdidžiai. Pasakiau: „Man reikia vyro su mašina ir butu, o meilė pati ateis.“ Algimantas nesutriko: „Aš viską turiu“, – prisimena N.Šalnienė.
Nuskridęs į Maskvą, Algimantas vis dėlto paskambino istorijos mokytojai. Balsas skambėjo neryžtingai: „Labas. Na, aš tiktai šiaip paskambinau...“
„O aš tuomet atsidūriau devintame danguje. Kodėl jis iš to ilgo sąrašo išsirinko mane, nežinau“, – net dabar skėstelėjo rankomis Neringa.
Algimantas, žvelgdamas į šalia sėdinčią žmoną, ištarė: „Širdis liepė. Mane pakerėjo jos šypsena.“
Iki vestuvių Algimantas ir Neringa draugavo metus. „Viskam atėjo laikas. Manau, jei Neringą būčiau sutikęs prieš olimpiadą, ji nebūtų perkirtusi mano kelio.
Iš manęs draugai juokdavosi: „Kai turi tikslą, atrodo, tarsi būtum su akidangčiais, priešais matai tik siaurą keliuką ir nesidairai į šalis“, – juokėsi Algimantas.
Jauna šeima įsikūrė Kaune. Ten Algimantas turėjo viengungišką pustuštį butą. Gyvenimo pradžiai pora nusipirko baldus. „Nupirko tokius, kokių norėjau. Turtingas buvo kavalierius“, – juokėsi Neringa.
A.Šalna neslėpė, kad tais laikais perspektyvūs sportininkai gyveno pasiturimai. Algimantas, su draugais nuėjęs į restoraną, vos nesusipešdavo, kuris apmokės sąskaitas.
Laimėjęs olimpinį auksą, Algimantas gavo 500 JAV dolerių. Dar būdavo teikiamos premijos – trys ar keturi tūkstančiai rublių.
Po olimpiados A.Šalna gavo leidimą išsipirkti nenaują „Volga“. Jau buvo gimę vaikai, kai sportininkui valdžia skyrė sklypą.
Sutuoktiniai pardavė „Volga“ ir Kaune pasistatė namą.
Bet pasidžiaugti namu šeima nespėjo. Jame pernakvojo tik vieną naktį, o kitą dieną išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Algimantui buvo pasiūlyta darbo sutartis pusantrų metų.
Kelionė prasidėjo nesėkmingai. Buvo 1991 metų sausio 11-oji. Šalnos iš Kauno traukiniu turėjo pasiekti Vilnių, o iš ten vykti į Maskvą ir atsiimti pasus su vizomis.
Traukinys nuriedėjo iki Panerių. Jį priverstinai sustabdė ant bėgių užriedėjęs rusų tankas. Algimantas išlipo iš traukinio ir nuėjo į netoliese buvusią milicijos būstinę. Sutikęs pažįstamą milicininką, papasakojo situaciją. Šis padėjo keliautojams Vilnių pasiekti automobiliu.
Skrydis iš Maskvos į Ameriką buvo numatytas lemtingąją sausio 13-ąją.
Politinė situacija Vilniuje darėsi vis dramatiškesnė – traukiniai nebevažiavo, lėktuvai neskrido. Draugai nuvežė automobiliu į Minską.
Iš ten biatlonininko šeima pasiekė Maskvą.
Išvydę, kad Lietuvos atstovybė apsupta kareivių, Šalnos ėmė sukti galvą, kaip pasiimti pasus.
Laimė, į balkoną išėjo sekretorė ir sviedė pasus į gatvę. Algimantas ir Neringa iki šiol prisimena vienintelę jos frazę: „Niekada čia negrįžkite.“
Tautvydui buvo dveji, Ivetai – penkeri. Tik lėktuve Šalnos nusiramino.
JAV biatlono federacija lietuvius apgyvendino Leik Plaside, netoli Kanados sienos.
Keturių asmenų šeima įsikūrė didžiuliame name su aštuoniais židiniais. Tačiau visi susitelkė į vieną kambarį, susidėliojo mažus suvenyrus su lietuviška atributika ir ėmė nerimauti dėl užjūryje likusių artimųjų.
„Buvo sunku. Mėnesį neturėjome jokio ryšio su namiškiais. Tik kai įsijungdavome CNN kanalą, matydavome vaizdus su važiuojančiais tankais, minias žmonių.
Kai pirmą kartą susisiekėme su artimaisiais, negalėjome kalbėti, tik verkėme“, – prisimena Neringa.
Penkerius metus lietuviai gyveno Leik Plaside. Dabar įsikūrę Vermonto valstijoje, Berlingtono mieste.
Žiemos ten atšiaurios, todėl yra puikios sąlygos žiemos sportui.
Bet ne šaltis ir artimųjų ilgesys Šalnoms buvo didžiausias barjeras. Iš Sovietų Sąjungos išsiveržę lietuviai visiškai nemokėjo anglų kalbos.
O po savaitės Algimantas išvyko į sporto stovyklą. Pirmus metus jis su sportininkais bendravo per kitą trenerį. A.Šalna treneriui situaciją aiškindavo vokiškai, o jis išversdavo į anglų kalbą.
„Man pirmiausia liepė išmokti angliškai. Iš pradžių galvojau: „Ką aš čia veikiu?“ Bet po kelių pamokų ėmiau šį tą suprasti“, – prisimena Algimantas.
Ir sportininkai lietuvių šeimai stengėsi padėti. Namuose ant kiekvieno daikto užklijavo lapelius su angliškais pavadinimais.
„Leik Plasidas mažas, visi vieni kitus pažįsta. O tu jautiesi kvailai – krūtinė sprogsta nuo minčių, bet negali žodžio ištarti. Vietiniai, sužinoję apie mūsų atvykimą, stengėsi padėti, nešė knygas, žaislus“, – pasakojo A.Šalna.
Po kiek laiko Neringai nusibodo sėdėti namuose su mažais vaikais ir su kaimynais bendrauti gestų kalba.
N.Šalnienė įsidarbino viešbutyje kambarine, kad būtų su kuo bendrauti. Vėliau gavo stomatologo padėjėjos darbą, jį dirba iki šiol.
Algimantas, dirbęs su suaugusiųjų rinktine, ilgainiui nusivylė sportininkų rezultatais.
„Pamačiau, kad ten talentų nėra. Lilehamerio olimpiadoje rezultatai buvo tragiški. Atėjau į federaciją ir pasakiau, kad su šiais sportininkais – jokių perspektyvų, tad arba baigiu karjerą ir išvykstu kitur, arba leiskite man viską pradėti iš naujo. Pasisiūliau ieškoti jaunų slidininkų ir juos treniruoti. Idėja visiems patiko.
Sėdau į lėktuvą, aplankiau daug miestų ieškodamas talentų. Pabuvau Aliaskoje, Minesotoje. Rengiau stovyklas. Per pusę sezono surinkau jaunimo komandą“, – pasakojo A.Šalna.
Persikraustę į Berlingtoną, lietuviai sugalvojo imtis verslo – pasistatyti namą ir nedidelį viešbutį.
Namų ir viešbučio interjerą sukūrė Algimantas. A.Šalna turi pomėgį rinkti antikvarinius daiktus. Viešbutį įrengė senoviniu stiliumi.
„Savaitgaliais mes kaip į darbą einame pasižvalgyti po antikvariatus.
Seni daiktai nėra brangūs, bet jie unikalūs“, – kalbėjo Neringa.
Bendraujant su Šalnomis matyti, kad sutuoktinių duetas – tvirtas ir harmoningas. Vis dėlto pora prisipažino, kad jų temperamentas ir charakteriai labai skirtingi.
Algimanto charakteris atitinka jo Zodiako ženklą – Mergelę. Jis ramus, pedantiškas, mėgstantis tikslumą. O Neringa – tikras Avinas: energinga, pašėlusi, daug kalbanti.
„Taip, aš ugnis. Tikras velnias, – nusijuokė moteris. – Jaunystėje nebuvau gražuolė. Manęs klausia, kuo gi aš tą Algimantą patraukiau. Tikriausiai tuo, kad vadovavausi taisykle: „Atėjau, pamačiau, nugalėjau.“
Neringa patikino, kad jos vyras – skrupulingai tvarkingas. Prieš jam grįžtant į namus visi šeimos nariai puola tvarkytis. Netgi batus išrikiuoja į vieną liniją pagal dydį.
Šalnos neslėpė – reikėjo apšlifuoti charakterius, įpročius. Neringa gyrė vyrą už ramybę ir kantrybę, o pati prisipažino jos neturinti.
Pedantas Algimantas įsitikinęs, kad šeimos stabilumui svarbiausia yra pakantumas.
Jis visose gyvenimo srityse vadovaujasi taisykle – būtina rasti pusiausvyrą, tada galima pasiekti gerų rezultatų. Tiek sporte, tiek gyvenime.
„Būtų didžiausia kvailystė, jeigu žmonai pasakyčiau: „Jei nesurikiuosi batų į vieną eilę, išsiskirsime.“ Jeigu vienas kitą mylime ir bendraudami randame daug gerų dalykų, tai ir sudaro šeimos stuburą. Būtų neprotinga skirtis esant tik 20 procentų nesuderinamumo“, – aiškino A.Šalna.
– Jūsų šeimos gyvenimas atrodo pavyzdinis. Kas sutvirtina santykius?
Algimantas: Didžiausia vertė – šeimos židinys. Tai vieta, kur gali grįžti, kur gali džiaugtis. Tą vertę visi turi saugoti. Jei vienas ar kitas negrįžta naktimis, visos vertės prapuola.
Neringa: Algimantas labai išgyvendavo, kad dėl treniruočių, varžybų ir stovyklų negalėdavo būti su mumis.
Kai paskambindavo, prie telefono išsirikiuodavo eilė. Pirmas pakalbėdavo Tautvydas, po to – Iveta, o man dažnai nebelikdavo laiko. Mes visi skaičiuodavome dienas, kada jis grįš.
Algimantas: Mūsų šeimos variklis yra Neringa.
Neringa: Bet kai tu grįžti, viską užsimeti ant savo pečių.
Algimantas: Aš kalbu apie šeimos židinį. Santykius reikia kurti.
– Jei ant stalo pamatote trupinį, kokia yra jūsų reakcija?
Neringa: Algimantas nepakenčia net trupinuko. Jis negers kavos, jei ant stalo bus pritrupinta. Bet dėl to nepriekaištaus, pats nuvalys stalą.
Algimantas: Na, galvoju, kam kiekvieną kartą bambėsiu, priekaištausiu, geriau imsiu ir nuvalysiu. Tokiu atveju ir Neringai, ir man bus gerai.
Visi žmonės skirtingi, todėl tik gerbiant skirtumus galima sutarti.
– Ar šios išminties pasisėmėte iš sunkios vaikystės? Juk anksti netekote mamos, ant jūsų pečių gulė buitis, sesers priežiūra?
Algimantas: Manau, kad esmines gyvenimo tiesas gavau su genais iš savo tėvuko. Niekas manęs nieko nemokė. Augau be mamos. Ji mirė, kai man buvo aštuoneri.
Vyresnioji sesuo jau buvo suaugusi, mokėsi. Jaunėlei buvo penkeri. Pirmus dvejus metus, kai mama mirė, gyvenau pas tetą. Grįžau į namus dešimties. Nuo tada tapau namų šeimininku. Tėvukas daug dirbo, kad galėtų mus išlaikyti.
Neringa: Branginti moralines vertybes išmoko ne knygos, o gyvenimas. Sunkumai stiprina, padeda suvokti svarbiausių dalykų esmę. Tai, kas lengva, greitai pasimiršta.
Algimantas: Dažnai save lyginu su tėvuku. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau pastebiu, kad kartoju jo elgesį.
Neringa: Algimanto tėvukas buvo nuostabus. Aš jį vadindavau miesto ministru. Perkopęs 90 metų jis eidavo per miestelį ir visi – nuo jauno iki seno – su juo sveikindavosi.
Miesto velnio lašiukų mėgėjai ateidavo pas jį pasiskolinti pinigų butelaičiui. Jis skolindavo ir sakydavo: „Na, ir kas, kad kartais išgeria, bet labai geras žmogus.“ Jis nieko nesmerkdavo. Labai gerbė nuoširdžius žmones. Ir žmonės jį už tai gerbė.
– Sunku įsivaizduoti nuo dešimties metų ūkyje plušantį vaiką.
Algimantas: Viską mokėjau. Turėdavau paruošti vakarienę tėvukui, sesei. Mokslams trūkdavo laiko. Pirmoje vietoje buvo sportas, po treniruotės reikėjo pašerti gyvulius, pamaitinti šeimą. Kol apsitvarkydavau, būdavo kokios aštuonios valandos vakaro.
– Girdėjau, kad ir Amerikoje nesibaidote buities darbų?
Algimantas: Namuose turiu įsirengęs dirbtuves. Mano tėvukas buvo stalius, man patinka medžio kvapas.
Neringa: Jaunystėje jis gamino gitaras. Mokykloje su draugais buvo sukūrę ansamblį. Iš antikvariatų dažnai parsineša senų daiktų ir pataiso.
Kartą parsinešė senovinio staliuko dalis. Pamatytumėte, kaip nuostabiai jį restauravo. Draugų paklausiau: „Spėkite, kiek vyras už tą staliuką mokėjo?“ Jie ėmė vardinti šimtais dolerių. Iš tikrųjų Algimantas tas lūženas gavo už dolerį.
Kai pas mus apsilanko svečių, klausia, kas kūrė namų dizainą. Didžiuodamasi sakau, kad projektuotojas, architektas ir dizaineris yra vienas žmogus – mano vyras.
Amerikoje daug išsiskyrusių šeimų. Kai namą įsirenginėjome, pasiginčydavome. Mūsų vaikai net pradėjo klausinėti, ar mes nesiskirsime, nes jiems pasirodė, kad per daug baramės. Nuraminau, kad dėl sofos ir kėdės žmonės nesiskiria.
– Vadinasi, nebijote drąsiai ginčytis, reikšti savo nuomonę?
Neringa: Algis yra nuolaidus. Aš – rėksnė ir kategoriška. Tikra sovietinė mokytoja. Viskas turi būti punktualu, laiku ir nepriekaištingai.
– Jūsų vaikai lietuviškai jau kalba su akcentu.
Neringa: Namuose su vaikais kalbu lietuviškai, o jie atsako angliškai.
Algimantas: Jei kalba sukasi apie elementarius dalykus, kalbu lietuviškai. Jei turiu ką nors konkretaus paaiškinti, sakau angliškai. Bijau, kad manęs gali nesuprasti.
Neringa: Mudu su Algimantu kalbame lietuviškai. Kasdien klausome radijo stoties „Lietus“ ir žiūrime serialus „Moterys meluoja geriau“ bei „Pasmerkti“.
Algimantas: Neringos nuopelnas, kad vaikai vis dar kalba lietuviškai.
– Ar vaikai savo gyvenimą susiejo su sportu?
Algimantas: Tautvydas daug metų žaidė ledo ritulį. Mano filosofija tokia – niekada nieko neverčiu daryti. Kiekvienas turi pasirinkti savo kelią, tik tada gali ko nors pasiekti.
Iš vaikų niekada nesulaukiau prašymo nupirkti šautuvą, nusivežti į treniruočių stovyklą. Kelis kartus stačiau juos ant slidžių ir net varžybose leidau dalyvauti. Tautvydas susidorojo su iššūkiu, o Iveta pasakė, kad tai jos pirmos ir paskutinės varžybos.
Iveta dešimt metų lankė čiuožimą, mokykloje žaidė žolės riedulį.
Neringa: Dabar, kai pasikalbame su Tautvydu, susidaro įspūdis, kad jis ne į tą sporto šaką pateko.
Tautvydas yra Algimanto charakterio – ramus, individualistas. Žaidžiant ledo ritulį reikėtų būti agresyviam, o jam to trūko. Šiuo metu Tautvydas išgyvena apmąstymų periodą – mokosi, skaito knygas.
Algimantas: Jis ketina išvažiuoti studijuoti, bet savo troškimų neviešina. Tautvydas dirba, kad kitur galėtų gyventi savarankiškai.
Mes visada sūnui padėsime, bet jame ryškėja mano charakteris, nes aš visuomet norėjau būti savarankiškas. Nieko nenorėjau prašyti, skolintis.
Neringa: Tautvydas dirba „baronkinėje“. Tai dar vienas mūsų verslas – didelių riestainių su įdarais kepykla. Ruošiami ir įvairūs sumuštiniai.
Idėja atidaryti užkandinę kilo Algimantui. Jis irgi moka kepti riestainius, o jau kokius sumuštinius daro – galima liežuvį nuryti.
Duktė baigė universitetą, dirba ikimokyklinio amžiaus vaikų anglų kalbos mokytoja. Prieš trejus metus Iveta ištekėjo. Anūkų dar nesulaukėme.
– Ar pripratote prie Amerikos? Ar svetima kultūra netrukdo?
Algimantas: Ten žmonės atsargesni. Manau, kad lietuviai dažnai kalba iš širdies ir pasidaro neatsargūs. Kartais to nereikia.
Neringa: Amerikiečiai labai vertina privatumą. Kartais savo viešbutį vadinu senelių namais. Senyvo amžiaus žmonės, atvažiavę aplankyti savo vaikų, negyvena jų didžiuliuose namuose, apsistoja viešbutyje.
Savo vaikams sakau – kai pasensiu ir atvažiuosiu jų aplankyti, tegu negalvoja manęs į viešbutį iškraustyti. Aš jų lovoje miegosiu.
– Ar svečioje šalyje susiradote artimų draugų?
Neringa: Sielos draugų ten nėra. Amerikoje tau niekas nepasakys, kaip uždirbti milijoną. Bet jei nutiks kokia nors nelaimė, visada padės.
Amerikoje gyvena nemažai lietuvių. Meine įsikūrusi mano vaikystės draugė. Pasiskambiname. O iš amerikiečių mūsų draugai yra vaikų draugai. Mus supa jaunimas.
– Ar kada nors visam laikui grįšite į Lietuvą?
Algimantas: Kasmet tikrai lankysimės, bet gyvensime Amerikoje – nenorime palikti vaikų. Kai prieš trisdešimt metų Lietuvoje palikau savo tėvą, mums vienam kito labai trūko. Todėl sau pasakiau – mano šaknys bus ten, kur bus mano vaikų šaknys.
