Kai šiaulietis suprato, kad taip gyventi nebenori, jam pagalbą suteikė Lietuvos kalinių globos draugija (LKGD).
Nedidelis namas greta Vilniaus geležinkelio stoties - mėgiamas buvusių kalinių. Ne alkoholis, lengvi pinigai ar kitos pagundos juos traukia į Panerių gatvę. Juos vilioja viltis pradėti gyvenimą iš naujo. Niekuo iš kitų neišsiskiriančiame pastate įsikūrusi Lietuvos kalinių globos draugija teikia pagalbą buvusiems kaliniams, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Nevyriausybinė organizacija priima iš kalėjimo išėjusius žmones, apgyvendina juos, padeda susitvarkyti dokumentus, rasti darbą, palaiko jų ryžtą nebegrįžti prie senų įpročių.
„Vieną gražią dieną užsitrenkia kalėjimo durys, ir žmogus išeina į laisvę. Tarkime, jis teistas aštuonis ar devynis kartus, neturi artimųjų. Yra tik netikri draugai, kurie prie pirmojo kiosko nupirks flakoną, ir prasidės nauja nusikaltimų virtinė“, – į laisvę išėjusių kalinių problemas vardijo draugijos vadovė Milda Bliumenzonienė.
Kai į laisvę paleistas buvęs kalinys ateina į draugijos socialinės priežiūros centrą, jam suteikiama įvairi pagalba.
Jis turi stogą virš galvos, maisto, medicinos priemonių, drabužių, priemonių jiems skalbtis.
Kaliniai centre gali skambinti pagal darbo skelbimus, darbuotojai padeda išsinuomoti būstą, pataria teisiniais klausimais. Buvusius kalinius konsultuoja gydytojai, psichologai, kitų sričių specialistai.
Socialinės priežiūros centre kaliniai mokosi dirbti kompiuteriu, anglų kalbos, užsiima rankdarbiais, siuva. Čia įrengta biblioteka, valgykla ir valgomasis, dailės studija, stalių-baldininkų dirbtuvės, higienos patalpos.
Nei tvarkytojos, nei virėjos draugija nesamdo. Buitimi rūpinasi centro gyventojai – buvę įkalintieji. Jie privalo išmokti pasirūpinti savimi patys. Tai pirmasis uždavinys jiems išėjus į laisvę.
„Kalėjime jie šito nepatiria – ten jais pasirūpinta. Nors jau yra pokyčių į gerąją pusę – neseniai kalėjimuose apmokestinta elektra“, – sakė centro vadovė.
Įkalintieji iš kalėjimo išeina praradę elementarius įgūdžius – nemoka
prisižiūrėti, taupyti, tarkime, netausoja vandens, elektros,
nemoka gerbti kitų, tvarkytis su emocijomis, valdyti pykčio,
nekonfliktuoti.
Centro darbuotojai padeda kaliniams susitvarkyti dokumentus, kad jie
gautų socialines pašalpas – vienkartinę 60 litų pašalpą ir du mėnesius
po 350 litų.
„Vienas 26 metų vaikinas iš kalėjimo išėjo rugsėjo pradžioje. Valstybės
paramą jis gavo tik lapkričio pabaigoje. Jis neturi nieko. Tėvas
miręs, motina prasigėrusi. Nėra artimųjų, kurie jį paremtų, laiku
pabartų, sustabdytų nuo nesąmonių. Tokiais atvejais draugija yra
išsigelbėjimas – mes priglaudžiame tokius žmones ir jais rūpinamės, kol
jie įsitvirtina“, – aiškino M.Bliumenzonienė.
Prieš sėsdamas į kalėjimą vaikinas spėjo baigti vidurinę. Dabar jis
trokšta toliau mokytis ir įgyti specialybę. Draugijos darbuotojai padės
jam pasirinkti tinkamas studijas, padrąsins kantriai siekti savo tikslo.
„Manau, kad jam pasiseks. Jis ryžtingas, turi geras vidines nuostatas.
Jei ne draugija, nežinia, kur jis dabar būtų. Anksčiau yra vartojęs
narkotikus, kalėjo už vagystes“, – kalbėjo M.Bliumenzonienė.
Ji ragino nesmerkti įkalintųjų. „Kai matau kalėjimo darbuotoją, kuris
kalinį plūsta ir įžeidinėja, galvoju: kokia didelė skrynia pykčio
darbuotojo širdyje! Kodėl jis taip elgiasi? Dažnu atveju aukos
artimieji turi mažiau pykčio, nei kalinių prižiūrėtojai. Kodėl taip
yra?“ – retoriškai klausė kalinių globėja.
Moteris ne kartą buvo liudininkė, kaip įkalintieji ir jų aukos
susitaiko, nukentėjusieji atleidžia skriaudikams. Nuteistųjų sąžinė,
pasak jos, tikrai nėra rami, jie tikrai kenčia už savo nusikaltimus.
„Prižiūrėtojų agresija yra kur kas mažesnė bausmė nei sąžinės
priekaištai, nemigos naktys, kaltės jausmas“, – tikino
M.Bliumenzonienė.
Ją neseniai nudžiugino minėtas jaunas vyras, kuris draugijos namuose
gyvena nuo rugsėjo. Jis nori atsiprašyti tų, kuriuos apiplėšė. „Tegu manęs
nekenčia, tegu užduoda papildomų darbų kaltei išpirkti, bet aš noriu
atsiprašyti“, – vaikino žodžius kartojo draugijos vadovė.
Draugijos savanoriai ir socialiniai darbuotojai dažnai eina susitikti su
kaliniais Vilniaus pataisos namuose. Jie bausmę atliekantiems
vyrams pasakoja, kur ir kokios pagalbos gali ieškoti išėję į laisvę.
Vis dėlto tokių kalinių globos organizacijų Lietuvoje dar labai
trūksta.
Vienu metu draugijos patalpose gali gyventi penki ar šeši iš kalėjimo
paleisti žmonės. Tai lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek žmonių
kasmet paleidžiama iš kalėjimo.