Kai šiaulietis suprato, kad taip gyventi nebenori, jam pagalbą suteikė Lietuvos kalinių globos draugija (LKGD).
Nedidelis namas greta Vilniaus geležinkelio stoties - mėgiamas buvusių kalinių. Ne alkoholis, lengvi pinigai ar kitos pagundos juos traukia į Panerių gatvę. Juos vilioja viltis pradėti gyvenimą iš naujo. Niekuo iš kitų neišsiskiriančiame pastate įsikūrusi Lietuvos kalinių globos draugija teikia pagalbą buvusiems kaliniams, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Nevyriausybinė organizacija priima iš kalėjimo išėjusius žmones, apgyvendina juos, padeda susitvarkyti dokumentus, rasti darbą, palaiko jų ryžtą nebegrįžti prie senų įpročių.
„Vieną gražią dieną užsitrenkia kalėjimo durys, ir žmogus išeina į laisvę. Tarkime, jis teistas aštuonis ar devynis kartus, neturi artimųjų. Yra tik netikri draugai, kurie prie pirmojo kiosko nupirks flakoną, ir prasidės nauja nusikaltimų virtinė“, – į laisvę išėjusių kalinių problemas vardijo draugijos vadovė Milda Bliumenzonienė.
Kai į laisvę paleistas buvęs kalinys ateina į draugijos socialinės priežiūros centrą, jam suteikiama įvairi pagalba.
Jis turi stogą virš galvos, maisto, medicinos priemonių, drabužių, priemonių jiems skalbtis.
Kaliniai centre gali skambinti pagal darbo skelbimus, darbuotojai padeda išsinuomoti būstą, pataria teisiniais klausimais. Buvusius kalinius konsultuoja gydytojai, psichologai, kitų sričių specialistai.
Socialinės priežiūros centre kaliniai mokosi dirbti kompiuteriu, anglų kalbos, užsiima rankdarbiais, siuva. Čia įrengta biblioteka, valgykla ir valgomasis, dailės studija, stalių-baldininkų dirbtuvės, higienos patalpos.
Nei tvarkytojos, nei virėjos draugija nesamdo. Buitimi rūpinasi centro gyventojai – buvę įkalintieji. Jie privalo išmokti pasirūpinti savimi patys. Tai pirmasis uždavinys jiems išėjus į laisvę.
„Kalėjime jie šito nepatiria – ten jais pasirūpinta. Nors jau yra pokyčių į gerąją pusę – neseniai kalėjimuose apmokestinta elektra“, – sakė centro vadovė.
Įkalintieji iš kalėjimo išeina praradę elementarius įgūdžius – nemoka prisižiūrėti, taupyti, tarkime, netausoja vandens, elektros, nemoka gerbti kitų, tvarkytis su emocijomis, valdyti pykčio, nekonfliktuoti.
Centro darbuotojai padeda kaliniams susitvarkyti dokumentus, kad jie gautų socialines pašalpas – vienkartinę 60 litų pašalpą ir du mėnesius po 350 litų.
„Vienas 26 metų vaikinas iš kalėjimo išėjo rugsėjo pradžioje. Valstybės paramą jis gavo tik lapkričio pabaigoje. Jis neturi nieko. Tėvas miręs, motina prasigėrusi. Nėra artimųjų, kurie jį paremtų, laiku pabartų, sustabdytų nuo nesąmonių. Tokiais atvejais draugija yra išsigelbėjimas – mes priglaudžiame tokius žmones ir jais rūpinamės, kol jie įsitvirtina“, – aiškino M.Bliumenzonienė.
Prieš sėsdamas į kalėjimą vaikinas spėjo baigti vidurinę. Dabar jis trokšta toliau mokytis ir įgyti specialybę. Draugijos darbuotojai padės jam pasirinkti tinkamas studijas, padrąsins kantriai siekti savo tikslo.
„Manau, kad jam pasiseks. Jis ryžtingas, turi geras vidines nuostatas. Jei ne draugija, nežinia, kur jis dabar būtų. Anksčiau yra vartojęs narkotikus, kalėjo už vagystes“, – kalbėjo M.Bliumenzonienė.
Ji ragino nesmerkti įkalintųjų. „Kai matau kalėjimo darbuotoją, kuris kalinį plūsta ir įžeidinėja, galvoju: kokia didelė skrynia pykčio darbuotojo širdyje! Kodėl jis taip elgiasi? Dažnu atveju aukos artimieji turi mažiau pykčio, nei kalinių prižiūrėtojai. Kodėl taip yra?“ – retoriškai klausė kalinių globėja.
Moteris ne kartą buvo liudininkė, kaip įkalintieji ir jų aukos susitaiko, nukentėjusieji atleidžia skriaudikams. Nuteistųjų sąžinė, pasak jos, tikrai nėra rami, jie tikrai kenčia už savo nusikaltimus.
„Prižiūrėtojų agresija yra kur kas mažesnė bausmė nei sąžinės priekaištai, nemigos naktys, kaltės jausmas“, – tikino M.Bliumenzonienė.
Ją neseniai nudžiugino minėtas jaunas vyras, kuris draugijos namuose gyvena nuo rugsėjo. Jis nori atsiprašyti tų, kuriuos apiplėšė. „Tegu manęs nekenčia, tegu užduoda papildomų darbų kaltei išpirkti, bet aš noriu atsiprašyti“, – vaikino žodžius kartojo draugijos vadovė.
Draugijos savanoriai ir socialiniai darbuotojai dažnai eina susitikti su kaliniais Vilniaus pataisos namuose. Jie bausmę atliekantiems vyrams pasakoja, kur ir kokios pagalbos gali ieškoti išėję į laisvę. Vis dėlto tokių kalinių globos organizacijų Lietuvoje dar labai trūksta.
Vienu metu draugijos patalpose gali gyventi penki ar šeši iš kalėjimo paleisti žmonės. Tai lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek žmonių kasmet paleidžiama iš kalėjimo.
