Neišvengiamos buvo kitos bėdos – vieni ateidavo dieną, kiti naktį, reikėjo duoti ir vieniems, ir kitiems, reikėjo laviruoti norint išgyventi.
Prisimenu ir pirmąją miškininkystės pamoką, kurią pravedė tėvas. Nuėjome į savo miškelį nusikirsti kelių eglių – remontavome pastatus. Tėtis ir sako: „Vaikai, kirsime tas egles, kurios yra su „žvynais“.“
Baigęs Lyduvėnų septynmetę mokyklą, nuvežiau dokumentus į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, bet jūrininku netapau. Mamos labai pagailo, visą savaitę verkė, kad jūrose pražūsiu.
Vėliau patekau į rusų armiją, tarnavau Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Grimos mieste, netoli Leipcigo, divizijos sandėliuose. Nemažai teko pavažinėti, pamačiau visai kitą kraštą, kitus žmones, kitą kultūrą. Kaip tik tuo metu statė garsiąją Berlyno sieną; kad statė tai mačiau, bet ar sulauksiu kada nugriaus – nesiryžau prognozuoti.
Vokietijoje patirti įspūdžiai paskatino mokytis. Sugrįžęs baigiau vakarinę vidurinę mokyklą ir įstojau į Lietuvos Žemės Ūkio akademijos, Miškų ūkio fakulteto, neakivaizdinį skyrių. Dėkingas esu tuometiniam Raseinių miškų ūkio direktoriui Gintautui Rutkai, padėjusiam įsidarbinti Šapališkės girininkijoje. Ten 1966-1968 metais dirbau girininko pavaduotoju. Po to buvau paskirtas Vadžgirio girininkijos girininku.
Nuo 1972 iki 1992 metų dirbau Raseinių rajono Žemės ūkio valdybos vyriausiuoju miškininku. Per šį laikotarpį teko prisidėti prie rajono gamtos paminklų atrinkimo ir įteisinimo, kitų darbų, bet svarbiausias buvo atkurti tuomet apleistą, kolūkinį miškų ūkį.
Bendras kolūkinių miškų plotas buvo apie 15 tūkst. ha. Per tą dvidešimtmetį įveista per 2 tūkst. ha naujo miško, išugdyta apie 5 tūkst. ha jaunuolynų; galutinis rezultatas – apie 8 tūkst. ha brandžių medynų.
Turėdamas galimybę, noriu padėkoti buvusiems bendradarbiams, Raseinių rajono Žemės ūkio valdybos miškininkams Janinai Bertašienei bei Gintui Jonaičiui. Raseinių miškų ūkio vyr. miškininkui Steponui Sutkevičiui ir želdinimo inžinieriui Sigitui Dovydaičiui. Taipogi visiems buvusiems kolūkinių miškų eiguliams.
Tai buvo sąžiningi, darbui atsidavę žmonės. Ne sistemai, bet darbui atsidavę sąžiningi žmonės. Aš pats dirbau kaip liepė sąžinė, nesitaiksčiau, nepataikavau, mano darbas buvo mano įstatymas. 1 Kai pradėjau rūpintis savu mišku, prasidėjo naujas, netikėtas ir svaiginantis gyvenimo etapas. Čia panaudojau visą savo gyvenimišką ir profesinę patirtį ir įgijau antra tiek.
Ne tiek svarbu kiek šiandien turite miško, daug ar mažai, svarbiausia jį pažinti, įgyti žinių apie mišką. Pradėkite vaikščioti po savo girią, paskaitykite spaudą, paklausykite radijo ir pajusite, ko miškas nori iš jūsų.
Miškas, kaip ir žmogus, serga, tad reikia jį gydyti. Gydytojas tai miško savininkas. Prieš 15 metų, Vilniuje, aš išgirdau vieno austro iš tribūnos pasakytą frazę apie tai, kad kelios jo šeimos kartos turi pusę hektaro miško ir kad jis įsitikinęs – jo neparduos nei vaikai, nei vaikaičiai. Tai toks miško vertinimas. Kiekvienam tokio linkiu.
