Pastaruoju metu A.Raudonikis vėl pasinėrė į dainų pynę. Rinkdamas repertuarą jubiliejiniams koncertams iš daugiau nei 500 savo sukurtų dainų kompozitorius susimąstė: jei ne žmona Aldona, kažin ar jis būtų tiek nuveikęs.
Kai 1987-aisiais vėžys pasiglemžė gydytoja dirbusią Aldoną, nuo to laiko Algimantas nebesitiki sutikti antros tokios moters.
Savo vestuvių pirmųjų metinių proga sukūręs dainą „Skinsiu raudoną rožę“ ir ją skyręs žmonai A.Raudonikis net neįtarė, kad šis kūrinys jį garsins per kelias kartas. Šis šlageris pateko į auksinį lietuviškos estrados aruodą.
1967 metais pirmąkart Nijolės Ščiukaitės ir Jurgio Žukausko Naujojoje Akmenėje atlikta daina apie raudoną rožę nesukėlė didelio susidomėjimo.
Kai vėliau dainą užtraukė Stasė Laurinaitytė ir Jonas Mašanauskas, įrašą išsaugojo Lietuvos radijas ir televizija.
Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas", radijo bangomis pasklidusi melodija pasiekė atokiausias Lietuvos vietoves – ją ėmė traukti daugybė žmonių.
Iki šiol ši daina kartojama televizijos ir radijo pageidavimų koncertuose, o autorių teisių asociacija LATGA pastorina vilniečio pensininko piniginę.
„Ši daina padėjo man išplaukti į didžiuosius vandenis – mesti darbą tuomečiuose Liaudies meno rūmuose ir atsidėti kūrybai“, – prisipažino A.Raudonikis.
Sovietų laikais atsidėti vien kūrybai buvo pavojinga. Be to, tai buvo leidžiama tik kūrybinių sąjungų nariams. Vien dainų rašymo nepakako, kad A.Raudonikį pripažintų kaip kompozitorių.
Likimo ironija – A.Raudonikio simfoninė baladė, padėjusi įgyti Kompozitorių sąjungos nario bilietą, buvo atlikta vos keletą kartų, o jo dainos skamba iki šiol.
Dainos „Skinsiu raudoną rožę“ autorių vieni kolegos traukė per dantį, esą tokių melodijų galima per dieną dešimt sukurti, kiti pavydėjo.
Kartą Algimantą gatvėje sutikęs kompozitorius Benjaminas Gorbulskis neslėpė kreivos šypsenos: „Pažiūrėsim, kaip išsisuksi vien su honorarais.“ Estrados pažiba B.Gorbulskis galėjo taip sakyti, nes jo honorarų pakakdavo vaišėms legendiniame „Neringos“ restorane.
Pasakojama, kad B.Gorbulskis patarė Algimantui nusipirkti papūgą, kuri nesustodama kartotų: „B..., rašyk, rašyk.“
Aštrų liežuvį turėjęs B.Gorbulskis nesibaidė riebesnio žodžio, bet A.Raudonikis neįsigijo papūgos, nes pašaukimas rašyti dainas jo niekada neapleido.
Gimęs Kaune, augęs Utenoje, o vidurinę mokyklą baigęs Joniškyje A.Raudonikis nustebino tėvus, kai pareiškė, kad stos mokytis muzikos.
„Mano tėvas buvo pienininkas, jam buvo smagu, kai kiti grodavo, bet mane norėjo atkalbėti nuo muzikos. Net gąsdino, kad muzikantai trumpai gyvena“, – jaunystę prisiminė kompozitorius.
Paragintas tėvo pirmiausia pareiškimą studijuoti ekonomiką jis nunešė į Vilniaus universitetą. Nors jaunuoliui nelabai patiko matematika, bet pripažino, kad praktiška specialybė nepaliks be duonos.
„Gal būčiau tapęs ūkio ministru, – juokėsi A.Raudonikis, – bet labiau klausiau širdies balso, o ne galvos. Sužinojęs, kad esu priimtas į Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, pasirinkau muziką.“
Tuomet paaiškėjo, kad bendramoksliai muzikos paslaptis pradėjo krimsti dar vaikystėje, o Algimantas buvo savamokslis. Sužinojęs, kad reikia pateikti ką nors iš savo kūrybos, jis sėdo ir sukūrė keliasdešimt dainų.
Vėliau įstojęs į tuometę Konservatoriją, A.Raudonikis garsėjo kaip stileiva, nes pirmas pradėjo mūvėti siauras kelnes ir skeltą švarką. Ilgaplaukis juodomis garbanomis neatsigindavo merginų žvilgsnių.
Kad neurgztų pilvas, jis valgydavo ne studentų valgykloje, o šalia esančioje garsiojoje „Neringos“ kavinėje. Dieną nebūdavo daug žmonių, o vakarais net uodas negalėdavo įkišti nosies.
Pinigų jis prasimanydavo grodamas šokiams, o pats šokti eidavo į dabartinės Prezidentūros rūmus.
Liaudies meno rūmų metodininko alga, kurią A.Raudonikis gavo baigęs Konservatoriją, siekė 79 rublius. Už vieną sukurtą dainą mokėdavo nuo 90 iki 120 rublių, vėliau įkainiai šoktelėjo.
„Tėvynė“, „Skinsiu raudoną rožę“, „Širdyje dar ne sutema“, „Aukštas klevas“ – šios A.Raudonikio sukurtos dainos daugelį žavėjo melodingumu.
Kai 1977 metais sukurtą dainą „Švelnumas“ atliko operos solistas Virgilijus Noreika, A.Raudonikis dar labiau išgarsėjo. Už dainą jam jau mokėdavo 250 rublių – tiek per mėnesį gaudavo aukštosios mokyklos profesorius.
„Jei ne žmona Aldona, iš manęs kažin ar kas būtų išėję“, – ne kartą kartojo A.Raudonikis. Kai prisiekė amžiną meilę, jam buvo 32-eji, o aštuoneriais metais vyresnei žmonai Aldonai tai buvo antroji santuoka.
Tuo metu Aldona buvo vaikų ligoninės vyriausioji gydytoja.
Ji paskatino sutuoktinį mesti metodininko darbą ir atsidėti kūrybai.
„Darbas Liaudies meno rūmuose buvo intensyvus – penktadienį išvyksti, šeštadienį ir sekmadienį – pobūviai, pirmadienį taisai sveikatą ir vėl ateina penktadienis.
Buvo linksmas gyvenimas – visko pasitaikydavo.
Kaip galėjau būti nekaltas avinėlis?“ – prisipažino A.Raudonikis.
Kompozitorius neslėpė, jog žmona išmokė jį gyventi, prilaikė ir geruoju įkalbėjo, kad atsisveikintų su kai kuriomis kompanijomis.
„Ji mane išmokė nemėtyti vėjais pinigų. Jeigu ne žmona, manęs gal jau nebūtų šioje žemėje nuo per gero gyvenimo“, – svarstė A.Raudonikis.
Kompozitorius taip pat dėkingas savo buvusiam viršininkui, kad dirbdamas Liaudies meno rūmuose gavo papeikimą.
Sykį jis pavėlavo į posėdį. To pakako, kad užsitrauktų rūstybę. Mat 1967-aisiais turėjo vykti renginiai, skirti Spalio revoliucijos 50-osioms metinėms, ir visi atsakingai ruošėsi.
Sužinojusi apie papeikimą Algimanto žmona pasipiktino. Sulaukęs namie paramos, jis pasidarė drąsesnis. Kitą dieną atėjęs į darbą brūkštelėjo pareiškimą, kad atleistų.
„Ačiū, kad man tuomet įraitė tą papeikimą, – džiaugėsi Algimantas. – Priešingu atveju dar ilgai būčiau svarstęs, kaip galima gyventi neturint oficialaus darbo, ar tai įmanoma.“
Net 25 metus jis galėjo verstis kurdamas muziką ir gaudamas honorarus. Algimantas puikiai sutarė su žmona, kuri tikėjo jo talentu.
Darbas namuose A.Raudonikiui nebuvo našta. Kad nepraalktų, žmona buvo pasamdžiusi namų šeimininkę. Dirbdama vyriausiąja gydytoja vienoje vaikų ligoninėje Aldona neturėdavo laiko ruošti valgio.
Kompozitoriaus žmona A.Kepalaitė-Raudonikienė tuomet siekė karjeros – ji tapo Kurortų valdybos pirmininko pavaduotoja medicinos reikalams.
„Jei nebūtų susirgusi vėžiu ir mirusi, būtų apsigynusi disertaciją.
Nesakyčiau, kad ji mane laikė po padu, bet kai 1987-aisiais mirė būdama 61-erių, su jos išėjimu viskas baigėsi“, – prisipažino A.Raudonikis.
Kartu praleidę 21 metus Raudonikiai vaikų nesusilaukė.
Kompozitorius tikino, kad tai nedidelė bėda – po jo mirties nekils rietenų dėl to, kam priklauso sukurtų dainų autoriaus teisės.
Dabartinė A.Raudoniko draugė Lidija nelydi jo į koncertines keliones. Vyras visur vyksta vienas. „Kodėl turėčiau vežiotis su savimi tai, kas nėra reikalinga?“ – juokavo iki garbaus amžiaus humoro jausmo nepraradęs kompozitorius.
Jis dar nežino, ar pakvies Lidiją į Operos ir baleto teatrą, kur balandį jubiliejaus proga dar kartą skambės melodingos kompozitoriaus dainos.
Dabar A.Raudonikio širdis ima virpėti ne nuo moterų žvilgsnių, o tada, kai po koncerto salėje klausytojai atsistoja ir pradeda ploti.
