Bet kaip gi jis tapo filosofu? Su 1990 m. Kovo 11-osios Akto signataru profesoriumi B.Genzeliu ir jo žmona Apolonija kalbėjomės jo 80-mečio išvakarėse.
Atsitiktinis postūmis
- Ar dar prisimenate, kaip susidomėjote filosofija? - paklausėme profesoriaus B.Genzelio.
- Na, tai labai atsitiktinis ir gal net nelabai gražus susidomėjimas filosofija. Kaip jau minėjau, šalia mūsų buvo vyskupija ir vyskupo biblioteka (Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai – V. B.).
Pagrindinis tikslas ten lįsti buvo pašto ženklai. Bet aš ten suradau Platono raštus. Ir tada pirmą kartą sužinojau kas yra ta filosofija. Taigi atsitiktinai esu suradęs tuos raštus Kaišiadorių vyskupo bibliotekoje, kuri buvo uždaryta, apleista, langai užkalti ir niekas jos neprižiūrėjo. Buvau tada kokių 14-15 metų. Vėliau iš vyskupijos padarė ligoninę.
Taigi mano pirmas susidomėjimas filosofija buvo Platonas.
- O kaip atrodė pokariniai Kaišiadorys?
- Mano mokykla buvo per kelis pastatus išsidėsčiusi priešais geležinkelio stotį. O priešais Geležinkeliečių namus buvo skveriukas. Tai jame visą laiką partizanų lavonai gulėdavo – per langus matydavome. Mūsų klasė buvo labai draugiška. Neįsivaizduoju, kad būtų tyčiojamasi iš ko nors, kaip yra šiais laikais.
- Su klasės draugais vėliau bendravote?
- Beveik visą laiką su daugeliu. Dabar tai jau beveik nebėra gyvų.
Iš mano klasės buvo garsus sportininkas Adolfas Varanauskas. Rutulio stūmikas. Olimpinis čempionas. Su juo irgi iki mirties bendravome.
Dar vienas klasės draugas Albertas Steponavičius tapo Vilniaus universiteto Anglų kalbos katedros vedėjas, profesorius. Iki praėjusių metų dirbo Lenkijoje, Balstogės universitete.
Nesusidūrė akis į akį su A.Brazausku
- Ar tuo metu pažinojote taip pat iš Kaišiadorių kilusį šviesaus atminimo prezidentą Algirdą Brazauską?
- Jo brolį Gerardą pažinojau. Gerardo žmona Dalia buvo mano klasės draugė. Gerardas – mano žmonos bendramokslis Kauno politechnikos institute. O Algirdą? Žinojau, kad yra toks, ir tiek. Iki Sąjūdžio man neteko su juo susidurti akis į akį.
- Ar dalyvavote kokioje nors užklasinėje veikloje Kaišiadoryse?
- Tuo metu prie rajoninio laikraščio buvo jaunųjų literatų būrelis. Aš buvau to būrelio pirmininkas. Dabar net negaliu pasakyti, ką aš rašiau. Tas laikraštis, berods, ,,Bolševikų kelias“ vadinosi, net nebeprisimenu.
- Ar išliko jūsų namai Kaišiadoryse?
- Pradžioje gyvenome dabartinėje Vytauto gatvėje, prie malūno, o paskui – dabartinėje Gedimino gatvėje. Persikėlėme dėl to, kad jau po tėvo mirties tą namą nugriovė, nes teritorijoje buvo lentpjūvė. O kitas namas tebestovi - ten dabar gyvena mano sesers sūnus.
- Kurie Kaišiadorių vidurinės mokyklos mokytojai jums įsiminė?
- Buvo toks geografijos mokytojas Benediktas Runkevičius. Jis vienas iš tų, kuris man yra daug padėjęs. Jis paskui buvo mokyklos direktorius. Buvo dar toks Gerardas Žilinskas. Jis geometriją dėstė. Prieškariu buvo apsigynęs matematikos mokslų daktaro disertaciją Mančesterio universitete (Anglijoje). Pokario metais jam nebuvo pripažintas laipsnis. Ir jis Kaišiadoryse gyveno ir dėstė. Jis mane įtikinėjo vėliau - kam tu lendi į tą filosofiją, jeigu gali į Maskvos universitetą stoti, į tiksliuosius mokslus.
- Buvote gabus tiems dalykams?
- Aš priklausiau tiems mokiniams, kur niekad mažesnio pažymio kaip 5 nėra gavę iš matematikos. Tai paskui po kiek laiko, kai baigiau Maskvos universitetą ir mokiausi aspirantūroje, sutikau tą mokytoją. Jau buvo pripažinę jo mokslinį laipsnį, ir jis buvo Aukštosios matematikos katedros vedėjas Vilniaus universitete.
Jis mane pasitiko: „Ar nesigaili, kad filosofija?“. Sakau: „Ne“. „Bet kiek aš žinau, filosofai gali pasidomėti ir matematika“. „Žinoma, – sakau, – gerai“. Ir aš pas jį vaikščiojau būdamas aspirantas į analitinės geometrijos paskaitas. Jis mane supažindino su Jonu Kubiliumi, rektoriumi. J.Kubilius tuo laiku dėstė tikimybių teoriją.
Man buvo įdomi tikimybių teorija. Pasiprašiau laisvu klausytoju į paskaitas. Kai baigėsi mano aspirantūra, J.Kubilius paklausė: „Ar nenori dirbti universitete?“. „Žinoma noriu“, - atsakiau. Ir aš tokiu būdu įsidarbinau Vilniaus universitete.
Laukdavo išsvajotų atostogų
- O jūs, Apolonija, kaip susipažinote su Broniumi?
- Paslaptis.
- O koks jūsų išsilavinimas?
- Baigiau tuometį Kauno politechnikos institutą, tapau statybininkė. Ir dirbau visą laiką Vilniaus miestų projektavimo institute. Projektavau. Daugiausia ligonines. Dėl to turbūt iš jų dabar ir neišeinu (juokiasi).
- Ta ligoninė, kurioje ji gydėsi, jos projektuota. Santariškių klinikos, -- įsiterpė B.Genzelis.
- Neprojektavau pačios ligoninės. Aš kurdavau nešančias konstrukcijas. Tad Santariškių ligoninei daugiausia projektavau karkasą.
- Dar tavo projektuotas Operos ir baleto teatras, -- pridūrė apie žmoną B.Genzelis.
- Tiesa, ir Operos ir baleto teatrą projektavau. Paskui ligonines Ukmergėje, Žvejų ligoninę Klaipėdojei.
Bronius daug atostogų turėdavo, o aš visai neturėdavau. Tada būdavo visada ,,gaisrai“: jau dabar būtinai reikia iki tada ir tada. Tai vakarais, šeštadienį, sekmadienį dirbdavome. O jis atostogų daug turėdavo. Po pavasario sesijos, birželio mėnesį, jau jis laisvas. Ir visą vasarą. Ir dar rugsėjį studentai išvažiuodavo bulvių kasti. Tai dar jis ir rugsėjį laisvas būdavo. Galite įsivaizduoti?
O aš ardsavau, turėdavau tik 24 darbo dienas atostogų. O kartais net ir tų neturėdavau, nes ,,gaisras“ dėl kažkokio objekto kildavbo, kad reikia jį baigti.
Bet tas 24 dienas tai mes vis važiuodavome kur nors - tai į Krymą, tai į Kaukazą, tai į Kareliją uodų pašerti per Baltąsias naktis.
Gimtadienis - per valstybinę šventę
- O gyvenime kartu jau kiek metų?
- Kai aš baigiau mokslus, iškarto susituokėme, -- prisiminė B.Genzelis.
- Palaukiau, kol gaus diplomą. Aš mokslus dvejais metais anksčiau už jį baigiau, 1957-aisiais. Bet jau išsitrynė visi atsiminimai iš jaunystės, -- neslėpė A.Genzelienė. - Gražiausia, ką dabar prisimenu, jo 55 metų jubiliejus.
Atsimeni? Tai buvo 89-ieji ir pirmą kartą Vasario 16-oji buvo švenčiama ne čia, bute Antakalnyje, prie šito stalo su draugais tyliai sudainuojant himną, o Vilniauis akademiniame dramos teatre. Kalbą pasakė Algirdas Brazauskas ir, žinoma, pats Genzelis.
Pirmą kartą iš viešos tribūnos buvo pareikšta, kad „visos imperijos griūna“. Ir tada ten buvo tokia euforija: su gėlėmis moterys jį apstojo, sveikino.
Kai A.Brazauskas pakalbėjo, jam paplojo, ir viskas. O kai Bronius baigė savo kalbą, pasipylė moterys su gėlėmis
Ir paskui visi žygiavome iki Signatarų namų. Tai man buvo pats gražiausias jo gimtadienis.
Lietuvoje - ramus gyvenimas
- Kaip kilo idėja leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“?
- Tai labai buvo ilgas ir sudėtingas kelias. Mano supratimu buvo būtina, kad kiekviena tauta savo kalba turėtų filosofinę literatūrą. Viskas prasidėjo nuo periodinio leidinio „Problemos“. Jau leidžiant tą periodinį leidinį mes pradėjome spausdinti kiekvienam numeryje skyrelį „Iš filosofinio palikimo“.
Pagrindinis tikslas buvo pratinti visuomenę ir cenzūrą, nes jeigu iš karto išleisi Vakarų filosofijos istoriją, tai būtų visiems didelis šokas. Paskui, kai „Problemų“ redakcinė kolegija buvo išvaikyta, pakeista, tai dalis tekstų liko. Tada buvo sumanyta leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“.
- Kokios, jūsų nuomone, buvo padarytos klaidos atkuriant valstybę?
- Mano supratimu, investiciniai čekiai ir beribė privatizacija. Tai buvo viena didžiausių bėdų.
- Turto atidavimas į privačias rankas?
- Atidavimas! Parduoti buvo galima.
Aš ne už tai, kad gamyklos direktoriui parduotum už litą. Bet gamyklos direktorius nors savo likimą su tuo susiejo , jis vadovavo gamyklai, žinojo, kur produkciją realizuoti. Tokios gamyklos neiširo. Bet labai daug privatizavo kriminalinio pasaulio atstovų, kurie apie gamybą negalvojo, o tik galvojo, kaip pinigų pasidaryti. Čia yra viena iš didžiausių klaidų.
- Kuo dabar užsiimate, profesoriau?
- Rašymu. Dar visokiose komisijose dalyvauju skirstant premijas jauniems mokslininkams, Seimo įsteigto medalio „Tarnauju Lietuvai“, įteikiamo G.Petkevičaitės –Bitės gimtadienio proga, komisijoje.
- Rašote atsiminimus ar turite kitų rašto sumanymų?
- Bandysiu rašyti atsiminimus. „Lietuvos kultūros istorijos“ papildymą esu atidavęs „Versus aureus“ leidyklai. Bet kol kas leidyba stovi.
- Kokia, jūsų nuomone, dabartinė politinė ir kultūrinė situacija Lietuvoje ir kokias negeroves įžvelgiate?
- Nėra kultūrinės politikos. Aš neįsivaizduoju valstybės be savos kultūrinės politikos.
- O kokius gerus dalykus įžvelgiate Lietuvoje šiais laikais?
- Prie gerų dalykų? Vienas dalykas šiaip ar taip yra - visgi Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė ir reikia suvokti, kad valstybės šeimininkai yra Lietuvos piliečiai. Anksčiau to nebuvo. Lietuvoje nėra jokių suiručių, kaip Ukrainoje ar Balkanuose. Lietuva yra pakankamai stabili šalis. Čia ramus gyvenimas.
***
B.Genzelis buvo 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Kovo 11-sios Akto signataras.
1990–1992 m. - Aukščiausiosios Tarybos deputatas, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros bei Lietuvos konstitucijos rengimo komisijose.
1992–1996 m.- Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas.
Profesorius tiria Lietuvos kultūros sąveiką su kitomis tautomis (lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, čekų).
Iš viso yra išleidęs 19 knygų. Naujausioje jų ,,Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“ bandoma pažvelgti į lietuvio savasties išsaugojimą okupacijos sąlygomis ir į aplinkybes, atvedusias žmones į Sąjūdį, o per jį - į nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Straipsnio autorius - Kaišiadorių muziejaus muziejininkas.
