Popierius jau nugelsvėjo
Panevėžyje, Žemaičių gatvėje, gyvenančio 85 metų V.Lukošiaus pasididžiavimas – Lietuvai svarbų įvykį liudijantis dokumentas kabo ant sienos. Šis pageltęs, įplyšusiais ir sutrūkinėjusiais kraštais lakštas pritvirtintas ant storesnio, nuo laiko irgi jau nugelsvėjusio popieriaus, uždengtas stiklu ir tvirtai įdėtas į rėmus.
„Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti“, – taip skamba beveik prieš šimtmetį tuometėje Tilžėje 24 asmenų pasirašytas Prūsų Lietuvos tautinės tarybos raštas.
Trys kontrastai vienam paveiksle
Istorija apie šio reikšmingo dokumento patekimą į panevėžiečio rankas yra stulbinanti.
V.Lukošius gimė ir augo Žemaitijoje, Telšių rajone, esančiame Tverų bažnytkaimyje. Tėvai turėjo nedidelį ūkį. Vyresnysis brolis 25 metams buvo ištremtas į Sibirą, o V.Lukošiui pavyko tremties išvengti. Jis baigė pedagoginę mokyklą ir, turėdamas pradinių klasių mokytojo specialybę, buvo paskirtas dirbti į Pasvalio rajone esančio Žadeikių kaimo mokyklą. Ten vaikus ėmė mokyti matematikos ir fizikos.
Stalino mirtis 1953 metais V.Lukošiaus šeimai atnešė daug džiaugsmo, broliui buvo leista grįžti iš tremties. Po kurio laiko imta atsikratyti ir privalomai viešai kabėjusiais komunistų vado atvaizdais.
Represoriaus portretas kabėjo ir V.Lukošiaus klasėje.
Kai mokytojas nukabino Staliną, neteko žado. Po juo kabėjo kita nuotrauka. Į klasę žvelgė nacistų lyderis A.Hitleris.
V.Lukošius nuo sienos skubiai nulupo ir tą netikšą, o po juo rado dar vieną įstiklintą rėmą su Tilžės akto dokumentu.
Baisu pagalvoti, kas būtų nutikę mokyklos vadovui ir pedagogams, jei Stalino laikais kas nors netyčia būtų žvilgterėjęs po jo portretu. Už menkiausią nelojalumą valdžiai galėjai išdardėti į Sibirą ar net būti sušaudytas.
Su mokiniais drožė Vyčius
Abiejų agresorių portretus V.Lukošius išmetė, o lietuvišką dokumentą parsinešė namo. Kol gyveno Žadeikiuose, mokytojas jį laikė pasikabinęs savo kambarėlyje ant sienos.
1969 metais V.Lukošius su žmona Ingrida persikraustė į Panevėžį. Tada jau tautiniu ornamentu apvedžioto istorinio dokumento bute ant sienos jis kabinti nebedrįso.
Mokytojas nuo relikvijos dulkes nušluostė tik ėmus bruzdėti Sąjūdžiui.
Dabar šis Lietuvos istorijos liudininkas kabo garbingiausioje vietoje, apsuptas gausybės mokytojo drožinių.
„Daug kam jį atšviečiau. Rašto kopijos prašė ir kolegos mokytojai, ir pažįstami“, – pasakojo V.Lukošius.
Panevėžyje V.Lukošius ilgus metus dirbo 8-ojoje vidurinėje mokykloje, mokė braižybos ir darbų.
Dar sovietmečiu jo mokiniai per darbų pamokas medžio lentelėse skaptuodavo ne tik ornamentus, bet Gedimino stulpus, Vyčius ir kitokią draudžiamą tautinę atributiką.
„Partiniams rodyti nenešiau, o iš kolektyvo ir mokinių niekas neskųsdavo“, – sako ilgametis pedagogas.
V.Lukošiaus įrengtas darbų kabinetas buvo pavyzdinis, pedagoginiai institutai čia siųsdavo studentus, būsimus darbų mokytojus, atlikti praktikos.
V.Lukošius drožė verpstes, koplytstulpius, rankšluostines, dekoratyvines lėkštes. Jos keliavo į parodas, muges, kaip tautiniai suvenyrai į užsienį. Nagingas pedagogas gebėjo ne tik suvenyrinius drožinius kurti, bet imdavo restauruoti ir senovinius medinius namus. Vienas jo kruopštaus darbo pavyzdžių prikeliant senąją architektūrą yra Velžyje, 1934 metais statyta, Marijai ir Petrui Bučinskams priklausiusi sodyba. Darbų mokytojas atnaujino senuosius medžio raižinius, ažūrinius panelius ir dekoratyvines sieneles.
Uošvei pakišdavo netikrą grybą
V.Lukošius ištraukia pluoštą senoviškų nuotraukų. Vienoje – prieškario laikų vaikinai sportine apranga.
„Čia mūsų žemaitiška krepšinio komanda. Pirmoje eilėje Balsys, buvusio prezidentės D.Grybauskaitės patarėjo Lino Balsio tėvas“, – aiškina panevėžietis.
V.Lukošius visą gyvenimą draugavo su sportu. Jaunystėje žaidė krepšinį, tik pradėjęs mokytojauti buvo susižavėjęs stalo tenisu.
„Per stalo tenisą į alkoholį buvome palinkę. Kas išlošdavo setą, į taupyklę dėdavo po 50 kapeikų, o paskui po varžybų visi eidavo į pirtį ir ten ištuštindavome buteliuką“, – iš mažų jaunystės nuopuolių juokiasi žilagalvis.
Vėliau ilgus metus V.Lukošius buvo atidavęs orientaciniam sportui, kiekvieną vasarą važiuodavo teisėjauti varžyboms.
„Visus Lietuvos miškus esu aplankęs, o Panevėžio ir Pasvalio apylinkėse kiekvieną medį pažįstu“, – pasakoja vyras.
Kai mokytojavo kaime, vietiniai vaikai parodydavo ir jam grybingas vietas. Kartą, užėjęs raudonviršių plantaciją, susidūrė su šernų būriu. Kitą kartą grybaujant pro pat šoną prašniokštė plačiaragis briedis, o teisėjaudamas varžybose pedagogas netikėtai akis į akį susitiko su vilku.
Bet nieko, vilkas nepuolė.
„Grybaujant einu pirmas, randu baravyką, nupjaunu, įkišu į kotą pagaliuką ir atgal patupdau. Iš paskos einanti uošvė šaukia: „Oi, Vaciukas grybo nepastebėjo“, lenkiasi pjauti radinio ir brūkšteli per pagaliuką“, – šeimos juokus prisiminė V.Lukošius.
