Nors kol kas pas Alytuje gyvenančius tėvus jis – retas svečias. Grįžta tik per didžiąsias šventes ar kai atsiranda kokių nors reikalų – pavyzdžiui, reikia žiemai parsivežti malkų. „Kadangi turim savo mišką, mums pigiau jų parsivežti iš Dzūkijos, negu pirkti sostinėje“, - portalui alytusplius.lt prisipažino šiuo metu ugniagesiu dirbantis aktorius.
- Baigęs mokyklą palikote Alytų ir išvykote gyventi į Vilnių. Ar nebuvo kilę minčių grįžti ir savo ateitį kurti gimtinėje?
- Gal nuliūdinsiu taip sakydamas, tačiau niekada neplanavau sugrįžti gyventi į Alytų. Tačiau didelė tikimybė, kad po dešimties ar daugiau metų sugrįšiu čia gyventi. Manęs Alytuje laukia idealios gyvenimo sąlygos – turim daug žemių, arti miškas, ramybė...
Bet dabar per mažas man šis miestas, per mažai žmonių, triukšmo.
Kai atvažiuoju aplankyti Alytuje gyvenančių tėvų, dažnai juokauju sakydamas: „Įvažiavęs į miestą sutikau vos pora pravažiuojančių mašinų. Kur tie žmonės? Ką jie čia veikia? Kas atsitiko? Gal karantiną paskelbė ir niekam negalima į miestą išeiti?“. Tai mano tėvai atkerta: „Baik šaipytis, čia juk taip ramu, gražu“.
Iš tikrųjų jau pripratau prie triukšmingo ir perpildyto Vilniaus ir dabar mažesniame mieste man būtų sudėtinga gyventi.
Per ketverius studijų metus sostinėje susiradau draugų, pažinčių, tada atsivėrė daugiau galimybių. Nors mūsų kursą ruošė Šiaulių teatrui, Vilnius man buvo didesnių perspektyvų miestas, todėl jame pasilikau.
Vėliau susiradau draugę ir tada jau visiškai nenorėjau palikti šio miesto. Dar vėliau sukūriau šeimą ir mano šaknys čia jau spėjo įaugti.
Jeigu nebūtų Vilniaus, antrasis miestas, kuriame norėčiau gyventi būtų Klaipėda. Šis miestas man taip pat „arti širdies“.
- Baigėte Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą. Kokias gražiausias akimirkas prisimenate iš mokyklos laikų?
- Niekada per daug nesiilgėjau mokyklos, neverkiau ir ją baigęs. Nors man daug kas sakė, kad pamatysi, kaip norėsi į ją sugrįžti.
Tikrai nesiilgiu tų pamokų, skambučių, mokytojų.
Bet labiausiai atmintyje išliko ir vis šypseną kelia, kai su klasės draugais laukdavome pamokos pabaigos ir lėkdavome į savo mylimą parką pasėdėti. Būdavo ir taip, kad į kai kurias pamokas iš jo net negrįždavom. Ir per naktis ten sėdėdavom, buvom tokie chuliganai.
Ten daug laiko praleisdavom besikalbėdami, rūkydami cigaretę po cigaretės. Mus jau buvo praminę „parkiniais“. Tos akimirkos buvo nuostabios.
- Ar išvykęs į Vilnių niekada nesijautėte provincijos berniuku?
- Ne, nesijaučiau, nes Vilnius yra didžiausia Lietuvos provincija. Čia yra daug didesnių kaimiečių ir provincialų.
Daug kas sako, kad mūsų sostinė yra didelis kaimas. Ir aš tam pritariu.
Kai dabar kas nors manęs paklausia iš kur aš esu, atsakau, kad iš Vilniaus, nes čia gyvenu jau trylika metų. Bet tokį atsakymą išgirdusi mano žmona vis įsiterpia: „Iš kokio tu Vilniaus, tu juk iš Alytaus“. Tada patikslinu, kad tik gimiau ir augau Alytuje, o dabar esu sostinės gyventojas.
- Ar dirbti gaisrininku Vilniuje geriau negu būtų Alytuje?
- Mažesniuose miesteliuose tokio pobūdžio darbo būtų žymiai mažiau. Vilnius didelis, jame daug rajonų, tai kartais vos spėju suktis.
Be ugniagesio dar esu ir gelbėtojas, naras. O į gaisrus važiuoju rečiau, tik tada, kai trūksta žmonių, ar reikia ką nors pavaduoti.
Jau mėnuo, kai nesu buvęs nė vienam gaisre. Dabar laukiu, kada kas nors iškvies gelbėti ar ieškoti ko nors po vandeniu. Tai mane tiesiog „veža“.
- O kaip su aktoryste ir humoru? Jums sekėsi šiose srityse. Ar jas jau apleidote?
- Neapleidau nei aktorystės, nei humoristo darbo. Nuolat galvoju apie projektus, apie naujas galimybes. Tiesiog viskam reikia laiko ir investicijų. Jeigu manęs nėra televizijoje, tai nereiškia, kad mes pradingome iš šou pasaulio. Dalyvauju visokiuose renginiuose, juose vaidinu, juos vedu.
Kai tik atsiras tokio darbo, kurį matys visa visuomenė, tai mielai tą darysiu. Aktorystė ir humoras man yra ir visada bus pirmoje vietoje, o tik po to aš - ugniagesys.
- Vilniuje žmonės pripratę viešumoje matyti žinomus veidus, todėl jiems tai nuostabos dažniausiai net nekelia. O kaip alytiškiai reaguoja išvydę Jūsų veidą?
- Grįžęs į Alytų jaučiuosi kaip savo šeimoje. Dzūkai yra labai svetingi, todėl gatvėje mane pamatę visuomet nusišypso, kartais ir pasisveikina, linkteli galvą, kiti paduoda ranką. Maži vaikai šaukia: „Mama, ar matai, ten Karolukas!“.
O Vilniuje iš tiesų žmonės prie to pripratę, jie net nereaguoja. Bet gal net ir gerai, kad nereikia nuolatos blaškytis, slapstytis nuo kitų akių, jautiesi tiesiog paprastu žmogumi. Galiu išeiti į gatvę nesusišukavęs ar paprasčiau apsirengęs. Tai irgi turi savų privalumų. Kartais nuo per didelio dėmesio tiesiog pavargsti.
