„Esu sesė Kristuje“, - paaiškino ji. Nors jos akys švietė visą laiką, nuo veido nedingo šypsena, vienuolė saujoje spaudė rožinį. Sesuo Rima prasitarė, kad rožinio iš rankų nepaleidžia nei dieną, nei naktį. Anot jos, tai ne apgaulė ir ne kaukė.
„Nė vienas žmogus negali sakyti, kad jam nebaisu“, - kalbėjo misijos dalyve tapusi vienuolė.
Vienuolė Rima, kartu su gydytojais vykstanti į neramumų krečiamą Ukrainą, prisipažino ten būsianti vienui viena. Kunigas, kuris turėjo ją globoti, išvyko iš Kijevo aukoti mišių už Ukrainą.
Ką vienuolė veiks Ukrainoje sostinėje? „Tiesiog žiūrėsiu, kur reikės pagalbos, ten ir būsiu. Mane tas kunigas mokė: kreipkis ir tau pasakys, kur eiti“, - pasakojo sesuo Rima.
Jos žodžiais, nesvarbu, kokį darbą Ukrainoje reikės dirbti. Svarbu, kad jis būtų Dievo garbei.
Seseriai Rimai jau teko pabuvoti karštuose taškuose, kai prieš trejus metus nukeliavo 21 600 kilometrų, aplankydama ne tik šventąsias vietas, bet ir karo zoną Irake, Kurdistane.
„Karo vadas nesuprato, kaip mes įvažiavome 15 kilometrų į karo zoną, pravažiavome per visus postus. Taip, tada atsirado žmogiška baimė. Atsisukau ir pasakiau visiems: „Broliai ir sesės, melskimės dabar“, - prisiminė sesuo Rima.
Pasak jos, Dievas išklausė maldas ir bendravimas su kariais tapo šiltas. „Jeigu musulmonas karys paima rožinį iš katalikės rankų, tai jau daug“, - šypsojosi vienuolė, pridūrusi, kad tai padarė ne ji, o Dievas.
