S.Freudo anūkas neskaičiavo nei vaikų, nei meilužių, nei pinigų

Per garsaus dailininko Luciano Freudo (1922–2011), psichoanalitiko Sigmundo Freudo anūko, laidotuves susirinko daugybė jo vaikų. Niekas – net L.Freudas – tiksliai nežinojo, kiek jų turi. Pats dailininkas pripažino tik keturiolika. Tokiomis liūdnomis aplinkybėmis susipažino netikri broliai ir seserys. Kai kurie iš jų niekada nebuvo matę savo tėvo, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Feb 23, 2014, 10:05 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 12:17 AM

Pripažinti ir nepripažinti vaikai prieš trejus metus tikriausiai iš nevilties kramtė nagus, kai „Christie’s“ aukcione L.Freudo paveikslas „Mieganti socialinė darbuotoja“ buvo parduotas už 33,6 milijono JAV dolerių (84 milijonus litų). Buvo pasiektas absoliutus rekordas už tokią pinigų sumą parduoti dailininko kūrinį jam dar esant gyvam.

Po laidotuvių paviešinus L.Freudo testamentą, aiktelėjo Didžioji Britanija: jo palikimo vertė siekė 156 milijonus dolerių (390 milijonų litų)! Jungtinėje Karalystėje dar nė vienas dailininkas nepaliko tokių pinigų.

Bet L.Freudo palikuoniams nebuvo ko džiaugtis: nė vienam iš jų nenubyrėjo nuo pasakiškų tėvo turtų. Jie visi buvo žmonės, gavę gana kuklias pajamas – biržos makleriai, programuotojai, buhalteriai, namų šeimininkės, dizaineris ir viena ne itin žymi rašytoja.

Užtat dailininkas dosniai atsilygino savo asistentui Davidui Dowsonui – paliko jam namą prabangiame Londono rajone ir 4 milijonus dolerių (10 milijonų litų). Matyt, dėl to, kad jis pozavo paskutiniam dailininko darbui, kurio jis nespėjo baigti.

Visą likusį turtą L.Freudas perdavė savo teisininkei Diane Rawstron, kad ji „kaip nors“ sutvarkytų jo palikimą.

Senelio paltą vilkėjo daugiau nei 20 metų

Pinigai L.Freudui visada buvo abstrakti sąvoka, jis nebuvo jų vergas. „Christie’s“ aukcioną per televizorių jis stebėdavo ne todėl, kad rūpėjo, kaip brangiai bus parduoti jo paveikslai. Jį domino žmonės, jų nervingi gestai, besikeičianti veido išraiška, smulkūs prakaito lašeliai ant kaktos, nevalingai sugniaužiami kumščiai.

L.Freudui nerūpėjo jo banko sąskaita ir tuomet, kai joje buvo ne daugiau kaip šimtas svarų sterlingų. Taip buvo visą gyvenimą, išskyrus paskutinius du dešimtmečius, kai jo paveikslai pagaliau buvo įvertinti – tuomet ir prasidėjo pašėlęs pirkimas.

Vienas dailininko sūnų, biržos makleris, susierzinęs pasakojo, kad žmogus, kurio banko sąskaitoje gulėjo beveik 100 milijonų, paskutinę gyvenimo dieną tarsi vergas aštuonias valandas be pertraukos stovėjo savo amžinai užgriozdintoje dirbtuvėje, pasirišęs purviną, visko mačiusią prijuostę, ir tapė apsinuoginusio savo asistento portretą su šunimi.

L.Freudas daugiau nei dvidešimt metų vilkėjo nudrengtą juodą paltą, kuris priklausė jo garsiajam seneliui S.Freudui. Anūkui liko tik paltas, kuris kažkodėl gąsdino dailininko pažįstamus, lyg į jį būtų įsiūta skandalingojo psichoanalizės įkūrėjo dvasia. Londone S.Freudo ilgai buvo bijomasi.

Freudų šeima priklausė Berlyno žydams – ten jie gyveno gana gerai, kol tapo aišku, kas jiems gresia Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią.

Ernestas Freudas valdė klestinčią architektūros studiją, o trys jo sūnūs (Lucianas buvo vidurinis) mokėsi vienoje geriausių Berlyno mokyklų.

Kartu su kitais vaikais, tiksliau, net anksčiau nei daugelis jų, Lucianas visur pradėjo piešti svastikas – jam tiesiog patiko šis ornamentas, o tėvai taip ir nerado tinkamų žodžių paaiškinti sūnui, kad jis žydas ir dėl to skiriasi nuo kitų.

Nežinia, kas būtų jiems nutikę, jei šeimos galva nebūtų pasinaudojęs visomis savo pažintimis ir pačiu laiku – dar 1933-iaisiais, nelaukęs, kol šalyje suklestės antisemitizmas, nebūtų išvežęs savo šeimos į Londoną.

Grožėjosi degančiomis dirbtuvėmis

Tėvo ir sūnaus santykiai niekada nebuvo itin artimi. Lucianas nė žodžiu neprasitarė tėvui, kad nusprendė tapti dailininku. Iki pirmosios sūnaus parodos E.Freudas neabejojo, kad Lucianas mokosi zoologo specialybės.

Šešiolikametis Lucianas savo malonumui iš smiltainio sukūrė trikojo arklio skulptūrą ir pateikė konkursui į vieną meno mokyklų. Jis buvo priimtas. Bet į mokyklą Lucianas vaikščiojo tik tuomet, kai norėjo, dėl to praleido daugiau nei pusę paskaitų.

Kita vieta, kur vėjavaikis Lucianas mėgino toliau mokytis, buvo Rytų Anglijos tapybos ir piešimo mokykla. Jo mokytoju tapo garsus dailininkas seras Cedricas Morrisas, pasirengęs mokiniui, turinčiam tokį talentą, atleisti bet kokią šunybę.

C.Morrisas sakė, kad niekada gyvenime nebuvo nesutikęs tokio laisvo žmogaus kaip jo mokinys Lucianas: jis darė tik tai, ką norėjo.

Mokytojui teko brangiai sumokėti už L.Freudo mėgavimąsi laisve: kartą Lucianas mokyklos dirbtuvėse ant grindų numetė degančią nuorūką. Senoje medinėje patalpoje įsiplieskė gaisras ir sudegė visa mokykla. Bet Lucianas neskubėjo kviesti ugniagesių, jis akimis rijo besiplečiančią ugnį: koks grožis!

Nors gerasis C.Morrisas siūlė savo mokiniui toliau mokytis pas jį, aštuoniolikametis Lucianas nusprendė, jog jis ir taip dailininkas, tad kam kišti į galvą svetimas taisykles?

Šeštojo dešimtmečio pradžioje Lucianas buvo savas tarp estetų homoseksualų, o tai, kad jis teikė pirmenybę moterims, neturėjo jokios įtakos. L.Freudas sugebėjo tapti populiaraus žurnalo „Horizon“ leidėjo Piterio Watsono globotiniu – šį turtuolį intelektualą siejo ilgametis meilės ryšys su žinomu fotografu Cecilu Beatonu.

P.Watsonas daug metų duodavo Lucianui pinigų tiesiog už tai, kad jis tapo. Leidėjo nedomino, ką piešia demoniškasis gražuolis L.Freudas, nors ir apsimesdavo, kad dievina jo paveikslus.

Santuoką išbandė tarsi naujus dažus

L.Freudas ilgai ieškojo savo kelio: pradėjo nuo grotesko, perėjo prie ekspresionizmo, vėliau šokiravo kitus piešdamas nudvėsusius gyvūnus – šunis, kates, beždžiones.

Pamažu Luciano dėmesys nudvėsusiems gyvūnams atslūgo, jį pradėjo dominti žmogaus prigimtis. Apie tai, koks sadistas buvo L.Freudas piešdamas, liudijo jo pirmoji žmona Kathleen Kitty Garman. Ją jis piešdavo dažnai, o ji nekentė pozuoti savo vyrui.

Kitty – nesantuokinė žinomo Londono skulptoriaus Jacobo Epsteino duktė. Kodėl 22-ejų Lucianui, kuris miegodavo su visomis pozuotojomis, reikėjo vesti Kitty?

Miela tamsiaplaukė Kathleen patraukė Lucianą tuo, kad jai buvo svetimi prietarai. Mažai jo pažįstamų merginų turėjo šį bruožą. Jaunoji Kitty drąsiai įeidavo į Luciano miegamąjį su padėklu garuojančios kavos, visiškai nekreipdama dėmesio į šalia jo besiglaustančią kitą merginą.

Kas, išskyrus jaunas valkatas, kurias Lucianas parsivesdavo namo portretams piešti, būtų sutikęs visą naktį vartytis ant čiužinio su išsikišusiomis spiralėmis vidury užgriozdintos L.Freudo dirbtuvės? O Kitty ant šios nepatogios lovos praleido nemažai naktų.

L.Freudas ir pats deramai nežinojo, kodėl 1948 metų pavasarį vedė K.Garman. Jam turbūt norėjosi išbandyti ką nors naujo – tarsi naujus dažus. Šioje santuokoje viena po kitos gimė dvi dukterys.

1952-aisiais, kai sutuoktiniai galutinai išsiskyrė, Soho rajone buvo surengta pirmoji personalinė L.Freudo paroda, sulaukusi nemažai dėmesio.

Nutapydavo, o tada mylėdavosi

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio jis tapo antruoju šio meniško Londono rajono nekarūnuotu karaliumi – pirmasis buvo 12 metų už jį vyresnis tapytojas Francis Baconas.

Daugelis manė, kad jie buvo meilužiai, bet tai nebuvo tiesa, nors homoseksualus Francis ilgai mėgino suvilioti Lucianą.

L.Freudas piešdavo moteris, po to su jomis mylėdavosi – taip tarsi atsidėkodamas už tai, kad jos leido jam padaryti savo darbą: išnarstyti jas į dalis, po to iš naujo surinkti ant drobės taip, kaip jam atrodė įtikinamiau.

Paprastai moterys pasibaisėdavo pamačiusios savo portretus: Lucianas tapė taip, kaip matė jas savo vaizduotėje.

Ar L.Freudas jautė aistrą arba meilę savo pozuotojoms?

„Nebent kaip patologinės anatomijos specialistas tyrinėtojas“, – su širdgėla sakė viena iš daugybės L.Freudo meilužių.

Dailininkas pavergdavo moterų širdis jų nesirinkdamas. Kol sutiko ją. Aukšta, tarsi ore plevenanti gražuolė aštuoniolikametė nekalta būtybė didelėmis akimis – Caroline Blackwood geriausiai šoko valsą aukštuomenės vakarėlyje, į kurį buvo pakviestas Lucianas.

L.Freudą pirmą kartą sužeidė amūro strėlė – iki tol jis nieko nemylėjo. Bet įdomiausia, kad ir Caroline pavyko įkalbėti savo motiną, kuri neapkentė L.Freudo, palaiminti jų santuoką.

Žmona naktis prašė praleisti miegamajame

Lucianas ir Caroline susituokė 1954 metų pavasarį – kukliai, be didelių iškilmių. Po vestuvių dailininkas pirmą kartą susimąstė: kaip elgiasi padorus sutuoktinis? Kada žmona jaučiasi laiminga?

Kas galėjo atsakyti į šiuos Luciano klausimus? Žinoma, tik vienintelis jam artimas žmogus – jo motina Lucie.

„Praleisk su ja kuo daugiau laiko, kviesk į gerus restoranus“, – patarė dailininko motina.

L.Freudui teko pakeisti darbotvarkę. Caroline norėjo, kad naktis jis leistų miegamajame, todėl jam reikėjo mokytis dirbti rytais. Bet kur tuo metu rasi tinkamą modelį?

Juk visi dienai atėjus išsislapsto po savo landas. Dailininkas paprastai juos rinkdavosi naktį abejotinos reputacijos Londono vietose, kur užtikdavo įdomiausius žmonių tipažų – prostitučių, turgaus prekeivių, valkatų, benamių, narkomanų, vagių.

Caroline žinojo, kaip sunku jos vyrui, kurį nuoširdžiai laikė genijumi, pietauti namuose prie stalo, tad ji pati vakarais skubėjo į Soho kvartalą praleisti laiko taip, kaip patinka Lucianui.

Kartą jis su žmona, apsigobusia prabangiu kailiniu apsiaustu, užsuko į dailininkų pamėgtą „French House“, bet prašmatnų apdarą jau pirmąjį vakarą aplaistė pigiu vynu.

Kailinį apsiaustą Caroline padovanojo apsvaigusiai iš džiaugsmo baro savininkei.

Kelis kartus Lucianas su žmona buvo nuėję į naktinį klubą „Goyle“, kuriame rinkdavosi bohemiška aristokratija. Iš pradžių Caroline buvo maloniai nustebusi sutikusi čia kilminguosius – hercogienę, grafą, ji net pritūpė prieš Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II seserį princesę Margaret.

Pastaroji buvo girta ir skaudžiai sugnybė Caroline ranką.

Luciano žmona neklausinėjo, kodėl jos vyrui reikalingos šios baisios užeigos. Caroline buvo protinga moteris ir puikiai suprato, jog šiose vietose sutuoktinis įsikrauna energijos, kad jam būtinos čia įsižiebiančios diskusijos meno temomis ir pasikeitimas idėjomis.

Bet kai po ketverių santuokos metų – 1958-aisiais – Caroline paspruko į Ispaniją, Lucianas įkrito į niekada nepatirtos depresijos gniaužtus.

Vaikų motinoms nieko nežadėjo

Laikas bėgo, žaizda užgijo, bet L.Freudas tvirtai žinojo, kad daugiau nieko niekada neįsileis į savo širdį, – su meile baigta. Meilužių, kaip ir anksčiau, turėjo tiek, kiek norėjo.

Dailininkas jas mylėdavo ant tos pačios kietos sofos, ant kurios kadaise miegojo jo pirmoji žmona. Bet į savo prabangius apartamentus prestižiniame Londono Vest Endo rajone niekada jų nekviesdavo.

Daugybė meilužių susilaukė jo vaikų, kai kurie jau buvo suaugę. Jis nesiliovė stebėtis, kodėl šioms moterims taip patiko gimdyti vaikus: po keturis pagimdė buvusi meno mokyklos draugė Suzy Boyot ir Katherine Margaret McAdam, du – rašytoja Bernardine Coverly, vieną – grafienė Jacquetta Eliot. Argi visus suskaičiuosi!

Oficialiai L.Freudui teko pripažinti keturiolika – kitaip šių moterų nebūtų atsikratęs. Kai kuriuos vaikus jis pažinojo, kai kuriuos pats susirasdavo, daugelio net akyse nematė ir visiškai to nesiekė.

Juk L.Freudas niekam nieko nežadėjo, o visos jo vaikų motinos matė, kad jį domina tik menas.

Bet dailininkas piešė tik tuos žmones, kurie jam buvo įdomūs, todėl Bakingamo rūmų kanceliarijai teko ilgai įkalbinėti jį nupiešti Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II portretą.

L.Freudas sutiko, bet kategoriškai atsisakė vykti dirbti į karališkuosius rūmus.

Elizabeth II teko pačiai atvykti į L.Freudo dirbtuves ir pozuoti matant apšiurusias grindis, apiplyšusią sofą ir klaikius vandentiekio vamzdžius.

Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II portretas atrodo gana ginčytinai, bet L.Freudas niekada nesistengė niekam įtikti.

Viliojančių pasiūlymų nutapyti tuomečio popiežiaus Jono Pauliaus II ir Velso princesės Dianos portretus jis atsisakė.

Parengė Ona Kacėnaitė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.