Palatos lovoje šypsojosi 77-erių vilnietė D.Lukaševičienė. Medikai nebegydo jos. Sako, nėra vilties ką nors pakeisti. Per pastaruosius metus moteriai dėl vėžio išpjauta gimda ir šlapimo pūslė. Liga galimai apėmė ir inkstus. Po dviejų spinduliuočių gydymo tęsti nebuvo galima – koją apsivijo vadinamoji rožė.
„Gyvensiu dar dešimt ar penkiolika metų“, - neseniai pasakytus gydytojo žodžius juokdamasi citavo slaugos namų pacientė. Ji per daug sveika, kad mirtų. „Visada žiūriu optimistiškai. Turiu gyventi“, - sakė moteris.
Juolab, kad yra dėl ko – du sūnūs, penki anūkai – dvynukės seserys ir trys broliai, – keturi proanūkiai. Vyriausiai – 12 metų. Kitos anūkės šeimoje – dar trys atžalos – trejų, penkerių ir šešerių.
Be to, vilties teikė ir sapne pasirodęs jos vyras. „Aš jį sapnavau. Jis sakė: aš visą laiką žiūriu, kaip tu. Tau bus gerai, aš tau padedu. Tu turi gyventi, tu jaunesnė už mane 5 metais“, - vyro padrąsinimą prisiminė slaugos namų pacientė.
Jautė, kad išeis iš gyvenimo
Žvalų moters pasakojimą nutraukia tyla ir ašaros. Ji prisiminė skaudžias akimirkas, kai neteko vyro.
„Jis ėjo į parduotuvę man aliejaus parnešti ir grįždamas sukniubo prie durų. Paskui žmonės man pasakė, kad jis ten guli“, - graudinosi D.Lukaševičienė.
Buvo ankstyvas rytas. Moteris dar miegojo. Dėl silpnos širdies gydytojų pripažintas nedarbingu jos vyras buvo neseniai grįžęs iš ligoninės. Atgavęs jėgas, norėjo namuose sutvarkyti kraną, elektros instaliaciją, kitus buitinius reikalus.
„Dėl tavęs tai darau“, - pabrėžė vyras. Moteris jį pataisė – dėl abiejų, tačiau jis laikėsi savo. „Jis jautė, kad išeis iš šito gyvenimo“, - ašarotas akis į šoną gręžė pašnekovė.
Žinia apie vyro mirtį jai pakirto kojas – kurį laiką ji negalėjo paeiti. Močiutei tuomet suskubo padėti anūkė. Ji apsigyveno su senele.
Nelaimė įvyko beveik prieš penkerius metus. Iki tol D.Lukaševičienė ligoninėje buvo dukart per gyvenimą. Abu – kai gimdė. Ligos ją ėmė pulti tik po vyro mirties.
Jiedu kartu nugyveno 52 metus. „Jis sakė, kad buvo laimingas su manimi. Ir aš buvau laiminga. „Bobų laimę“ tikrai turėjau – labai manimi rūpinosi. Turbūt ir aš buvau jam gera“, - šypsojosi senyvo amžiaus moteris.
Vyras vadino karaliene
Ji su džiaugsmu pasakojo, kaip vyras ją išplėšė iš Kaliningrado ir paėmęs už rankos atsivežė į Lietuvą.
„Buvau jauna, turėjau 19 metų. Dirbau gamykloje. Vyras iš Lietuvos į mūsų darbovietę atvežė darbininkų. 9 kartus atvažiavo ir išvažiavo. Devintą išsivežė ir mane. Kai pirmą kartą pamatė mane, išsižiojo. Vėliau visą gyvenimą vadino mane karaliene“, - su pasididžiavimu pasakojo slaugos namų gyventoja.
Į Lietuvą su būsimu vyru moteris važiavo nesispyriodama. „Pagalvojau – apžiūrėsiu Lietuvą ir grįšiu. Durna buvau – be mamos augau, mąsčiau kaip vaikas“, - sau kritikos negailėjo D.Lukaševičienė.
Jie susituokė Ignalinoje. Nekėlė puotos ir žiedų nemainė, tik „susirašė“. Tuo metu neturėjo už ką ištaigingai švęsti.
Netrukus moteris iš Kaliningrado persikėlė butą į Vilnių. Vienas kareivis, gyvenęs Užupio gatvėje, sutiko mainytis butais.
Viename bute gyveno keturios šeimos. Nebuvo jokių patogumų. „Į tualetą vaikščiodavome į Jaunimo sodą, dabartinį Bernardinų sodą. Įėjimas ten kainuodavo 15 kapeikų, bet mes brisdavome per Vilnelę ir nemokėdavome“, - apie pirmuosius šeiminio gyvenimo metus pasakojo Lietuvos rusė.
Slaugos ligoninėje – kaip namie
Užtat dabar moteris gyvena viskuo aprūpinta. Pastaruosius 2 mėnesius ji slaugoma Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos slaugos namuose (hospise).
„Hospise – kaip namuose. Manimi slaugės rūpinasi kaip giminaite. Kas rytą apiplauna, perriša, skaniai pavalgydina“, - pasakojo ligonė.
Ypač didelį įspūdį jai padarė slaugos namų vadovė, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Michaela Rak. „Mūsų Michusia tokia gera, kad neturiu žodžių. Ji kiekvieną rytą apeina, pažiūri, apkabina, paglosto, pasidomi, ar viskas gerai“, - kalbėjo D.Lukaševičienė.
Moteris stebisi, kaip už tokią gerą priežiūrą slaugos namai iš jos neima nė cento. „Mums net neleidžia duoti pinigų hospisui. O nemokamai gaunu ir vaistus, ir sauskelnes, ir patalynę su rankšluosčiais“, - nuostabos neslėpė pašnekovė.
„Hospisui per mėnesį išlaikyti reikia apie 80 tūkst. litų. Iš jų 40 proc. mums skiria ligonių kasa. Kitą dalį tenka surinkti iš aukų“, - laidoje „Bėdų turgus“ pasakojo slaugos namų vadovė M.Rak.
Ji kvietė aukoti slaugos namų išlaikymui ir padėti sergantiems žmonėms paskutines gyvenimo dienas praleisti oriai.
Savo auką galite pervesti į slaugos namų banko sąskaitą.
Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas. Juridinio asmens kodas: 302837031. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius. Banko kodas: 21400. BIC, SWIFT kodas: NDEALT2X.
Banko sąskaita aukoms litais – LT832140030002856355, eurais – LT232140030002856368, JAV doleriais – LT392140030002856371, Lenkijos zlotais – LT762140030002856384.
