Biržiečio optimizmo nepalaužė skaudūs likimo išbandymai, nors nuo mažų dienų teko palikti tėvus, namus ir visko mokytis internate. Su tuo jis iš karto susitaikė, bet skaudžiausia buvo, kai susilpnėjus klausai teko mesti mokslus.
V.Murauskas ėmė prastai girdėti nuo 8 metų susirgęs neuritu, o sulaukęs pilnametystės suprato, kad kažkas negerai ir kitai ausiai.
Vyras ketvirti metai dešinėje ausyje turi implantą, o kairėje nešioja klausos aparatą. Pastarasis šiuo metu sugedęs.
Svajonė – antrasis implantas
Biržiečio motina Birutė Murauskienė džiaugiasi, kad su implantu sūnus vėl girdi – kai nešiojo vien tik klausos aparatą, sunkiai pavykdavo susišnekėti per ištiestą ranką. Juk V.Murauskas negali kaip regintis žmogus nieko išskaityti nei iš kalbančiojo lūpų, nei suprasti iš gestų ar judesių.
Biržiečiui implantas buvo skirtas tik todėl, kad jis visiškai nemato: suaugusiajam jį gauti labai sunku. Dabar svajonė – kada nors sulaukti ir antrojo implanto.
Su antru implantu V.Murauskas jaustųsi komfortabiliai, bet jo mama prisipažino, kad tai jiems per brangu. Tuo labiau kad nebėra šeimos maitintojo – statybininku dirbęs vyras Alfonsas mirė beveik prieš 16 metų būdamas 48-erių.
Ieškoti geradarių ir prašyti finansinės paramos B.Murauskienė nedrįsta.
Silpna klausa sutrukdė mokslams
Nuo 4 metų V.Murauskas lankė silpnaregiams ir akliesiems skirtą darželį sostinėje. Mėnesį gyvendavo namuose, mėnesį – internate.
„Kai nuvykdavome į darželį, auklėtojos prašydavo tėvus iki koncerto nekalbinti vaikų – mažyliai sunkiai nuo jų beatsiplėšdavo“, – prisiminė B.Murauskienė.
Šie ilgi skausmingi išsiskyrimai su Vytautu biržietei draskė širdį, bet ji tikėjosi, kad sūnui taip bus geriau.
Dabar moteris mano, kad būtų pakakę specialųjį darželį lankyti vienerius metus iki mokyklos.
V.Murauskas švelniai paprieštarauja motinai – darželyje jam tikrai buvę neblogai, o tuo labiau – mokykloje.
Tėvai dažnai jam skambindavo telefonu. Auklėtojos bendravusios su juo kaip su suaugusiu, nes vaikas anksti dvasiškai subrendo, daug kuo domėjosi, klausydavo per radiją žinių.
Ir pats visad buvo linksmas, draugiškas, todėl niekada nejautė patyčių.
B.Murauskienė apgailestauja tik dėl to, kad silpna klausa sutrukdė Vytautui mokytis toliau, kažko gyvenime pasiekti.
Žmonių gailestis nemalonus
Dvi negalias turintis V.Murauskas jaučiasi laimingesnis nei kai kurie sveikieji žmonės. Jis sako mokantis, kad ir kas beatsitiktų, toliau gyventi su viltimi, neburbėti dėl to, ko trūksta.
Mama pritaria: toks jų gyvenimas, užuojautos tikrai nereikia.
Todėl B.Murauskienei sunkiausia atlaikyti gatvėje žmonių žvilgsnius. Kai kurie žiūri net atsisukę. Moteris ant jų nepyksta – juk ne per seniausiai neįgalieji būdavo apskritai uždaromi tarp namų sienų, bet širdį vis vien suspaudžia – toks dėmesys, o tuo labiau gailestis – nemalonu.
„Gal ir netikėsite, bet Vytukas niekada nebūna liūdnas, labai retai apsibarame, ir tai dažniausiai dėl mano pačios kaltės“, – šypsosi B.Murauskienė.
Biržietis mano, kad taikų būdą greičiausiai paveldėjo iš savo tėvo – jis buvo ramus, šeimyniškas žmogus, niekad nesibardavo.
Nematydamas pliekdavo vinis
Paauglystėje, kaip ir tėvas, V.Murauskas mėgdavo vis ką nors pakrapštinėti, paobliuoti.
B.Murauskienė juokiasi prisimindama, kaip Vytautas kaldavo vinis: „Baisu būdavo žiūrėti – nemato, o kad pliekia plaktuku! Ir kaip jis ten pataikydavo?“
Biržietis svarsto, jei ne negalios, greičiausiai būtų tapęs staliumi arba dirbtų su metalais.
Mokantis internate slogią nuotaiką jis irgi išblaškydavo dirbtuvėse – ten jausdavosi lyg namuose.
B.Murauskas sako, kad buityje gali atlikti bet kokius darbus. Aukšti namų slenksčiai ir statūs laiptai į savo kambarį antrame aukšte jo taip pat negąsdina, bet, kaip ir dauguma vyrų, nemėgsta sukiotis virtuvėje. Geriausia, jei ilgam išeidama mama palieka jam termose karšto vandens užsiplikyti kavai ir maisto, kurį galėtų pasišildyti mikrobangų krosnelėje.
Dabar B.Murauskienė nedirba, todėl dažniau būna namuose.
Mėgsta V.Folknerį ir muziką
V.Murauskas sako, kad gyvenime jam labai padeda stipri nuojauta – ne kartą yra susapnavęs ateitį, o apie žmogų sprendžia iš kvapo ir balso intonacijų. Pagal šiuos du dalykus pajunta žmogui simpatiją arba nepajunta.
Iš motinos tono sūnus iš karto supranta, kokios ji nuotaikos.
Labiausiai V.Murauskas jos laukia grįžtančios iš bibliotekos. „Anksčiau, jūs neįsivaizduojate, tempdavau knygas su Brailio raštu tiesiog maišais. Parvelki, o skaityti nėra ko“, – prisimena B.Murauskienė.
Dabar gerai – knygos įgarsintos diskeliuose. Mėgstamiausias biržiečio autorius – Viljamas Folkneris, patinka ir nuotykių aprašymai, pavyzdžiui, Aleksandro Buškovo romanas „Piranijos pėdsakais“.
Iki vidurnakčio V.Murauskas klausytųsi ir muzikos. Tai jo ir Klaipėdoje gyvenančio daugiau nei metais jaunesnio brolio Audriaus bendras pomėgis. Brolis ir mato, ir gerai girdi.
Internete biržietis naršo dažniausiai ieškodamas informacijos apie nepaaiškinamus reiškinius ir dalykus.
Išgirdo apie batus, o ne pasus
Iš ryto V.Murauskas važiuoja į socialinių paslaugų centrą, namo grįžta po pietų.
Centre jis mokosi liaudies šokių ir žaidimų, dalyvauja koncertinėse programose, iš molio lipdo molinukus, daro rankdarbius iš popieriaus ar siūlų.
Vytauto likimo draugai turi įvairių negalių – daugelis turi psichikos sutrikimų, kai kas sėdi vežimėliuose, viena mergina visai nekalba.
Nepaisydami sunkaus likimo, centro lankytojai važiuoja į ekskursijas, keliones.
„Važiuojant į Rygą, vadovė klausia, ar turime pasus. O man pasigirdo: „Ar turite batus“, – juokiasi V.Murauskas.
Tik prieš kelias dienas jis buvo Panevėžyje, žaidė boulingą. Nors kėglių jis nematė, bet numušė per šimtą.
Bet smagiausi prisiminimai – iš kelionių į Lenkiją pernai ir užpernai. V.Murauskas, kaip ir kiti dalyviai, ten rodė savo parengtą programą.
